Brangūs broliai ir seserys!

Švęsdami Eucharistiją, aukštinsime Viešpatį už Marijos dieviškąją motinystę – slėpinį, iškilmingai išpažintą ir paskelbtą čia, Efeze, 431 m. vykusiame ekumeniniame Susirinkime. Šioje krikščionių bendruomenei itin brangioje vietoje kaip maldininkai lankėsi mano garbingieji pirmtakai ir Dievo tarnai Paulius VI ir Jonas Paulius II, pastarasis – 1979 m. lapkričio 30 d., praėjus vos daugiau negu vieneriems metams nuo jo pontifikato pradžios. Dar vienas mano pirmtakas, kurio atminimas vis dar žadina daug pagarbos bei simpatijų, šioje šalyje lankėsi ne kaip popiežius, bet nuo 1935 m. sausio iki 1944 m. gruodžio darbavosi kaip popiežiaus atstovas – tai palaimintasis Jonas XXIII, Angelo Roncalli. Jis turkų tautą labai vertino ir ja žavėjosi. Mielai primenu jums vieną pasakymą, aptinkamą jo „Dvasiniame dienoraštyje“: „Myliu turkus; vertinu šios tautos, reikšmingai prisidėjusios prie civilizacijos pažangos, prigimtines savybes“ (741). Be to, Bažnyčiai ir pasauliui jis paliko giliu tikėjimu bei nepajudinama vienybe su Dievu besiremiančio krikščioniškojo optimizmo dvasinę laikyseną. Kupinas tos pačios dvasios, kreipiuosi į šią tautą ir pirmiausia į joje gyvenančią Kristaus „mažąją kaimenę“, trokšdamas padrąsinti ir parodyti visos Bažnyčios meilę. Su didele meile sveikinu visus čia susirinkusiuosius – Izmiro, Mersino, Iskenderuno ir Antakia tikinčiuosius bei visus kitus, atvykusius iš įvairių pasaulio dalių, taip pat tuos, kurie šiame šventime dalyvauti negali, bet vienijasi su mumis dvasia. Ypač sveikinu Izmiro arkivyskupą Ruggero Franceschini, Izmiro arkivyskupą emeritą, vyskupą Luigi Padovese, taip pat kunigus ir seseris vienuoles. Dėkoju už jūsų dalyvavimą, jūsų liudijimą ir tarnybą Bažnyčiai šiame palaimintame krašte, kur krikščionių bendruomenė nuo pat savo ištakų sparčiai rutuliojosi, tai liudija gausios piligriminės kelionės į Turkiją.

Dievo Motina – Bažnyčios Motina

Girdėjome ištrauką iš Jono evangelijos, kurioje esame kviečiami įsimąstyti į atpirkimo akimirką, kai Marijos, susivienijusios su save kaip auką atnašaujančiu Sūnumi, motinystė išplečiama taip, kad ima aprėpti visus žmones ir pirmiausia Jėzaus mokinius. Pirmutinis šio įvykio liudytojas yra pats ketvirtosios evangelijos autorius, vienintelis iš apaštalų, likęs Golgotoje kartu su Jėzaus motina ir kitomis moterimis. Fat Nazarete prasidėjusi Marijos motinystė atbaigiama kryžiaus papėdėje. Jei tiesa, kad, kaip pastebi šventasis Anzelmas, „Marija sulig fiat pradėjo nešioti savo įsčiose mus visus“, tai Mergelės motiniškasis pašaukimas ir misija tikinčiųjų į Kristų atžvilgiu realiai prasidėjo tada, kai Jėzus jai pasakė: „Moterie, štai tavo sūnus!“ (Jn 19, 26). Nuo kryžiaus žvelgdamas į motiną ir šalia jos stovintį mylimąjį mokinį, mirštantis Kristus matė naujos šeimos, kurios sukurti jis buvo atėjęs į pasaulį, pradmenis, Bažnyčios ir naujos žmonijos užuomazgą. Todėl jis kreipėsi į Mariją pavadindamas ją „moterimi“, o ne „motina“, pastarąjį kreipinį jis, priešingai, pavartojo patikėdamas ją mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27). Taip Dievo Sūnus užbaigė savo misiją: gimęs iš Mergelės, kad dalytųsi su mumis visa žmogiška būtimi, išskyrus nuodėmę, grįžimo pas Tėvą akimirksnį jis paliko pasaulyje žmonių giminės vienybės sakramentą (plg. Lumen gentium, 1) – „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybės suburtą“ šeimą (Šv. Kiprijonas. De orat. Dom., 23: PL 4. 436), kurios pirmapradį branduolį sudaro šis Motinos ir mokinio ryšys. Taip dieviškoji motinystė ir bažnytinė motinystė lieka neišardomai viena su kita susijusios.

Dievo Motina – vienybės Motina

Pirmajame skaitinyje mums buvo parodyta tai, ką galima pavadinti tautų apaštalo „Evangelija“: visi, įskaitant pagonis, Kristuje pašaukti pilnatviškai dalyvauti išganymo slėpinyje. Tekste pateikiami žodžiai, kuriuos pasirinkau savo apaštališkosios kelionės šūkiu: „Jis, Kristus, yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Šventosios Dvasios įkvėptas, Paulius ne tik sako, kad Jėzus Kristus mus sutaikino, bet kad jis „yra“ mūsų sutaikinimas. Jis pagrindžia šiuos žodžius kryžiaus slėpiniu: praliedamas „savo kraują“, paaukodamas savo „kūną“, Jėzus „pats savyje“ sugriovė priešiškumą, kad savyje sukurtų vieną naują žmogų (plg. Ef 2, 13.16). Apaštalas paaiškina, kokia iš tiesų nenumatyta prasme mesijinis sutaikinimas tapo tikrove Kristaus asmenyje ir jo išganymą dovanojančiame slėpinyje. Jis paaiškina tai, įkalintas rašydamas čia, Efeze, gyvenusiai krikščionių bendruomenei – „šventiesiems, gyvenantiems Efeze“ (Ef 1, 1), kaip jis rašo laiško pradžioje. Jiems apaštalas linki „malonės ir taikos“ „nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Ef 1, 2). „Malonė“ yra jėga, perkeičianti žmogų ir pasaulį; „taika“ yra brandus šio perkeitimo vaisius. Kristus yra malonė, Kristus yra ramybė. Paulius suvokia save kaip pasiuntinį, turintį skelbti „slėpinį“, t. y. dieviškąjį planą, išsipildžiusį ir apreikštą Kristuje tiktai atėjus laikų pilnatvei: kad „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“ (Ef 3, 6). Šis „slėpinys“ išganymo istorijos lygmeniu tikrove tampa Bažnyčioje, toje naujoje tautoje, kurioje, nugriovus senąją pertvarą, žydai ir pagonys yra viena. Kaip Kristus, Bažnyčia yra ne tik vienybės įrankis, bet ir jos veiksmingas ženklas.

O Mergelė Marija, Kristaus Motina ir Bažnyčios Motina, yra šio vienybės slėpinio Motina – vienybės, kurią žymi ir istorijos raidoje pasaulyje statydina vienas nuo kito neatskiriami Kristus ir Bažnyčia.

Prašome taikos Jeruzalei ir visam pasauliui

Tautų apaštalas atkreipia dėmesį, kad Kristus „iš abiejų padaręs viena“ (Ef 2, 14). Ši ištara tikrąja šio žodžio prasme susijusi su žydų ir pagonių ryšiu ir amžinojo išganymo slėpiniu. Tačiau ji analogiškai gali būti išplėsta, kad apimtų ir santykius tarp pasaulyje esančių tautų bei kultūrų. Atėjęs Kristus „skelbė taiką“ (Ef 2, 17) ne tik tarp žydų ir nežydų, bet ir tarp visų tautų – nes visos kyla iš paties Dievo, vienatinio visatos Kūrėjo ir Viešpaties. Paguosti Dievo žodžio, iš Efezo – miesto, palaiminto Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kuri, kaip žinome, mylima bei gerbiama musulmonų, buvimo, – keliame į Viešpatį ypatingą maldą už taiką tarp tautų. Iš šio Anatalijos pusiasalio, natūralaus žemynus jungiančio tilto, kampelio meldžiame Dievą taikos bei sutaikinimo pirmiausia gyvenantiems krašte, kurį mes vadiname „Šventąja Žeme“ ir kurį tokia laiko tiek krikščionys, tiek žydai ir musulmonai. Tai Abraomo, Izaoko ir Jokūbo kraštas, skirtas priglobti tautai, tapusiai palaiminimu visoms žemės tautoms (plg. Pr 12, 1–3). Prašome taikos visai žmonijai! Kuo greičiau teišsipildo Izaijo pranašystė: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4). Tokios visuotinės taikos reikia mums visiems. Bažnyčia pašaukta ne tik pranašiškai skelbti šią taiką, bet ir būti jos „ženklu bei įrankiu“. Būtent tokioje visuotinės taikos perspektyvoje visiškos visų krikščionių bendrystės ir santarvės siekis tampa vis tvirtesnis ir intensyvesnis. Šiandieniame šventime dalyvauja įvairių apeigų katalikų tikintieji, ir tai duoda pagrindą džiaugtis ir aukštinti Dievą. Visos šios apeigos iš tikrųjų išreiškia įstabią įvairovę, kuria papuošta Kristaus sužadėtinė, – kad tik mokėtų susivienyti bendram liudijimui. To siekiant, bendrystės bei dalijimosi pastoracinėmis pastangomis pavyzdys turėtų būti vyskupų konferencijos ordinarų vienybė.

Magnificat

Šiandienėje liturgijoje kaip psalmės atliepas kartojosi Nazareto Mergelės per susitikimą su savo vyresne giminaite Elzbieta pasakyti žodžiai (plg. Lk 1, 39). Paguodžiamai mūsų širdyse skambėjo psalmininko žodžiai: „Ištikima meilė ir tiesa susitiks, taika ir teisumas pasibučiuos“ (Ps 85, 11).

Brangūs broliai ir seserys, šiuo savo apsilankymu troškau išreikšti ne tik savo, bet ir visos Bažnyčios meilę ir dvasinį artumą šiai krikščioniškajai bendruomenei, kuri čia, Turkijoje, yra mažuma ir kiekvieną dieną susiduria su iššūkiais bei sunkumais. Kupini tvirto pasitikėjimo, kartu su Marija giedame šlovinimo ir padėkos Magnificat, skirtą Dievui, pažvelgiančiam į savo nuolankią tarnaitę (plg. Lk 1, 47–48). Giedokime džiugiai, net ir bandomi sunkumų bei pavojų, kaip liudija gražus Romos kunigo Andrea Santoro, kurį mielai norėčiau priminti per šį mūsų šventimą, pavyzdys. Marija moko mus, kad mūsų džiaugsmo šaltinis ir mūsų vienintelė tvirta atrama yra Kristus. Ir ji kartoja mums jo žodžius: „Nebijokite“ (Mk 6, 50), „aš esu su jumis“ (Mt 28, 20). Patikėkime save jo rankos galybei (plg. Lk 1, 51). O tu, Bažnyčios Motina, visada lydėk mus mūsų kelyje! Šventoji Dievo Motina, melski už mus! Aziz Meryem Mesih‘in Annesi bizim iēin Dua et. Amen.