Mieli Broliai ir Seserys!

Pirmiausiai norėčiau jus visus nuoširdžiai pasveikinti: džiaugiuosi vėl galėdamas būti su jumis, švęsti su jumis Mišias, dar kartą aplankyti pažįstamas vietas, padariusias poveikį mano gyvenimui, formavusias mano mąstymą bei jautimą, vietas, kuriose išmokau tikėti ir gyventi. Tai proga padėkoti visiems mane vedusiems bei lydėjusiems gyviesiems bei mirusiesiems. Dėkoju Dievui už šią gražią tėvynę ir žmones, kurių dėka ji yra man tėvynė.

Ką tik girdėjome tris Bažnyčios liturgijos šiam sekmadieniui atrinktus skaitinius. Visuose trijuose, pabrėžiant daugiau vieną ar kitą pusę, galiausiai vyrauja viena vienintelė tema. Visuose trijuose kalbama apie Dievą kaip tikrovės ir mūsų pačių gyvenimo centrą. „Štai jūsų Dievas“, – sušunka mums pranašas Izaijas pirmajame skaitinyje (35, 4). Jokūbo laiške ir Evangelijoje savaip pasakoma tas pat. Juose norima vesti pas Dievą bei taip pastūmėti mus eiti teisingu gyvenimo keliu. Tačiau su Dievo tema susijusi socialinė tema, mūsų atsakomybės vienam už kitą, už teisingumo ir meilės viešpatavimą pasaulyje tema. Dramatiškai tai išreiškiama skaitinyje, kuriame į mus kreipiasi Jokūbas, artimas Jėzaus giminaitis. Jis kalba bendruomenei, kurioje imama didžiuotis tuo, jog joje yra ir turtingų bei kilmingų žmonių, ir kyla dėmesio stokos vargdienių teisėms grėsmė. Jokūbo žodžiuose atsispindi Jėzaus – Dievo, tapusio žmogumi, kuris, nepaisydamas savo dovydiškosios, taigi karališkosios kilmės, tapo paprastuoju tarp paprastųjų, neatsisėdo į jokį sostą, bet galiausiai mirė didžiausiame kryžiaus varge, – paveikslas. Artimo meilė, kuri visų pirmiausiai yra rūpinimasis teisingumu, – tai tikėjimo ir meilės Dievui matas. Jokūbas vadina ją „karališkuoju įstatymu“ (2, 8). Tai jis užsimena apie Dievo karalystę, Dievo viešpatystę – mėgstamą Jėzaus žodį. Galvoje turima ne kokia nors kada nors ateisianti karalystė, bet tai, kad Dievas turi dabar lemti mūsų gyvenimą bei elgseną. Todėl tardami: „teateinie tavo karalystė“, prašome, meldžiame ne to, kas tolima, ko iš tikrųjų patys net nenorėtume patirti, bet kad Dievo valia lemtų mūsų valią ir taip Dievas viešpatautų pasaulyje; taigi meldžiame, kad pasaulio tvarką lemtų teisė ir meilė. Toks prašymas, žinoma, pirmiausiai krypsta į Dievą, tačiau taip pat klebena ir mūsų širdį. Ar to iš tikro trokštame? Ar šia linkme gyvename? „Karališkąjį įstatymą“, Dievo karalystės įstatymą, Jokūbas kartu vadina laisvės įstatymu: jei visi mąsto bei gyvena remdamiesi Dievu, tuomet visi tampame lygūs, tampame laisvi, ir randasi tikrasis broliškumas. Izaijas, pirmajame skaitinyje sakydamas apie Dievą: „Štai jūsų Dievas“, kartu prabyla apie kenčiančiųjų išganymą, o Jokūbas, apibūdindamas socialinę tvarką kaip būtiną mūsų tikėjimo išraišką, savaime suprantama, byloja apie Dievą, kurio vaikai esame.

Dabar pažvelkime į Evangeliją, joje kalbama apie tai, kaip Jėzus pagydė nebylį. Čia vėl aptinkame tos pačios vienos temos abi puses. Jėzus rodo dėmesį kenčiantiesiems, nustumtiems į visuomenės pakraštį. Jis juos gydo, taip jiems suteikiama galimybė gyventi kartu su kitais ir turėti balsą priimant sprendimus, jie įvesdinami į lygybę bei brolybę. Tai, žinoma, galioja mums visiems: Jėzus mums visiems parodo, kuria linkme turėtų krypti mūsų veikla, mūsų elgesys. Tačiau visam vyksmui būdingas dar ir kitas matmuo, į kurį savo aiškinimuose dėmesį pabrėžtinai atkreipė Bažnyčios tėvai ir kuris labai svarbus tebėra ir mums šiandien. Tėvai kalba apie savo laikų žmones ir savo laikų žmonėms. Bet tai, ką jie sako, naujaip aktualu ir mums. Egzistuoja ne tik fizinis kurtumas, labai atskiriantis žmogų nuo socialinio gyvenimo. Egzistuoja dar viena negalia, kuri kamuoja būtent mus: tapome neprigirdintys ir Dievo atžvilgiu. Jo tiesiog nebegalime girdėti – mūsų ausys pilnos kitokių dažnių. Tai, kas apie jį sakoma, atrodo ikimoksliška, nebetinka mūsų laikams. Tapę neprigirdintys ar net kurti Dievo atžvilgiu, prarandame ir gebėjimą su juo kalbėtis ir į jį kreiptis. Bet tada imame stokoti esmingai svarbaus suvokimo. Mūsų vidinėms juslėms iškyla pavojus sunykti. Netekus tokio suvokimo, apskritai mūsų santykio su tikrove spindulys smarkiai ir pavojingai sumažėja. Mūsų gyvenimo erdvė grėsmingai susiaurėja.

Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus įleido savo pirštus į kurčiojo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį ir tarė: efata – „atsiverk“. Evangelistas šiuo originaliu Jėzaus ištartu aramėjišku žodžiu tiesiogiai įvesdina mus į tą akimirką. Kas ten pasakojama, nepakartojama ir kartu nėra tolima praeitis: Jėzus tą patį naujaip daro šiandien ir nuolatos. Per mūsų krikštą Jėzus mus lygiai taip pat palytėjo ir ištarė: efata – „atsiverk“, kad padarytų mus gebančius girdėti Dievą ir taip vėl padovanotų galėjimą kalbėtis su Dievu. Tačiau tas vyksmas, Krikšto sakramentas, kaip toks, nėra magiškas. Krikštas atveria naują kelią. Juo esame įvesdinami į besiklausančiųjų ir kalbančiųjų bendrystę – į bendrystę su pačiu Jėzumi, vieninteliu mačiusiu Dievą ir todėl galėjusiu apie jį papasakoti (plg. Jn 1, 18): per tikėjimą jis nori padaryti mus savojo Dievo matymo, savojo įsiklausymo į Tėvą bei kalbėjimo su juo bendrininkais. Pakrikštytojo kelias turi tapti augimo procesu, įaugant į gyvenimą su Dievu ir išmokstant kitaip žvelgti į žmones bei kūriniją.

Evangelijoje esame kviečiami iš naujo įžiūrėti mūsų gebėjimo suvokti stoką. To trūkumo iš pradžių, kaip tokio, net nejaučiame, nes juk taip primygtinai ir suprantamai siūlosi visa kita; nes juk viskas, atrodo, ir toliau einasi gerai, net ir nebeturint ausų bei akių Dievo atžvilgiu ir gyvenant be jo. Bet ar tikrai jau taip viskas einasi Dievui iškritus iš mūsų gyvenimo, mūsų pasaulio?

Prieš keldamas tolesnius klausimus, norėčiau šį tą papasakoti iš savo susitikimų su pasaulio vyskupais patirties. Katalikų Bažnyčia Vokietijoje yra puiki savo socialine veikla, pasirengimu padėti visiems vargstantiems. Per savo ad limina apsilankymus vyskupai – paskutinį kartą iš Afrikos – vis pasakoja man apie Vokietijos katalikų didžiadvasiškumą ir įpareigoja perduoti jų padėką, tai ir norėčiau čia viešai padaryti. Taip pat Baltijos šalių vyskupai, apsilankę prieš mano atostogas, pasakojo, kiek daug Vokietijos katalikai yra padėję jiems atstatant bažnyčias, smarkiai sugriautas per komunistinio valdymo laikotarpį. Tačiau sykiu kartais koks nors Afrikos vyskupas vis pasako: „Kai Vokietijoje pateikiu socialinius projektus, iškart randu atviras duris. Tačiau atėjęs su evangelizacijos projektu, veikiau susiduriu su santūrumu“. Akivaizdu, jog kai kurie laikosi nuomonės, kad socialiniai projektai įgyvendintini kuo skubiausiai, o tai, kas susiję su Dievu ar net su katalikų tikėjimu, veikiau yra dalinis ir ne toks svarbus dalykas. Tuo tarpu būtent šių vyskupų patirtis rodo, kad pirmesnė turėtų būti evangelizacija, kad pirma Jėzaus Kristaus Dievas turi būti pažintas, įtikėtas, pamiltas, atversti širdis, idant į priekį judėtų socialiniai dalykai, būtų susitaikinama, kovojama, pavyzdžiui, su tikrosiomis AIDS priežastimis ir ligoniai slaugomi su reikiamu palankumu bei meile. Socialiniai dalykai ir Evangelija tiesiog vienas nuo kito neatskiriami. Kai žmonėms teatnešame žinias, įgūdžius, techninį mokėjimą bei prietaisus, duodame per mažai. Tada smurto technikos gana greitai paima viršų ir aukščiausiu gebėjimu tampa gebėjimas griauti, žudyti, gebėjimas įgyti galią, kuri turinti kada nors atnešti teisę, bet to padaryti neįstengia: taip tiktai nuo susitaikinimo, bendrų pastangų siekti teisingumo ir meilės vis labiau tolstama. Kriterijai, kurių laikydamasi technika turi stoti teisės ir meilės tarnybon, tada prarandami, o juk nuo jų viskas priklauso – kriterijų, kurie nėra vien teorijos, bet apšviečia širdį ir taip teisingu keliu nukreipia intelektą bei veiklą.

Afrikos ir Azijos tautos žavisi Vakarų ir mūsų mokslo techniniais laimėjimais, tačiau baisisi protingumu, visiškai išstumiančiu Dievą iš žmogaus akiračio bei laikančiu tai aukščiausia proto rūšimi, kurią norima įskiepyti ir jų kultūroms. Tikrąją grėsmę savo tapatybei jos įžiūri ne krikščionybėje, bet paniekoje Dievui ir cinizme, kai šventybės pajuoka laikoma laisvės teise ir į aukščiausio kriterijaus rangą iškeliama tai, kas naudinga būsimiems tyrimo rezultatams. Mieli bičiuliai! Toks cinizmas nėra ta tolerancija ir kultūrinis atvirumas, kurių laukia tautos ir mes visi trokštame. Tolerancija, kuri mums neatidėliotinai būtina, apima pagarbą Dievui – pagarbą tam, kas kitam yra šventa. Bet tokia pagarba kito šventybei savo ruožtu suponuoja, kad ir mes patys išmoktume pagarbos Dievui. Ši pagarba Vakarų pasaulyje gali atgyti tik vėl augant tikėjimui į Dievą, Dievui vėl tampant esančiu čia ir dabar mums ir mumyse.

Savo tikėjimo niekam neprimetame: toks prozelitizmas prieštarauja tam, kas krikščioniška. Įtikėti galima tiktai laisvėje. Tačiau žmogaus laisvės šaukiamės, kad galėtume atsiverti Dievui, jo ieškoti, į jį įsiklausyti. Mes, čia esantys, iš visos širdies prašome Viešpatį vėl pasakyti mums savo efata, išgydyti mus nuo kurtumo Dievui, jo veiklai bei jo žodžiui ir padaryti mus reginčius bei girdinčius. Prašome jo padėti mums iš naujo atrasti maldą, kuria jis mus kviečia liturgijoje ir kurios abėcėlės išmokė „Tėve mūsų“ maldoje.

Pasauliui reikia Dievo. Mums reikia Dievo. Kokio Dievo? Pirmajame skaitinyje pranašas taria engiamai tautai: „Kerštas ateina“. Galime nesunkiai nuvokti, kaip žmonės tai įsivaizdavo. Bet tada pats pranašas pasako, kas yra tas kerštas, – tai gydantis Dievo gerumas. Galutinį pranašo žodžių paaiškinimą aptinkame tame, kuris už mus numirė ant kryžiaus – Jėzuje, žmogumi tapusiame Dievo Sūnuje, kuris į mus čia taip skvarbiai žvelgia. „Kerštas“ yra kryžius, sakymas „ne“ prievartai, „meilė iki galo“. Būtent tokio Dievo mums reikia.

Nepažeidžiame pagarbos kitoms religijoms bei kultūroms, nepažeidžiame pagarbos jų tikėjimui garsiai ir nedviprasmiškai išpažindami Dievą, prievartai priešpriešinusį savo kančią, blogį ir jo galią apribojantį bei įveikiantį pasigailėjimu. Jo prašome būti tarp mūsų ir padėti mums įtikimai jį liudyti. Amen.