(Sutrumpinta)

„Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią“ (Mt 16, 18). Ką tiksliai Viešpats šiais žodžiais pasako Petrui? Ką jis jam jais pažada, kokią užduotį patiki? Ir ką sako mums – Romos vyskupui, sėdinčiam Petro katedroje, ir šiandienei Bažnyčiai? Norint suvokti šių Jėzaus žodžių reikšmę, naudinga prisiminti, kad evangelijose pateikiamos trys skirtingos situacijos, kai Viešpats ypatingu būdu patiki Petrui jo būsimą užduotį. Užduotis visada ta pati, tačiau situacijų ir vartojamų įvaizdžių skirtingumas aiškiau parodo tai, kas Viešpačiui rūpėjo ir teberūpi.

Mato evangelijoje, kurią ką tik girdėjome, Petras asmeniškai išpažįsta Jėzų pripažindamas jį Mesiju ir Dievo Sūnumi. Todėl jam jo ypatinga užduotis patikima trimis įvaizdžiais: uolos, tampančios pamatiniu, arba kertiniu akmeniu, raktų ir surišimo bei atrišimo. Čia neketinu dar kartą interpretuoti šių trijų Bažnyčios amžių tėkmėje vis aiškintų įvaizdžių. Veikiau norėčiau atkreipti dėmesį į šių žodžių geografinę vietą ir chronologinį kontekstą: pažadas duodamas netoli Jordano šaltinių, ant žydų šalies ir pagonių pasaulio sienos. Pažado momentas irgi reiškia lemiamą posūkį Jėzaus kelyje: Viešpats dabar pasuka Jeruzalės link ir pirmąkart mokiniams pasako, jog kelias į šventąjį miestą yra kelias kryžiaus link: „Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Abu dalykai neatskiriami ir lemia vidinę primato ir apskritai Bažnyčios vietą: Viešpats be paliovos keliauja kryžiaus link, į kenčiančio ir nužudytojo Dievo Tarno nusižeminimą, tačiau sykiu jis visada taip pat yra pakeliui į pasaulio platybę, kur pirma visų eina kaip Prisikėlusysis, idant pasaulyje suspindėtų jo žodžio ir jo meilės šviesa. Jis yra pakeliui, kad per jį, nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, į pasaulį ateitų pats Dievas. Šia prasme Petras savo pirmajame laiške apibūdina save „kaip Kristaus kentėjimų liudytoją ir būsimosios šlovės dalyvį“ (plg. 1 Pt 5, 1). Bažnyčiai Didysis penktadienis ir Velykos yra neatskiriami; Bažnyčia visada yra ir garstyčios grūdelis, ir medis, kurio šakose dangaus paukščiai suka lizdus. Bažnyčia – ir joje Kristus – kenčia ir šiandien. Joje Kristus vis pajuokiamas ir mušamas; vis mėginama išstumti jį iš pasaulio. Nedidelė Bažnyčios valtis vis blaškoma ideologijų, užtvindančių savo vandenimis ir grasinančių ją paskandinti, audros. Ir vis dėlto: Kristus pergalingas būtent kenčiančioje Bažnyčioje. Nepaisant visko, tikėjimas į jį vis iš naujo sustiprėja. Ir šiandien Viešpats įsakinėja vandeniui ir pasirodo kaip elementų Viešpats. Jis pasilieka savo valtyje, Bažnyčios laivelyje. Taip ir Petro tarnyba atskleidžia, viena vertus, žmogui būdingą silpnumą ir kartu Dievo jėgą: Viešpats parodo savo jėgą per žmogaus silpnumą, parodo, kad būtent jis pats, padedamas silpnų žmonių, statydina savo Bažnyčią.

Pažvelkime dabar į Luko evangeliją, kurioje pasakojama, kaip Viešpats per Paskutinę vakarienę iš naujo patiki ypatingą užduotį (plg. Lk 22, 31–33). Žodžiai, kuriais Jėzus kreipiasi į Simoną, šįkart pateikiami iškart po Švenčiausiosios Eucharistijos įsteigimo. Viešpats ką tik yra padovanojęs save saviesiems duonos ir vyno pavidalu. Eucharistijos įsteigime galime įžiūrėti tikrąjį Bažnyčios įsteigimo aktą. Per Eucharistiją Viešpats dovanoja saviesiems ne tik save, bet ir savo naujosios bendrystės su jais tikrovę, kuri truks iki tol, „kol jis ateis“ (plg. 1 Kor 11, 26). Per Eucharistiją mokiniai tampa jo gyvaisiais namais, kurie istorijoje auga kaip nauja ir gyva Dievo šventykla šiame pasaulyje. Taigi iškart po šio sakramento įsteigimo Jėzus kalba apie tai, ką reiškia būti mokiniu, ką naujojoje bendruomenėje reiškia „tarnyba“. Jis sako, jog tai užduotis tarnauti, lygiai kaip jis pats tarp jų visada yra tas, kuris tarnauja. Ir tada jis kreipiasi į Petrą. Jis sako, jog Šėtonas pareikalavo persijoti mokinius tarsi kviečius. Tai primena Jobo knygos vietą, kur Šėtonas prašo Dievo leisti išbandyti Jobą. Velnias – Dievo ir žmogaus juodintojas – taip nori įrodyti, jog tikro religingumo nėra, jog žmoguje visa nukreipta tik į naudą. Jobo atveju Dievas suteikia Šėtonui prašomą laisvę būtent dėl to, kad galėtų apginti savo kūrinį – žmogų ir save patį. Tas pat pasakytina Jėzaus mokinių atveju: Dievas visais laikais suteikia Šėtonui tam tikros laisvės. Mums dažnai atrodo, kad Dievas Šėtonui palieka per daug laisvės; kad jis suteikia jam galimybę mus baisiai sukrėsti, ir kad tai viršys mūsų jėgas ir per daug mus prislėgs. Vis šauksime Dievui: pažvelk, Dieve, į savo mokinių vargą ir apsaugok mus! Iš tiesų Jėzus tęsia: „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 32). Jėzaus malda apriboja blogio galią, Jėzaus meldimasis yra Bažnyčios apsauga. Galime šios apsaugos ieškoti, jos laikytis ir būti ja tikri. Tačiau Jėzus, kaip sakoma evangelijoje, ypatingu būdu meldžiasi už Petrą: „kad tavasis tikėjimas neužgestų“. Ši Jėzaus malda – tai pažadas ir kartu užduotis: Jėzaus malda apsaugo Petro tikėjimą, tą tikėjimą, kurį šis išpažino Pilypo Cezarėjoje: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 17). Neleiskime, kad šis tikėjimas taptų nebylus, jį visada reikia stiprinti, pirmiausiai kryžiaus ir viso pasaulyje esančio prieštaringumo akivaizdoje: tokia yra Petro užduotis. Jėzus meldžiasi dėl Petro tikėjimo, kad šis tarnautų kitiems. Būtent tai jis nori pasakyti žodžiais: „O tu sugrįžęs stiprink brolius“ (Lk 22, 32).

„O tu sugrįžęs“: šie žodžiai yra pranašystė ir kartu pažadas. Jais išpranašaujama Simono, tarnaitės ir tarno akivaizdoje išsiginsiančio, kad pažįsta Jėzų, silpnybė. Šiuo nuopuoliu Petras – o su juo ir kiekvienas jo įpėdinis – turi būti pamokytas, jog Viešpaties Bažnyčiai statydinti bei vadovauti vien savo jėgų neužtenka. Niekam tai nepavyksta padaryti tik savo pastangomis. Nors Petras atrodo gana gabus ir uolus, jis neišlaiko jau pirmo išbandymo. „O tu sugrįžęs“: tačiau Viešpats, išpranašavęs jam jo nuopuolį, pažada ir atsivertimą: „Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą“ (Lk 22, 61). Jėzaus žvilgsnis perkeičia ir tampa Petro išganymu: „Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko“ (Lk 22, 62). Visada maldaukime šio išgelbėjančio Jėzaus žvilgsnio – visiems, kuriems Bažnyčioje tenka atsakomybė; visiems kenčiantiems dėl šių laikų sumaišties; dideliems ir mažiems: Viešpatie, vis iš naujo pažvelk į mus, vis iš naujo pakelk mus, kai parpuolame, ir paimk į savo geras rankas.

Pažadėdamas savo maldą, Viešpats patiki Petrui užduotį tarnauti savo broliams. Petro užduotis šaknijasi Jėzaus maldoje. Tai teikia jam tikrumo, jog jis, nepaisant visų žmogiškų silpnybių, galės ištverti iki galo. Negana to, Viešpats duoda jam šią užduotį Paskutinės vakarienės aplinkoje, dovanodamas Švenčiausiąją Eucharistiją. Bažnyčia savo esme yra eucharistinė bendruomenė ir todėl bendrystė Viešpaties kūne. Petro užduotis yra šiai visuotinei bendrystei pirmininkauti, leisti jai būti pasaulyje ir kaip regimai vienybei. Kartu su visa Romos Bažnyčia, pasak šventojo Ignoto Antiochiečio, jis turi pirmininkauti gailestingajai meilei: pirmininkauti iš Kristaus kylančios ir, idant Kristaus meilė pasiektų pasaulio pakraščius, vis iš naujo privatumo ribas peržengiančios meilės bendruomenei.

Trečia nuoroda į primatą yra Jono evangelijoje (Jn 21, 15–19): Viešpats yra prisikėlęs ir kaip Prisikėlusysis patiki Petrui savo kaimenę. Ir čia kryžiaus įvykis ir prisikėlimas įsismelkę vienas į kitą. Jėzus išpranašauja Petrui, kad jo kelias atves prie kryžiaus. Šioje bazilikoje, pastatytoje ant Petro kapo – vargšo kapo, matome, jog Viešpats visada nugali būtent per tai – per kryžių. Jo galia neatitinka pasaulietinių galios įsivaizdavimų; ji yra gėrio galia, tiesos ir už mirtį stipresnės meilės galia. Taip, jo pažadas tikras: Bažnyčios, kurią jis pastatė ant Petro, mirties ir pragaro galios nenugalės (plg. Mt 16, 18). Ir būtent taip jis asmeniškai toliau statydina Bažnyčią. <...>