(Ištrauka)

<...> Bet tyla ir kontempliacija turi tikslą: jos skirtos nuolatinei vienybei su Dievu kasdienio gyvenimo išsiblaškyme išlaikyti. Štai jų tikslas – kad mūsų širdyse visada vyrautų mūsų visą būtį perkeičianti vienybė su Dievu. <...> Tyla ir kontempliacija: tačiau gražusis teologo pašaukimas yra kalbėti. Plepumo, žodžių infliacijos paženklintais laikais padaryti girdimus esminius žodžius – štai jo užduotis. Tarp žodžių padaryti girdimą Žodį, iš Dievo ateinantį Žodį, Žodį, kuris yra Dievas.

Tačiau kaip, būdami šio pasaulio su visais jo žodžiais dalis, kitaip galėtume padaryti dieviškąjį žodį tarp kitų žodžių girdimą, jei ne apvalydami mūsų mąstymą, pirmiausiai per žodžius? Kaip galėtume pasaulį ir visų pirma save pačius atverti Žodžiui neįžengdami į Dievo tylą, iš kurios kyla Žodis? Savo ir per tai pasaulio žodžiams apvalyti mums būtina tyla, virstanti kontempliacija, leidžianti įžengti į Dievo tylą ir taip prasiskverbti iki ten, kur gimsta Žodis, atperkantis Žodis.

Remdamasis ilga tradicija, šv. Tomas Akvinietis teigia, kad teologijoje Dievas nėra objektas, kurį aptarinėjame, nors, tiesa, taip paprastai manome. Iš tikrųjų Dievas yra teologijos ne objektas, bet subjektas. Tas, kuris teologijoje kalba, taigi kalbantysis subjektas, turėtų būti pats Dievas. O mūsų kalbėjimas ir mąstymas tik turėtų padėti Dievo kalbėjimui, Dievo žodžiui, tapti pasaulyje girdimam, atrasti jame vietos. Taigi taip vėl esame kviečiami leistis savo žodžių atsisakymo keliu, šiuo apvalymo keliu, idant mūsų žodis būtų priemonė, per kurią galėtų kalbėti Dievas, taip iš tiesų būdamas teologijos ne objektas, bet subjektas.

Čia man į galvą ateina labai gražūs žodžiai iš Petro pirmojo laiško (1, 22). Lotyniškai jie skamba taip: „Castificantes animas nostras in oboedientia veritatis“. Klusnumas tiesai turi padaryti mūsų širdį tyrą („castificare“) ir taip vesti teisingo žodžio bei teisingo darbo link. Kitaip tariant, kalbėjimas siekiant susilaukti pritarimo, kalbėjimas dairantis į tai, ką nori girdėti žmonės, kalbėjimas paklūstant visuotinės nuomonės diktatūrai laikomas savotiška žodžio ir sielos prostitucija. „Tyrumas“, apie kurį užsimena apaštalas, tai atsisakyti tokiam standartui nusilenkti, tai ieškoti ne pritarimo, bet klusnumo tiesai. Manau, jog tai pagrindinė teologo dorybė, – šis kartais sunkus klusnumas tiesai, padarantis mus tiesos bendradarbiais, tiesos lūpomis, idant šiame šių dienų žodžių sraute kalbėtume ne mes, bet tikrai apvalyta, klusnumo tiesai padaryta tyra tiesa mumyse. Tada tikrai galėsime būti tiesos perteikėjai.

Tai primena man šv. Ignotą Antiochietį ir jo vieną gražų sakinį: „Kas suprato Viešpaties žodžius, tas supranta jo tylą, nes Viešpats turi būti pažįstamas jo tyloje“. Jėzaus žodžių tyrinėjimas pasiekia tam tikrą tašką, tačiau lieka įsikibęs mūsų mąstymo. Tiktai pasiekę tą Viešpaties tylą, Viešpaties susivienijimo su Tėvu tylą, iš kurios ateina žodžiai, iš tiesų galime pradėti suvokti šių žodžių gelmę. Jėzaus žodžiai radosi tyloje ant kalno, pasak Rašto, jam susivienijus su Tėvu. Iš šitos bendrystės su Tėvu tylos, iš panirimo į Tėvą randasi žodžiai, ir, tiktai pasiekę šį tašką ir šiuo tašku remdamiesi, pasiekiame tikrąją jo žodžių gelmę ir galime būti autentiški jų aiškintojai. Viešpats savo žodžiais kviečia mus kopti su juo į kalną ir jo tyloje pažinti tikrąją žodžių prasmę.

Taip pasiekėme abu šios dienos skaitinius. Akivaizdaus neteisingumo jo atžvilgiu akivaizdoje Jobas garsiai šaukė Dievui, maža to, su juo galynėjosi. Dabar jis priešais save pamato Dievo didybę. Suvokęs, kad tikrosios Dievo didybės akivaizdoje visas mūsų kalbėjimas tėra skurdas ir nė iš tolo nepriartėja prie Jo būties didybės, jis sako: „Nors kartą kalbėjau, nebekalbėsiu; nors dusyk, daugiau to nebedarysiu“ (Job 40, 5). Tyla Dievo didybės akivaizdoje, nes mūsų žodžiai per menki. Į galvą man ateina paskutinės šventojo Tomo gyvenimo savaitės. Šiomis paskutinėmis savaitėmis jis daugiau neberašė ir nebekalbėjo. Draugai jo klausė: „Mokytojau, kodėl nebekalbi, kodėl neberašai?“ O jis sako: „Palyginti su tuo, ką regėjau, visi mano žodžiai atrodo it šiaudai“. Didelis šventojo Tomo žinovas tėvas Jean-Pierras Torrelis įspėja mus, kad šių žodžių nesuprastume klaidingai. Šiaudai nėra niekas. Juose yra grūdų, ir būtent dėl to šiaudai labai vertingi. Juose yra grūdų. Dėl to, kad juose yra grūdų, vertingi ir žodžių šiaudai. Tačiau pridurčiau, jog tai taip pat yra ir mūsų darbo sumenkinimas, ir kartu jo vertės padidinimas. Tai taip pat nurodymas, ką daryti, kad mūsų darbo metode, mūsų šiauduose, tikrai būtų Dievo žodžio grūdų.

Evangelijos skaitinys užbaigiamas žodžiais: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Koks įspėjimas, koks sąžinės patikrinimas yra šie žodžiai! Ar tikrai tiesa, kad tas, kas manęs klauso, tikrai klauso Viešpaties? Melskimės ir darbuokimės, idant tai, kad tas, kas mūsų klauso, klauso Kristaus, taptų vis didesne tikrove. Amen.