Brangūs broliai ir seserys!

Mūsų šiandienis eucharistinis šventimas prasidėjo paraginimu: „Džiaukimės“. Liturgija kviečia mus dalytis dangiškuoju šventųjų džiūgavimu, ragauti džiaugsmo. Šventieji nėra ribota išrinktųjų kasta, tai nesuskaičiuojama minia, į kurią kelti akis mus šiandien ragina liturgija. Šioje minioje ne tik oficialiai pripažinti šventieji, bet ir visų amžiaus tarpsnių bei tautų pakrikštytieji, ištikimai ir su meile stengęsi vykdyti Dievo valią. Daug tokių, kurių veidų ir vardų mes nežinome, tačiau tikėjimo akimis matome juos spindint Dievo skliaute tarsi šlovės kupinas žvaigždes.

Šiandien Bažnyčia švenčia savo kaip „šventųjų motinos“, kaip „amžinojo miesto paveikslo“ kilnumą (A. Manzoni) ir parodo savo kaip Kristaus, viso šventumo versmės ir pavyzdžio, nesuteptos nuotakos grožį. Jai netrūksta šėlstančių ir maištaujančių vaikų, tačiau būtent šventuosiuose ji įžiūri savo būdingus bruožus, ir būtent jie suteikia jai giliausio džiaugsmo. Pirmajame skaitinyje Apreiškimo knygos autorius mini „milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9). Ji apima ir Senojo Testamento šventuosius, pradedant teisiuoju Abeliu ir protėviu Abraomu, ir Naujojo Testamento šventuosius – daugybę krikščionybės pradžios kankinių, vėlesnių amžių šventuosius ir galiausiai mūsų laikų Kristaus liudytojus. Juos visus vienijo noras įkūnyti Evangeliją savo gyvenime, paklūstant Šventosios Dvasios, Dievo tautos amžinosios gaivintojos, postūmiams.

Bet „kam šventiesiems teikti gyrių, šlovę, kam švęsti šią iškilmę“? Taip savo garsiąją Visų Šventųjų iškilmės homiliją pradeda šv. Bernardas. To paties galime savęs paklausti ir mes šiandien. Šv. Bernardo atsakymas aktualus ir mums: „Šventiesiems mūsų pagerbimų nereikia, ir jie iš mūsų kulto nieko negauna. Tačiau kalbėdamas apie save, turiu pripažinti, jog tada, kai galvoju apie šventuosius, jaučiuosi apimtas didžiulio troškimo“ (Disc. 2; Opera Omnia Cisterc. 5, 364 ir t.). Štai šiandienės iškilmės reikšmė: žvelgiant į šviesų šventųjų pavyzdį, pabunda ir mūsų didžiulis troškimas būti tokiems kaip šventieji – patirti laimę gyventi šalia Dievo, jo šviesoje, didžiojoje Dievo draugų šeimoje. Būti šventuoju reiškia būti arti Dievo, gyventi jo šeimoje. Ir tai yra visų mūsų pašaukimas, energingai patvirtintas Vatikano II Susirinkimo ir šią dieną iškilmingai siūlomas mūsų dėmesiui.

Bet kaip galime tapti šventaisiais, Dievo draugais? Atsakyti į šį klausimą pirmiausiai galima negatyviai: norint būti šventuoju, nepaprasti poelgiai ir darbai nėra būtini, nebūtinos nė ypatingos charizmos. O štai pozityvus atsakymas: norint tapti šventuoju, pirmučiausia būtina įsiklausyti į tai, ką sako Jėzus, ir tada sekti paskui jį neprarandant drąsos sunkumų akivaizdoje. „Kas nori man tarnauti, – sako jis, – tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26). Kas save jam patiki ir jį nuoširdžiai myli, tas mirs sau kaip žemėje pasėtas kviečio grūdas. Jis žinos, kad tas, kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas gyvybę atiduoda, ją išsaugos (plg. Jn 12, 24–25). Bažnyčios patirtis rodo, kad visos šventumo formos, nors ir skirtingais takais, veda kryžiaus, savęs atsižadėjimo keliu. Šventųjų biografijos prieš akis iškelia vyrus ir moteris, kuriems, nors ir klusniems dieviškiesiems planams, kartais tekdavo pakelti nenusakomas kančias, persekiojimus ir kankinystę. Jie ir toliau ištvermingai vykdydavo savo pareigą. „Jie atėjo iš didžio sielvarto, – rašoma Apreiškimo knygoje. – Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (7, 14). Jų vardai įrašyti gyvenimo knygoje (plg. Apr 20, 12), jų amžinoji buveinė yra rojus. Šventųjų pavyzdys akina mus sekti jų pėdomis, patirti patikinčiųjų save Dievui džiaugsmą, nes vienintelė tikra liūdesio priežastis yra gyventi toli nuo jo.

Šventumas reikalauja nuolatinių pastangų, bet yra įmanomas visiems, nes tai nėra vien žmogaus darbas, bet pirmučiausia yra triskart švento Dievo dovana (plg. Iz 6, 3). Antrajame skaitinyje apaštalas Jonas atkreipia dėmesį: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Tad pirmiau mus pamilo Dievas bei įsivaikino Jėzuje. Mūsų gyvenime visa yra jo meilės dovana. Kaip tokio didžiulio slėpinio akivaizdoje galima likti abejingam? Kaip galima į dangiškojo Tėvo meilę neatsiliepti dėkingų vaikų gyvenimu? Kristuje jis visas mums save dovanojo, pakviesdamas giliam asmeniniam santykiui su savimi. Tad juo labiau sekame Kristumi ir liekame su juo susivieniję, juo labiau įžengiame į dieviškojo šventumo slėpinį. Suvokiame, jog esame jo be galo mylimai, ir tai skatina mus mylėti savo brolius. Mylėti visada reiškia atsižadėti savęs, „save prarasti“, ir tik tuomet tampame laimingi.

Taip prisiartiname prie šios šventės Evangelijos skaitinio, ką tik šioje bazilikoje nuskambėjusio palaiminimo skelbimo. Jėzus sako: palaiminti turintys vargdienio dvasią, palaiminti liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojamieji dėl teisumo (plg. Mt 5, 3–10). Iš tiesų tobulai palaimintas tėra vienintelis Jėzus. Juk tik jis iš tikrųjų yra turintis vargdienio dvasią, liūdintis, romusis, alkstantis ir trokštantis teisumo, gailestingasis, tyraširdis, taikdarys, persekiojamasis dėl teisumo. Palaiminimais parodomas dvasinis Jėzaus veidas ir taip išreiškiamas jo slėpinys, mirties ir prisikėlimo, kančios ir prisikėlimo džiaugsmo slėpinys. Šis slėpinys, tikrojo palaimintumo slėpinys, kviečia mus sekti paskui Jėzų ir taip keliauti į laimę. Tiek, kiek šį kvietimą priimame ir paskui jį sekame – kiekvienas pagal savo aplinkybes, – ir mes galime turėti jo palaiminimo dalį. Su juo tai, kas neįmanoma, tampa galima, ir galiausiai kupranugaris išlenda pro adatos ausį (plg. Mk 10, 25). Jo ir tiktai jo padedami, gebame tapti tokie tobuli, kaip tobulas yra dangiškasis Tėvas (plg. Mt 5, 48).

Brangūs broliai ir seserys, dabar žengsime į Eucharistijos šventimo, šventumo akstino bei maisto, šerdį. Netrukus Kristus, tikrasis vynmedis, kurio šakelės yra tikintieji žemėje ir šventieji danguje, taps čia ir dabar esantis iškilesniu būdu. Keliaujančios Bažnyčios bendrystė su šlovėje triumfuojančia Bažnyčia taps stipresnė. Dėkojimo giesmėje skelbsime, kad šventieji mums yra draugai ir gyvenimo pavyzdžiai. Prašysime, kad jie padėtų mums jais sekti ir į dieviškąjį kvietimą atsiliepti lygiai taip pat dosniai kaip ir jie. Ypač šauksimės Marijos, Viešpaties motinos ir šventumo veidrodžio. Tegu ji, visiškai šventa, padaro mus ištikimais savo sūnaus Jėzaus Kristaus mokiniais! Amen.