(Ištrauka)

Mieli bičiuliai!

Čia, malonėmis garsioje Altötingo vietovėje, Šv. Onos bazilikoje priešais jos dukters, Viešpaties Motinos, šventovę, susirinkome – kunigystei besirengiantys seminaristai, kunigai, vienuoliai, Dvasinių pašaukimų draugijos nariai – apmąstyti savo pašaukimą tarnauti Jėzui Kristui ir pasimokyti to pas šventąją Oną, kurios namuose subrendo didžiausias išganymo istorijos pašaukimas. Marija savo pašaukimą gavo iš angelo. Į mūsų kambarį angelas regimai neįžengia, tačiau Viešpats savo planą yra parengęs kiekvienam iš mūsų; kiekvienas yra jo pašaukiamas vardu. Turime tapti girdintys, gebantys suvokti jo kvietimą, drąsūs ir ištikimi, kad galėtume juo sekti ir galiausiai būti įvertinti kaip patikimi, tinkamai elgęsi su tuo, kas patikėta.

Žinome, jog Viešpats savo pjūčiai ieško darbininkų. Jis pats yra pasakęs: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38). Susirinkome čia prašyti to pjūties šeimininko. Tikrai, Dievo pjūtis didelė ir laukia darbininkų: vadinamajame Trečiajame pasaulyje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, žmonės laukia šauklių, atnešančių jam taikos Evangeliją, žinią apie žmogumi tapusį Dievą. Galima sakyti, jog didelė pjūtis laukia ir vadinamuosiuose Vakaruose, pas mus, Vokietijoje, ir Rusijos platybėse. Tačiau trūksta žmonių, pasirengusių tapti Dievo pjūties darbininkais. Šiandien yra lygiai taip, kaip anuomet, kai Viešpačiui pagailo žmonių, kurie jam atrodė kaip avys be piemens, – žmonių, žinojusių visa, kas įmanoma, bet neįstengusių įžiūrėti, kaip teisingai tvarkyti gyvenimą. Viešpatie, pažvelk į šią mūsų valandą, ženklinamą Evangelijos šauklių, tavo liudytojų, vadovų į „gyvenimo apstumą“ stygiaus! Pažvelk į pasaulį ir pagailėk jo! Pažvelk į pasaulį ir atsiųsk darbininkų! To prašydami, beldžiamės į Dievo duris, bet su šiuo prašymu ir Viešpats beldžiasi į mūsų širdis. Viešpatie, ar tu nori manęs? Ar tai ne per didu man? Ar nesu tam per mažas? „Nebijok“, – sakė angelas Marijai. „Nebijok, pašaukiau tave vardu“, – sako jis per pranašą Izaiją (43, 1) mums – kiekvienam iš mūsų.

Kur einame, ištarę „taip“ Viešpaties kvietimui? Kunigo misijos glausčiausią apibūdinimą, analogiškai galiojantį ir vienuoliams, mums padovanojo Morkus, kuris, pasakodamas apie Dvylikos pašaukimą, sako: „Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 14). Būti kartu su juo ir būti pasiųstam pas žmones – tai neatskiriamai susiję ir sudaro dvasinės profesijos – kunigystės esmę. Būti kartu su juo ir būti pasiųstam – viena nuo kita neatsiejama. Tiktai tas, kas yra kartu su „juo“, jį pažįsta ir gali jį teisingai skelbti. Tas, kas yra kartu su juo, nepasilaikydamas jo sau, turi perteikti tai, ką surado. Jis elgiasi kaip Andriejus, pranešęs savo broliui Simonui: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Evangelistas priduria: „Ir nusivedė jį pas Jėzų“ (Jn 1, 42). Popiežius Grigalius Didysis viename pamoksle kartą pasakė: kad ir į kokias tolybes Dievo angelai būna išsiųsti, jie visada juda Dieve. Jie visada yra kartu su juo. O kalbėdamas apie angelus, jis galvoje turėjo ir vyskupus bei kunigus: kad ir kur jie eitų, visada turi likti „kartu su juo“. Praktika mums rodo: kai kunigai dėl didelių užduočių vis trumpiau ir mažiau būna kartu su Viešpačiu, jie, nepaisant galbūt visos didvyriškos veiklos, netenka juos palaikančios vidinės jėgos. Tai, ką jie daro, galiausiai virsta tuščiu aktyvizmu. Bet kaip būti kartu su juo? Pirmutinis ir svarbiausias dalykas kunigui yra kasdien, savo vidumi įsitraukiant, švenčiamos šventosios Mišios. Jei tikrai jas švenčiame kaip maldos žmonės, jei savo žodį bei veiklą suvienijame su už mus pirmesniu Žodžiu ir Eucharistijos šventimu, jei per Komuniją tikrai leidžiame jam save apkabinti, jį priimame – tada esame kartu su juo.

Valandų liturgija yra pagrindinis buvimo kartu su juo būdas: tada meldžiamės kaip pokalbio su Dievu poreikį jaučiantys žmonės, tačiau kartu įtraukiame ir kitus žmones, tokiam meldimuisi neturinčius nei laiko, nei galimybių. Kad mūsų Eucharistijos šventimą ir Valandų liturgiją lydėtų vidinis matmuo, turime nuolatos dvasiškai skaityti Šventąjį Raštą, ne tik stengtis įminti, ką reiškia žodžiai iš praeities, bet ir klausti, ko šiandien iš manęs reikalauja su manimi tais žodžiais besikalbantis Viešpats. Tiktai taip galime nešti šventąjį žodį kaip šiandienį Dievo žodį mūsų laikų žmonėms.

Esminis buvimo kartu su Viešpačiu būdas yra Eucharistijos adoracija. Vyskupo Schramlo dėka Altöttinge įrengtas naujas lobynas. Kur anksčiau buvo laikomi praeities lobiai, istorijos ir pamaldumo brangenybės, dabar yra tikrojo Bažnyčios lobio – Viešpaties nuolatinio buvimo Sakramente – vieta. Viename savo palyginimų Viešpats pasakoja mums apie dirvoje užkastą lobį. Tas, kas jį atrado, pasak jo, parduoda viską, kad nusipirktų tą dirvą, nes paslėptas lobis vertingesnis už visa kita. Paslėptasis lobis, visas gėrybes pranokstantis gėris, yra Dievo karalystė – jis pats, karalystės asmenyje. Šventojoje Ostijoje jis yra čia ir dabar, mums visiems prieinamas tikrasis lobis. Adoruodami šį jo artumą išmokstame tinkamai jį priimti – išmokstame bendrystės, išmokstame švęsti Eucharistiją įsitraukdami savo vidumi. Čia norėčiau pacituoti viename laiške parašytus gražius Edithos Stein, Europos šventosios globėjos, žodžius: „Viešpats yra tabernakulyje su savo dievyste ir žmogyste. Jis ten yra ne dėl savęs, bet dėl mūsų: nes jam džiugu būti kartu su žmonėmis. Ir kadangi jis žino, jog mums, tokiems, kokie esame, jo asmeninis artumas reikalingas. Taigi dėl to kiekvienas natūraliai mąstantis bei jaučiantis bus traukiamas būti ten, kada tiktai gali ir kiek gali“ (Gesammelte Werke VII, 136 ir t.). Mėkime pabūti kartu su Viešpačiu. Tada galime viską su juo aptarti. Mūsų klausimus, mūsų rūpesčius, mūsų baimes, mūsų džiaugsmus. Mūsų dėkingumą, mūsų nusivylimus, mūsų prašymus ir viltis. Tada galime jo ir nuolatos prašyti: Viešpatie, atsiųsk darbininkų į savo pjūtį. Padėk man būti geru darbininku tavo vynuogyne. <...>