Mieli pirmosios Komunijos einantys Vaikai,
mieli Tėvai ir Auklėtojai,
mieli Broliai ir Seserys!

Skaitinys, kurį ką tik girdėjome, paimtas iš paskutinės Naujojo Testamento raštų knygos, vadinamojo Apreiškimo Jonui. Regėtojui dovanojamas žvilgsnis į viršų – į dangų ir į priekį – į ateitį. Tačiau būtent taip jis kalba ir apie žemę bei dabartį, mūsų gyvenimą. Juk visi esame pakeliui į ateitį ir trokštame surasti teisingą kelią – atrasti tikrąjį gyvenimą, nenuklysti į klystkelį, dykumą.

Nenorėtume, kad pabaigoje būtume priversti pripažinti: ėjau netikusiu keliu, mano gyvenimas sugadintas ir nenusisekęs. Trokštame džiaugtis gyvenimu; trokštame, kaip kartą sakė Jėzus, apsčiai turėti gyvenimo.

Bet įsiklausykime dabar į apreiškimo regėtoją. Ką gi jis mums pasakė ką tik nuskambėjusiame skaitinyje? Jis kalba apie sutaikintą pasaulį. Apie pasaulį, kuriame žmonės „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ vieni su kitais suvienyti bei džiūgauja. Tad klausiame savęs: kaip tai pasiekti? Koks kelias į tai veda? Pirmutinis ir svarbiausias dalykas yra šis: šie žmonės gyvena su Dievu; jis išskleidė „ant jų savo padangtę“, kaip parašyta skaitinyje. Tada klausiame: kas yra „Dievo padangtė“? Kur ji yra? Kaip ten patenkame? Regėtojas veikiausiai daro aliuziją į Jono evangelijos pirmąjį skyrių, kur parašyta: Žodis tapo kūnu ir išskleidė savo padangtę tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Dievas nėra toli nuo mūsų, kažkur tolimoje visatoje, kur niekas negali nuvykti. Jis išskleidė savo padangtę šalia mūsų: Jėzuje jis tapo vienu iš mūsų, su kūnu ir krauju, kaip mes. Tai – jo padangtė. Ir įžengdamas į dangų jis neiškeliavo kažkur toli. Jo padangtė, jis pats su savo kūnu kaip vienas iš mūsų lieka su mumis. Galime į jį kreiptis „Tu“, su juo kalbėtis. Jis klausosi mūsų ir, jei esame įdėmūs, išgirstame jo atsakymą.

Taigi Jėzuje Dievas gyvena tarp mūsų. Bet vėlgi: kur tiksliai? Mūsų skaitinyje pateikiami du atsakymai. Kalbama apie sutaikintus žmones, apie tai, kad jų apsiaustai nuplauti Avinėlio krauju tapo balti. Mums tai skamba labai keistai. Užšifruotoje regėtojo kalboje tai nuoroda į krikštą. Žodžiais „Avinėlio kraujas“ užsimenama apie Jėzaus meilę, nenutrūkusią iki mirties. Ši dieviška ir kartu žmogiška meilė yra vanduo, į kurį esame panardinami per krikštą, – vanduo, kuriuo jis mus taip augina, padaro švarius, kad tiktume Dievui ir galėtume su juo kartu gyventi. Tačiau krikšto veiksmas tėra pradžia. Kai einame kartu su Jėzumi, tikime ir gyvename su juo, mus liečia jo nuplaunanti ir šviesius padaryti trokštanti meilė. Apsiaustus, kaip girdėjome, išbalino būtent ši meilė. Balti apsiaustai reiškia, kad tikėdami tampame šviesa, nusimetame tai, kas tamsu, melaginga, dviveidiška, apskritai bloga, ir tampame šviesiais, Dievo valią atitinkančiais žmonėmis. Krikšto drabužiu, lygiai kaip ir jūsų pirmosios Komunijos proga dėvimais baltais apdarais, primenama ir pasakoma: gyvendamas su Jėzumi ir tikinčiųjų bendruomene – Bažnyčia, pats tapk šviesus žmogus, tiesos ir gerumo žmogus – žmogus, švytintis gėriu, paties Dievo gerumu.

Antrąjį atsakymą į klausimą, kur atrasti Jėzų, regėtojas irgi pateikia šifruota kalba. Jis sako, jog Avinėlis žmonių minią iš visų kultūrų ir tautų vedąs prie gyvybės vandens šaltinių. Be vandens nėra gyvybės. Žmonės, gyvenę šalia dykumos, tą puikiai suprato. Ir šaltinių vanduo jiems buvo tapęs gyvybės apskritai simboliu. Avinėlis, t. y. Jėzus, veda žmones prie gyvybės vandens šaltinių. Tarp šių šaltinių yra Šventasis Raštas, per kurį mums kalba pats Dievas, nurodantis, kaip teisingai gyventi. Tokių šaltinių yra ir daugiau. Tikrasis šaltinis yra pats Jėzus, kuriame Dievas mums save dovanoja. O tai jis dažniausiai daro per šventąją Komuniją, kurios dėka galime, taip sakant, gerti tiesiai iš gyvybės šaltinio: jis ateina pas mus ir susivienija su kiekvienu iš mūsų. Tą galime matyti: per Eucharistiją, Komunijos sakramentą, atsiranda visas ribas įveikianti ir visas kalbas aprėpianti bendruomenė. Tą matome čia, čia yra vyskupų, atstovaujančių visoms kalboms ir visoms žemės dalims: per Komuniją atsiranda pasaulinė Bažnyčia, kurioje su mumis kalba ir gyvena Dievas. Tad šventąją Komuniją turime priimti kaip susitikimą su Jėzumi, su pačiu Dievu, vedančiu mus prie tikrosios gyvybės šaltinių.

Mieli Tėvai! Norėčiau nuoširdžiai pakviesti jus padėti savo vaikams tikėti bei lydėti juos Komunijos keliu, nesibaigiančiu su pirmąja Komunija, – keliu pas Jėzų ir su Jėzumi. Prašau, dalyvaukite su savo vaikais sekmadieniniame Eucharistijos šventime. Pamatysite, tai nėra prarastas laikas, tai deramai stiprina šeimą ir suteikia jai šerdį. Kai kartu lankotės pamaldose, gražesnis tampa sekmadienis, gražesnė tampa visa savaitė. Ir prašau, melskitės kartu namie: valgydami, prieš eidami miegoti. Meldimasis suartina mus ne tik su Dievu, bet ir vieną su kitu. Tai ramybės ir džiaugsmo jėga. Gyvenimas šeimoje, dalyvaujant Dievui ir maldoje išgyvenant jo artumą, tampa šventiškesnis ir didingesnis.

Mieli tikybos Mokytojai ir Auklėtojai! Nuoširdžiai jūsų prašau – išlaikykite mokykloje gyvą Dievo klausimą, Dievo, pasirodžiusio mums Jėzuje Kristuje. Žinau, kelti tikėjimo klausimą mūsų pliuralistiniame pasaulyje nelengva. Tačiau neužtenka vaikams bei jaunimui perteikti mokykloje vien žinias ir techninį išmanymą, neišmokant kriterijų, duodančių žinioms bei išmanymui kryptį bei prasmę. Akinkite mokinius klausti ne tik apie tą ar aną – tai irgi gerai, – bet pirmiausiai apie mūsų gyvenimo „iš kur” ir „kur link”. Padėkite jiems pažinti, jog visi atsakymai, nepasiekiantys Dievo, nepakankami.

Mieli Sielovadininkai ir visi parapijos Talkininkai! Darykite viską, kad parapija žmonėms taptų vidine tėvyne – didele šeima, kurioje kartu patirtume esą dar didesnėje pasaulinės Bažnyčios šeimoje, kad jie per pamaldas, katechezę ir visais parapijos gyvenimo būdais būtų mokomi žengti tikrojo gyvenimo keliu.

Visos trys mokymosi vietos – šeima, mokykla, parapijos bendruomenė – neatsiejamai susijusios bei padeda mums atrasti giliuosius gyvybės šaltinius, o juk mes, mieli vaikai, mieli tėvai, mieli auklėtojai, visi trokštame apsčiai turėti gyvenimo. Amen.