Mieli broliai Kunigai ir Vyskupai!
Mieli Broliai ir Seserys!

„Kas tiki, niekada nėra vienas“. Leiskite man dar kartą imtis šių dienų temos ir pasidžiaugti, jog čia tą galime matyti: tikėjimas mus suburia ir dovanoja mums šventę. Jis dovanoja mums džiaugimąsi Dievu, kūrinija, buvimu kartu vieniems su kitais. Žinau, jog į šią šventę įdėta daug pastangų ir darbo. Iš laikraščių straipsnių galėjau šiek tiek patirti, kiek daug žmonių skiria laiko ir jėgų, kad ši vieta būtų deramai parengta, kad čia, ant kalvos, kaip Dievo ramybės šiame pasaulyje ženklas stovėtų kryžius; kad būtų garantuotas privažiavimas ir išvažiavimas, saugumas ir tvarka; kad būtų parengtos gyvenamosios patalpos ir t. t. Negalėjau nė įsivaizduoti ir dabar žinau tik labai bendrai, kiek reikėjo smulkmeniško darbo, kad visi čia galėtume būti vieni su kitais. Už visa tai tegaliu padėkoti paprastais žodžiais: „Teatlygina jums Dievas“. Teatlygina jums Dievas už visa tai ir tegrąžina kiekvienam šimteriopai to džiaugsmo, kurį čia galėjome patirti dėl jūsų išankstinio darbo. Man krito į širdį, kiek daug žmonių – ypač iš Weideno ir Ambergo profesinių mokyklų, – firmų ir pavienių asmenų, vyrų ir moterų bendradarbiavo, kad pagražintų mano nedidelį namą ir sodą. Ir už tai raudonuodamas tegaliu jums ištarti: „Teatlygina Dievas už visas šias pastangas“. Jūs tai darėte ne kokiam nors vienam individui, mano varganam asmeniui; jūs tai darėte iš tikėjimo solidarumo, iš meilės Kristui ir Bažnyčiai: visa tai yra tikrojo žmogiškumo ženklas, kilęs iš Jėzaus Kristaus patirtos meilės.

Susirinkome į tikėjimo šventę. Bet štai dabar kyla klausimas: ką, tiesą sakant, tikime? Kas apskritai yra tikėjimas? Ar dar gali jo būti šiuolaikiniame pasaulyje? Pažvelgus į didžiąsias Viduramžiais parašytas teologijos sumas arba atkreipus dėmesį į gausybę kasdien už ir prieš tikėjimą parašomų knygų, galima nustoti drąsos ir pamanyti, jog visa tai per daug sudėtinga. Per medžius galiausiai nebesimato miško. Ir tai tiesa: tikėjimo vizija apima dangų ir žemę, praeitį, dabartį, ateitį, amžinybę ir todėl yra niekada iki galo neišsemiama. Kartu jo esmė labai paprasta. Juk pats Viešpats yra apie tai sakęs Tėvui: „Apreiškei tai mažutėliams – tiems, kurie gali matyti širdimi“ (plg. Mt 11, 25). Bažnyčia savo ruožtu pateikia mums trumpą santrauką, kurioje pasakyti visi esminiai dalykai, – vadinamąjį Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Jis paprastai dalijamas į dvylika straipsnių – laikantis dvylikos apaštalų skaičiaus, – ir jame kalbama apie Dievą, visų daiktų Kūrėją ir Pradžią, apie Kristų ir jo išganomąjį darbą iki prisikėlimo iš numirusių ir amžinojo gyvenimo. Tačiau iš esmės išpažinimą sudaro trys pagrindinės dalys, ir, istoriškai žvelgiant, tai yra ne kas kita, kaip krikšto formulės išplėtimas – formulės, kurią prisikėlęs Viešpats pats visiems laikams patikėjo mokiniams tardamas: „Eikite, mokykite tautas ir krikštykite jas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (plg. Mt 28, 19).

Pažvelgus į tai, aikštėn iškyla du dalykai: tikėjimas yra paprastas. Tikime į Dievą – žmogaus gyvenimo šaltinį ir tikslą. Į Dievą, susidedantį su žmogumi, esantį mūsų kilme ir ateitimi. Tad tikėjimas visada kartu yra viltis, tikrumas, jog turime ateitį ir nekrintame į tuštumą. Tikėjimas yra ir meilė, nes Dievas nori mus užkrėsti meile. Štai pirmasis dalykas: tiesiog tikime į Dievą, o tai taip pat reiškia viltį ir meilę.

Antra, galime konstatuoti: tikėjimo išpažinimas nėra teiginių suma, nėra teorija. Juk jis šaknijasi krikšto vyksme – Dievo ir žmogaus susitikimo įvykyje. Krikšto slėpinyje Dievas pasilenkia prie mūsų, ateina mums priešais ir taip veda mus vieną prie kito. Juk krikštas reiškia, kad Jėzus Kristus mus įvaikina šeimoje kaip savo brolius bei seseris ir per tai – kaip vaikus. Taip jis padaro mus viena didele šeima pasaulinėje Bažnyčios bendruomenėje. Tas, kuris tiki, niekada nėra vienas. Dievas artinasi prie mūsų. Ir mes eikime pasitikti Dievo, o tada artėkime vieni prie kitų! Kiek išgalime, stenkimės nepalikti vienišo nė vieno Dievo vaiko!

Tikime į Dievą. Toks mūsų pagrindinis apsisprendimas. Bet dar kartą paklauskime: ar šiandien tai dar įmanoma? Ar tai protinga? Nuo Apšvietos bent dalis mokslo uoliai ieško pasaulio paaiškinimo, kur Dievas būtų nebereikalingas. Tad jis turėtų tapti nereikalingas ir mūsų gyvenimui. Tačiau kai tik jau galima manyti esant prie to priartėjus, nuolatos paaiškėja, kad kažko trūksta: be Dievo kažko trūksta žmogui, pasauliui, visai visatai. Galiausiai prieinama alternatyva: kas yra pradžioje – kūrybingas protas, kuriančioji Dvasia, visa veikianti ir viskam leidžianti skleistis, ar tai, kas neprotinga, kas, nors ir labai keista, neturėdamas proto pagimdo matematiškai sutvarkytą kosmosą ir taip pat žmogų, jo protą. Bet tada jie būtų tik evoliucijos atsitiktinybė ir galiausiai irgi kažkas neprotinga. Mes, krikščionys, sakome: tikiu į Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, – į Dvasią Kūrėją. Mes tikime, kad pradžioje yra amžinasis žodis, protas, o ne neprotingumas. Tuo tikėdami, neturime slapstytis, baimintis, jog einame klaidingu keliu. Džiaukimės galį pažinti Dievą ir mėginkime kitiems padaryti tikėjimo protingumą prieinamą, kaip savo laikotarpio krikščionis ir mus pačius pabrėžtinai įpareigojo šventasis Petras savo pirmajame laiške (1 Pt 3, 15).

Tikime į Dievą. Tai atsiskleidžia pagrindinėse Tikėjimo išpažinimo dalyse, ypač pirmojoje. Bet iškart kyla antras klausimas: į kokį Dievą? Na, būtent į tą Dievą, kuris yra kuriančioji Dvasia, kūrybingas protas, iš kurio viskas kyla ir iš kurio kylame mes. Antrojoje Tikėjimo išpažinimo dalyje mums pasakoma daugiau. Šis kūrybingasis protas yra gerumas. Jis yra meilė. Jis turi veidą. Dievas nepalieka mūsų vaikščioti apgraibomis tamsoje. Jis yra toks didis, kad galėjo sau leisti pasidaryti visai mažas. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“, – sako Jėzus (Jn 14, 9). Dievas prisiėmė žmogaus veidą. Jis taip mus myli, kad už mus leidosi prikalamas prie kryžiaus, idant žmonijos kančias nuneštų iki Dievo širdies. Šiandien, matant religijos ir proto patologijas ir gyvybei pavojingus susirgimus, kaip neapykanta ir fanatizmas niokoja Dievo paveikslą, svarbu aiškiai pasakyti, į kokį Dievą tikime, ir šio Dievo žmogiškojo veido laikytis. Tik tai išlaisvina mus iš Dievo baimės, iš kurios galiausiai radosi šiuolaikinis ateizmas. Tik šis Dievas išlaisvina mus iš pasaulio baimės ir mūsų egzistencijos tuštumo siaubo. Tiktai žvelgiant į Kristų džiaugimasis Dievu būna pilnatviškas ir tampa atpirktuoju džiaugsmu. Šiame iškilmingame Eucharistijos šventime kreipkime savo žvilgsnį į Viešpatį čia, priešais mus ant kryžiaus, ir prašykime to didžiulio džiaugsmo, kurį jis pažadėjo mokiniams savo atsisveikinimo kalboje (plg. Jn 16, 24).

Antroji Tikėjimo išpažinimo dalis užbaigiama žvilgsniu į Paskutinį teismą, o trečioji – mirusiųjų prisikėlimu. Teismas – ar tik čia vėl nesame gąsdinami? Bet argi netrokštame, kad visi neteisingai pasmerktieji, visi visą gyvenimą kentėję ir iš kančių kupino gyvenimo turėję eiti į mirtį kada nors patirtų teisingumą? Argi netrokštame, kad istorijoje matomas neteisybės ir kančios perteklius galiausiai išnyktų, kad pagaliau visi galėtų džiaugtis tuo, jog visuma tampa prasminga? Toks teisingumo įsivyravimas, toks tariamai beprasmių istorijos fragmentų sudėliojimas į visumą, valdomą tiesos ir meilės, – štai kas norima pasakyti Paskutiniu teismu. Tikėjimas nori mus ne įbauginti, bet paraginti būti atsakingiems. Neturime švaistyti gyvenimo, juo piktnaudžiauti, tiesiog pasiimti jį sau; neturime abejingai laikytis neteisybės atžvilgiu, neturime taikstytis su ja ar net prie jos prisidėti. Privalome suvokti savo misiją istorijoje ir stengtis ją įgyvendinti. Reikia ne bijoti, bet jaustis atsakingam ir rūpintis savo išganymu, viso pasaulio išganymu. Kiekvienas turi prie to prisidėti. O kai atsakomybė ir rūpestis ima virsti baime, atsiminkime šventojo Jono žodžius: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 2, 1). „Jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20).

Šiandien švenčiame Marijos Vardo šventę. Norėčiau nuoširdžiai pasveikinti visas šį vardą turinčias moteris šios jų šventės proga; tarp jų taip pat yra mano mama ir sesuo, vyskupas tai jau paminėjo. Marijai, Viešpaties Motinai, tikinti tauta suteikė titulą Advocata; ji yra mūsų Užtarėja pas Dievą. Tokią ją pažįstame nuo vestuvių Kanoje – gerą, motiniškai rūpestingą ir mylinčią, pastebinčią kitų bėdas ir pateikiančią jas Viešpačiui, kad jis padėtų. Šiandien Evangelijoje girdėjome, kaip Viešpats ją kaip motiną atidavė mylimajam mokiniui ir per jį – mums visiems. Krikščionys visais laikais dėkingai priimdavo šią Jėzaus priešmirtinę valią ir visuomet pas Motiną surasdavo saugumo bei tikrumo, leidžiančio mums džiaugtis Dievu ir mūsų tikėjimu į jį. Ir mes laikykime Mariją savo gyvenimo žvaigžde, vedančia mus į didžiąją Dievo šeimą. Taip, kas tiki, tas niekada nėra vienas. Amen.