Šiose šventosiose Mišiose, kurioms, koncelebruodamas su dideliu būriu brolių vyskupų ir kunigų, vadovauju, dėkoju Viešpačiui už visas mylimas šeimas, susibūrusias čia į džiūgaujančią minią, ir už daugybę tų, kurios tolimose šalyse seka šį šventimą per radiją ir televiziją. Visus jus sveikinu ir reiškiu savo meilę linkėdamas ramybės.

Esteros ir Pauliaus liudijimai, kuriuos prieš tai girdėjome skaitiniuose, rodo, kad šeima pašaukta prisidėti prie tikėjimo perteikimo. Estera išpažįsta: „Nuo mažumos girdėjau savo šeimos skreite, kad tu, Viešpatie, išsirinkai Izraelį iš visų tautų“ (5, 16). Paulius, tyra sąžine klausydamasis Dievo, laikosi savo hebrajiškųjų protėvių tradicijos. Jis giria nuoširdų Timotiejaus tikėjimą ir primena jam, kad tas tikėjimas „pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5). Šiame Biblijos liudijime šeima apima ne tik tėvus ir vaikus, bet ir senelius bei protėvius. Šeima pasirodo kaip kartų bendruomenė ir tradicijų paveldo laidas.

Nė vienas žmogus nėra pats davęs sau gyvenimo, nė pats įgijęs pagrindinių žinių apie gyvenimą. Gyvenimą ir pagrindines tiesas apie gyvenimą esame gavę iš kitų, ir visi esame pašaukti siekti santykio ir meilės bendrystės su kitais tobulumo. Šeima, pagrįsta neišardoma vyro ir moters santuoka, šį santykio matmenį – vaiko ir bendruomenės aspektu – išreiškia ir yra aplinka, kur žmogus gali oriai gimti, augti ir visapusiškai vystytis.

Vaikui gimus, per santykį su tėvais jis ima darytis šeimos tradicijos, turinčios dar gilesnes šaknis, dalimi. Su gyvybės dovana jis taip pat gauna ištisą patirčių paveldą. Tėvai turi teisę ir neatimamą pareigą šį paveldą perduoti vaikams: mokyti juos atrasti savo tapatybę, įvesdinti į socialinį gyvenimą, supažindinti, kaip atsakingai įgyvendinti savo moralinę laisvę bei gebėjimą mylėti remiantis buvimo mylimam patyrimu ir, visų pirma, kaip susitikti su Dievu. Vaikai auga ir bręsta tiek, kiek su pasitikėjimu atsiveria paveldui ir tokiam auklėjimui, kuris jų priimamas laipsniškai. Taip jie gali išrutulioti to, ką yra gavę, ir to, ko išmoksta, sintezę, kurią atlikti tenka kiekvienam individui ir kiekvienai kartai.

Kiekvieno žmogaus ištakose ir kiekvienoje tėvystėje bei motinystėje esti Dievas Kūrėjas. Todėl tėvai gimusį vaiką turi laikyti ne tik savo, bet ir Dievo vaiku – Dievo, kuris jį, kaip tokį, myli ir kviečia būti Dievo vaiku. Negana to: kiekvieno pradėjimo akto, kiekvienos tėvystės ir motinystės, kiekvienos šeimos pradmuo glūdi Dieve, kuris yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Su savo protėvių bei tautos atminimu Esteros tėvas perdavė jai Dievo, iš kurio visi kyla ir kuriam visi atsakingi, atminimą. Tai Dievo Tėvo, išsirinkusio tautą ir veikiančio istorijoje mūsų išganymo labui, atminimas. Šio Tėvo atminimas atidengia gilesnę žmogaus tapatybę – iš kur kylame, kas esame ir koks didis mūsų kilnumas. Neabejotinai kylame iš savo tėvų ir esame jų vaikai. Tačiau taip pat kylame iš Dievo, sukūrusio mus pagal savo paveikslą ir pašaukusio būti jo vaikais. Todėl kiekvienos žmogiškos būtybės pradžią ženklina ne atsitiktinumas ar fatališkumas, bet dieviškosios meilės projektas. Tą mums apreiškė Jėzus Kristus, tikrasis Dievo Sūnus ir tobulas žmogus. Jis žinojo, iš kur jis atėjo ir kur mes visi einame, – iš jo Tėvo ir mūsų Tėvo meilės.

Tad tikėjimas yra ne tik kultūrinis paveldas, bet ir nuolatinis kviečiančio Dievo malonės, taip pat žmogiškosios laisvės, kuri į šį kvietimą gali atsiliepti arba neatsiliepti, veikimas. Net jei ir niekas negali atsiliepti už kitą, tėvai krikščionys vis dėlto pašaukti įtikinamai liudyti savo tikėjimą bei krikščioniškąją viltį. Jie turi elgtis taip, kad Dievo kvietimas ir Kristaus Geroji Naujiena pasiektų jų vaikus kuo aiškiau ir autentiškiau. Metams bėgant, ši Dievo dovana, kurią tėvai padėjo parodyti vaikams, išmintingai ir švelniai puoselėtina leidžiant augti jų įžvalgai. Šitaip tėvams nuolatos liudijant tikėjimo persunktą ir juo gyvą santuokinę meilę ir krikščioniškosios bendruomenės meiliai padedami, vaikai patys vis labiau asmeniškai artinsis prie tikėjimo dovanos, per ją atras giliąją savo egzistencijos prasmę ir todėl jausis dėkingi.

Krikščioniškoji šeima perteikia tikėjimą, kai tėvai moko vaikus melstis ir su jais meldžiasi (plg. Familiaris consortio, 60); kai rengia juos sakramentams ir supažindina su Bažnyčios gyvenimu, kai visi kartu skaito Bibliją, taip tikėjimo šviesa nušviesdami šeimos gyvenimą bei šlovindami Dievą kaip Tėvą.

Šiandienėje kultūroje labai dažnai aukštinama individo kaip autonominio subjekto laisvė, tarsi jis būtų padaręs pats save ir jam pakaktų vien savęs paties – nepalaikant ryšio su kitais ir nebūnant atsakingam už kitus. Socialinį gyvenimą mėginama organizuoti remiantis tik subjektyviais ir kintančiais poreikiais, neatsižvelgiant į jokią pirmesnę objektyvią tiesą, kaip antai kiekvienos žmogiškosios būtybės kilnumą ar jos neatimamas teises, kurioms tarnauti privalo kiekviena socialinė grupė.

Bažnyčia be paliovos primena, kad tikroji žmogiškosios būtybės laisvė kyla iš to, kad ji sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl krikščioniškasis auklėjimas visada yra auklėjimas laisvėje ir kad auklėjamasis būtų laisvas. „Darome gera ne kaip vergai, kurie nėra laisvi kitiems, bet darome tai todėl, kad asmeniškai atsakome už viską, kad mylime tiesą ir gėrį, kad mylime patį Dievą ir jo kūrinius. Tai – tikroji laisvė, į kurią mus nori vesti Šventoji Dvasia“ (Kalba per Sekminių vigiliją 2006 m. birželio 9 d.).

Jėzus Kristus yra tobulas žmogus, sūniškos meilės pavyzdys, mokantis mus jo meilę perduoti kitiems. „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje“ (Jn 15, 9). Vatikano II Susirinkimas apie tai moko: „Susituokusieji krikščionys ir tėvai, eidami savuoju keliu, turi ištikima meile visą gyvenimą palaikyti vienas kitą malonėje ir mylinčia širdimi priimtus iš Dievo vaikus išmokyti krikščionių tikėjimo ir evangelinių dorybių. Tai darydami, jie visiems šviečia nenuilstamos ir dosnios meilės pavyzdžiu, padeda kurti meilės brolybę ir tampa Motinos Bažnyčios vaisingumo liudytojais bei padėjėjais, idant juose pasirodytų ir jiems būtų suteikta dalis tos meilės, kuria Kristus pamilo savo Sužadėtinę ir už ją atidavė pats save“ (Lumen gentium, 41).

Meilė, su kuria mus tėvai priima ir lydi mūsų pirmuosius žingsnius šiame pasaulyje, yra Dievo meilės, iš kurios kylame, ženklas ir sakramentinė tąsa. Patyrimas, jog esi priimtas ir mylimas Dievo ir tėvų, yra tvirtas pamatas, skatinantis žmogų augti bei autentiškai vystytis ir šitaip padedantis bręsti kelyje į tiesą ir meilę, taip pat, pranokus save, įžengti į bendrystę su kitais ir Dievu.

Idant žengtume šiuo žmogiškojo brendimo keliu, Bažnyčia moko mus gerbti ir skatinti įstabią vyro ir moters neišardomos santuokos tikrovę, kuri, be to, yra šeimos pradžia. Todėl viena svarbiausių paslaugų, kurias galima padaryti bendrajam gėriui ir autentiškam žmogaus bei visuomenės vystymuisi, yra santuoką ir šeimą pripažinti bei joms padėti. Santuoka ir šeima geriausiai laiduoja žmogiškojo asmens orumą, lygybę ir tikrąją laisvę.

Čia norėčiau pabrėžti įvairių bažnytinių šeimos sąjungų svarbą bei teigiamą vaidmenį santuokos ir šeimos atžvilgiu. Visus krikščionis kviečiu „nuoširdžiai ir drąsiai bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis, atsakingais už tarnavimą šeimai“ (Familiaris consortio, 86), kad, suvieniję jėgas su teisėtu iniciatyvų pliuralizmu, prisidėtume prie tikrosios šeimų gerovės šiandienėje visuomenėje.

Grįžkime akimirksniui prie pirmojo šiandienių šventųjų Mišių skaitinio, paimto iš Esteros knygos. Besimeldžiančioji Bažnyčia šioje nuolankioje karalienėje, visa savo esybe užtariančioje savo kenčiančią tautą, įžiūrėjo Marijos, kuri kaip motina padovanojo mums visiems savo sūnų, provaizdį, motinos, savo meile saugančios šiame pasaulyje keliaujančią Dievo šeimą, provaizdį. Marija yra pavyzdinis visų motinų, jų užduoties sergėti gyvybę, misijos mokyti gyvenimo ir meno mylėti paveikslas.

Krikščioniškoji šeima – tėvas, motina ir vaikai – pašaukta šių minėtų tikslų siekti ne kaip ko nors iš išorės primesto, bet kaip Santuokos sakramento malonės, įlietos į sutuoktinius, dovanos. Jei jie lieka atviri Šventajai Dvasiai ir prašo jos pagalbos, ji nepaliaujamai jiems dovanos Kristuje pasirodžiusią ir kūnu tapusią Dievo Tėvo meilę. Dvasia padės sutuoktiniams neišleisti iš akių jų meilės bei atsidavimo vienas kitam versmės ir matmens. Ji taip pat padės jiems bendradarbiauti, kad ji aidėtų bei įsikūnytų visuose jų gyvenimo matmenyse. Šventoji Dvasia kartu pažadins galutinio susitikimo su Kristumi jo ir mūsų Tėvo namuose troškimą. Šią vilties žinią noriu iš Valensijos pasiųsti visoms šeimoms pasaulyje. Amen.