Mieli Broliai ir Seserys,
mieli Broliai Kunigai ir Vyskupai!

Šios dienos skaitinyje, atliepiamojoje psalmėje ir Evangelijoje tris kartus paminėta, kaskart kitokiu būdu, besimeldžianti Marija, Viešpaties motina. Apaštalų darbuose matome ją viduryje mokinių, susirinkusių Aukštutiniame kambaryje ir meldžiančių pas Tėvą užžengusį Viešpatį išpildyti jo duotą pažadą: netrukus būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia (Apd 1, 5). Marija vadovauja gimstančios Bažnyčios maldai, tarsi pati asmeniškai yra besimeldžianti Bažnyčia. Lygiai taip ji su didžiule šventųjų bendruomene kaip jos centras vis dar tebestovi priešais Dievą ir mus užtaria, prašo savo Sūnų, kad jis iš naujo atsiųstų Bažnyčiai ir pasauliui savo Dvasią ir atnaujintų žemės veidą.

Atsakėme į skaitinį su Marija giedodami didžiąją šlovinimo giesmę, kurią ji užtraukė Elzbietai, pavadinusiai ją palaiminta dėl jos tikėjimo. Tai padėkos, džiaugimosi Dievu, šlovinimo už jo didžius darbus malda. Pagrindinis šios giesmės tonas duodamas jau su pirmais žodžiais: Mano siela aukština Viešpatį. Aukštinti Viešpatį reiškia suteikti jam erdvės pasaulyje, savo gyvenime, įsileisti jį į mūsų laiką ir veiklą – visa tai yra giliausia tinkamo meldimosi esmė. Kur Dievas tampa didis, ten žmogus nepasidaro mažas: ten didis tampa ir žmogus, o pasaulis – šviesus.

Galiausiai Evangelijoje Marija kreipiasi į savo sūnų keblion padėtin patekusių draugų naudai. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip visiškai žmogiškas motinos ir sūnaus pokalbis, giliausio žmogiškumo pokalbis jis ir yra. Tačiau Marija į Jėzų kreipiasi ne tiesiog kaip į žmogų, kurio fantazija ir pasirengimu padėti ji kliautųsi. Žmogišką bėdą ji patiki jo galiai – galiai, pranokstančiai žmogaus gebėjimus ir išgales. Ir kartu pokalbyje su Jėzumi ji yra prašanti, užtarianti motina. Į šį Evangelijos skaitinį verta įsiklausyti įdėmiau – ne tik kad geriau suprastume Jėzų ir Mariją, bet ir kad iš Marijos išmoktume tinkamai melstis. Marija Jėzaus tiesiai neprašo; ji tepasako: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Vestuvės Šventojoje Žemėje trukdavo ištisą savaitę; jose dalyvaudavo visas kaimas, todėl būdavo suvartojama daug vyno. Dabar vestuvininkai sutrikę, ir Marija visiškai paprastai tai Jėzui pasako. Ji neprašo ko nors konkretaus, juolab to, kad Jėzus parodytų savo galią, padarytų stebuklą, pagamintų vyno. Ji tiesiog patiki reikalą Jėzui ir palieka jam pačiam spręsti, ką daryti. Tad paprastuose Jėzaus motinos žodžiuose galime įžiūrėti du dalykus: pirmiausiai jos meilės kupiną rūpinimąsi žmonėmis, jos motinišką budrumą, leidžiantį pastebėti kito bėdą, jos nuoširdų gerumą ir pasirengimą padėti. Pas šią Motiną, čia, į Altöttingą, žmonės traukia kartų kartomis. Jai patikime savo rūpesčius, vargus ir negandas. Motinos, kuriai save patikime, padedantį gerumą Šventajame Rašte čia išvystame pirmą kartą. Tačiau šį pirmą ir mums visiems pažįstamą aspektą papildo dar vienas, kurį dažnai išleidžiame iš akių: Marija viską palieka Viešpačiui. Nazarete ji savo valią palenkė Dievo valiai: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tai jos nuolatinė pagrindinė laikysena. Taip ji moko mus melstis: ne trokšti, kad mūsų valia ir mūsų norai, kad ir kokie jie būtų mums svarbūs bei suprantami, paimtų viršų Dievo valios ir norų atžvilgiu, bet pateikti juos jam, kad jis spręstų, ką daryti. Iš Marijos išmokstame ne tik padedančiojo gerumo, bet ir nuolankumo bei dosnumo, įgalinančių Dievo valią priimti, juo pasitikėti, tikėti, kad jo atsakas, kad ir koks jis būtų, tikrai yra gėris mums, man.

Marijos elgesį ir žodžius, mano akimis, galime labai gerai suvokti. Daug sunkiau pavyksta suprasti Jėzaus atsakymą. Mums jau nepatinka, kaip jis atsakydamas į ją kreipiasi: „moterie“ – kodėl nesako: „motin“? Tokiu kreipiniu išreiškiama Marijos vieta išganymo istorijoje. Juo nurodoma į nukryžiavimo valandą, kai Jėzus jai pasakys: moterie, štai tavo sūnus – sūnau, štai tavo motina. Taip kreipiama į valandą, kai jis moterį, savo motiną, padarys visų mokinių motina. Toks kreipinys taip pat grąžina mus į pasakojimą apie Ievos sukūrimą: nepaisant viso kūrinijos turtingumo, Adomas, kaip žmogus, jautėsi joje vienišas. Tada sukuriama Ieva, ir štai dabar jis gauna bendrininkę, kokios laukė, ir pavadina ją žodžiu „moteris“. Tad Marija Jono evangelijoje pristatoma kaip nauja, paskutinių laikų moteris, kaip Atpirkėjo bendrininkė, kaip mūsų motina: tariamai nepagarbiu atsakymu išreiškiama jos nenykstamos misijos didybė.

Tačiau dar mažiau mums patinka tai, ką toliau Jėzus sako Marijai: „Ko tu iš manęs nori, moterie“? Pažodžiui netgi: „Ką aš turiu su tavimi bendra, moterie? Mano valanda dar neatėjo“. Mums norėtųsi paprieštarauti: tu turi su ja daug bendra. Ji suteikė tau kūną ir kraują. Ir ne tik kūną; ji tave nešiojo su savo iš širdies kylančiu „taip“ ir su motiniška meile įvesdino bei įšaknydino tave į Izraelio tautos gyvenimą, bendriją. Taip kalbėdami su Jėzumi, jau žengiame atsakymo supratimo linkme. Juk visa tai turi mums priminti, kad Jėzaus įsikūnijimas apima du vienas nuo kito neatskiriamus ir į vieną vienintelį susiliejančius dialogus. Pirmiausiai tai Marijos dialogas su arkangelu Gabrieliumi, čia ji ištaria: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tačiau yra ir paralelė, savotiškas vidinis Dievo dialogas, apie kurį pasakojama Laiške žydams; ten mums pasakoma, jog 40 psalmės žodžiai yra tapę savotišku Tėvo ir Sūnaus pokalbiu, kuriuo prasideda įsikūnijimas. Amžinasis Sūnus taria Tėvui: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną... štai ateinu... vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7; Ps 40, 6–8). Sūnaus „taip“: „Ateinu vykdyti tavo valios“ ir Marijos „taip“: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ – šis dvigubas „taip“ virsta vienu vieninteliu „taip“, ir tokiu būdu Žodis tampa kūnu Marijoje. Šiame dvigubame „taip“ Sūnaus klusnumas tampa kūnu, Marijai savuoju „taip“ dovanojant jam kūną. „Moterie, ką turiu su tavimi bendra?“ Tai, ką jie giliausiai turi vienas su kitu bendra, yra šiedu „taip“, kurių sutapimas padarė įsikūnijimą galimą. Viešpats savo atsakymu taiko į šį jų giliausios tarpusavio vienybės tašką, į ten kreipia savo motiną. Ten, bendrame „taip“ Tėvo valiai, slypi sprendimas. Eiti šio taško link turime mokytis ir mes – ten atsakoma į mūsų klausimus.

Tai leidžia suprasti ir antrąjį Jėzaus atsakymo sakinį: mano valanda dar neatėjo. Jėzus niekada neveikia vien iš savęs, niekada nieko nedaro norėdamas patikti kitiems. Jis visada veikia remdamasis Tėvu, ir būtent tai jį vienija su Marija, nes ir ji norėjo savo prašymą remti šia valios vienybe su Tėvu. Todėl, mūsų nustebimui, po tariamai nedraugiško Jėzaus atsakymo ji gali visai paprastai pasakyti: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Jėzus nepadaro stebuklo, neparodo savo galios, tiesą sakant, visiškai privačiu reikalu. Ne, jis padaro ženklą, kuriuo paskelbia savo valandą, vestuvių valandą, Dievo ir žmogaus susivienijimo valandą. Jis „nepadaro“ paprasčiausiai vyno, bet paverčia žmonių vestuves dieviškosios vestuvių šventės, į kurią Tėvas kviečia per Sūnų ir kurioje dovanoja gėrio pilnatvę, vaizduojamą vyno gausa, įvaizdžiu. Vestuvės tampa tos akimirkos, kai Jėzus įgyvendina savo meilę iki galo, leidžia perdurti savo kūną ir taip mums save visam laikui dovanoja susivienydamas su mumis, – tai Dievo ir žmogaus vestuvės. Kryžiaus valanda, valanda, iš kurios kyla sakramentas, kuriame jis tikrai save su kūnu ir krauju atiduoda į mūsų rankas ir įdeda į mūsų širdį, – štai ta vestuvių valanda. Ir taip tikrai dieviškai įveikiama tos akimirkos bėda bei toli pralenkiamas pradinis klausimas. Jėzaus valanda dar neatėjusi, bet vandenį paversdamas vynu, šiuo šventiškos dovanos ženklu, jis jau dabar užbėga savo valandai už akių.

Jo „valanda“ – kryžius. Jo galutinė valanda yra jo sugrįžimas. Būtent šiai galutinei valandai jis nuolatos užbėga už akių šventojoje Eucharistijoje, kurioje visada jau ateina. Ir jis tai vis iš naujo daro prašant jo motinai, prašant Bažnyčiai, besišaukiančiai jo Eucharistijos maldose: Ateik, Viešpatie Jėzau! Eucharistijos maldoje Bažnyčia vis iš naujo prašo, kad jis užbėgtų šiai valandai už akių, kad jau dabar ateitų ir save mums dovanotų. Tad į Jėzaus valandą teveda mus Marija, Altöttingo maloningoji Motina, visų tikinčiųjų Motina. Prašykime jo, kad leistų mums jį vis labiau pažinti ir suprasti. Ir nesitenkinkime priėmę jį vien per Komuniją. Jis pasilieka šventojoje Ostijoje ir visada mūsų laukia. Viešpaties Eucharistijoje garbinimas naują vietą Altöttinge surado senajame lobyne. Marija ir Jėzus neatskiriami. Kartu su ja kalbėkime su Viešpačiu, taip mokydamiesi jį geriau priimti. Šventoji Dievo Motina, užtark mus, kaip užtarei vestuvininkus Kanoje. Vis iš naujo vesk mus pas Jėzų. Amen.