Brangūs broliai ir seserys!

Atgailos procesija įžengėme į griežtą gavėnios aplinką, o Eucharistijos šventimo pradžioje ką tik meldėme Viešpatį padėti „krikščioniškąją gyvenimo kovą pradėti šventu pasninku, kad susitvardymas padarytų mus tvirtus grumtis su piktojo pagundomis“ (plg. Pradžios malda). Kai ant mūsų galvų netrukus bus pabarstyta pelenų, dar kartą aiškiai išgirsime kvietimą atsiversti, kurį galima išreikšti dvejopa formule: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ ir „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Dėl simbolių ir biblinių bei liturginių tekstų gausos Pelenų diena laikoma „vartais“ į gavėnią. Iš tiesų šiandienė liturgija ir ją ženklinantys gestai sudaro visumą, kuria glaustai iš anksto perteikiamas viso gavėnios meto veidas. Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia nesitenkina gavėnios kelio dvasinių bei liturginių temų pateikimu, bet ir nurodo asketines bei praktines priemones, padedančias juo vaisingai žengti.

„Grįžkite pas mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu.“ Šiais žodžiais, paimtais iš pranašo Joelio knygos (2, 12), prasideda pirmasis skaitinys. Tuo laiku Judo žemę slėgusios kančios bei negandos verčia šventąjį autorių raginti išrinktąją tautą atsiversti, tai yra kupinai vaikiško pasitikėjimo grįžti pas Viešpatį ir persiplėšti širdis, o ne drabužius. Juk jis, primena pranašas, iš tikrųjų yra „maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti“ (2, 13). Kvietimas, Joelio adresuojamas klausytojams, skirtas ir mums, brangūs broliai ir seserys. Nesvyruodami susigrąžinkime nuodėmės pražudytą draugystę su Dievu; susitikdami su Viešpačiu, patiriame jo atleidimo džiaugsmą. Ir tarsi atsiliepdami į pranašo žodžius, atliepiamojoje psalmėje tariame: „Pasigailėk mūsų, Viešpatie: mes esame tau nusidėję.“ Giedodami 50 psalmę, didžiąją atgailos psalmę, kreipėmės į dieviškąjį gailestingumą; prašėme Viešpaties, kad jo meilės jėga grąžintų mums buvimo išgelbėtiems džiaugsmą.

Šia dvasia pradedame gavėnios malonės laiką, kad, kaip mums antrajame skaitinyje primena šv. Paulius, per Jėzų Kristų būtume sutaikinti su Dievu. Apaštalas Paulius pateikia save kaip Kristaus pasiuntinį ir aiškiai parodo, jog būtent per Kristų nusidėjėliui, taigi kiekvienam iš mūsų, siūloma tikro sutaikinimo malonė. Jis sako: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21). Vienintelis Kristus gali kiekvieną nuodėmės situaciją paversti malonės naujybe. Būtent todėl Pauliaus Korinto krikščionims adresuojamas raginimas įgyja stiprų dvasinį atspalvį: „Kristaus vardu maldaujame: Susitaikinkite su Dievu!“ ir „Štai dabar malonės metas, štai dabar išganymo diena!“ (5, 20; 6, 2). Joelis apie būsimąją Viešpaties dieną kalbėjo kaip apie baisaus teismo dieną, tuo tarpu šv. Paulius, remdamasis pranašo Izaijo žodžiais, kalba apie „malonės metą“, „išganymo dieną“. Būsimoji Viešpaties diena tapo „šiandiena“. Baisioji diena virto Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu, išgelbėjimo diena. Ir ši diena yra dabar, kaip išgirdome posmelyje prieš Evangeliją: „O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja: Tegu jūsų širdys nebūna storžievės.“ Raginimas atsiversti, atgailauti šiandien nuskamba labai galingai, kad jo aidas lydėtų mus kiekvieną gyvenimo akimirksnį.

Tad Pelenų dienos liturgija mums parodo, kad pagrindinis gavėnios matmuo yra širdies atgręžimas į Dievą. Per tradicines pažymėjimo pelenų kryžiumi apeigas, kurias netrukus atliksime, mus pasiekia labai įtaigus kvietimas. Šioms apeigoms būdinga dvejopa reikšmė: pirmoji susijusi su vidiniu perkeitimu, atsivertimu ir atgaila, tuo tarpu antrąja primenamas žmogiškosios egzistencijos netikrumas; šitai nesunku suvokti iš šį gestą lydinčių dviejų skirtingų formulių. Čia, Romoje, Pelenų dienos atgailos procesija pajuda iš Šv. Anzelmo bažnyčios ir baigiasi šioje, Šv. Sabinos, bazilikoje, pirmosios gavėnios stotelės vietoje. Pravartu priminti, kad antikinė Romos liturgija gavėnios stotelėmis parodė nepakartojamą tikėjimo geografiją, besirėmusią idėja, kad Jeruzalė apaštalų Petro ir Pauliaus atvykimu bei šventyklos sugriovimu buvo perkelta į Romą. Krikščioniškoji Roma buvo suvokiama kaip Jėzaus laikų Jeruzalės miesto rekonstrukcija šiapus miesto sienų. Ši nauja vidinė ir dvasinė geografija, tradicijoje išlikusi gavėnios „stotelinių“ bažnyčių pavidalu, yra nei tiesiog praeities priminimas, nei tuščias ateities nuvokimas. Priešingai, tikintiesiems taip norima padėti eiti vidiniu keliu, atsivertimo ir susitaikinimo keliu, vedančiu į dangiškosios Jeruzalės, kur gyvena Dievas, šlovę.

Brangūs broliai ir seserys, turime 40 dienų šiai nepaprastai asketinei bei dvasinei patirčiai pagilinti. Šiandieniame Evangelijos skaitinyje Jėzus rodo, kokios priemonės yra tinkamos autentiškai vidumi ir bendruomeniškai atsinaujinti: tai – artimo meilės darbai (išmalda), malda ir atgaila (pasninkas). Šios trys pagrindinės praktikos brangios ir žydų tradicijai, nes padeda padaryti žmones švarius Dievo akivaizdoje (plg. Mt 6, 1–6. 16–18). Šie išoriniai veiksmai – atliktini ne ieškant žmonių pritarimo, bet norint patikti Dievui – Dievo priimami, jei jais išreiškiamas širdies pasiryžimas jam kukliai ir dosniai tarnauti. Tai mums primenama vienoje iš dėkojimo giesmių, kur apie pasninką sakomi šie nepakartojami žodžiai: „ieiunio... mentem elevas!“ – „Tu pasninku... stiprini dvasią!“ (IV Dėkojimo giesmė).

Pasninko, kuriam mus šiuo intensyviu laiku kviečia Bažnyčia, laikomasi ne fizinės ar estetinės prigimties sumetimais, jis kyla iš paties žmogaus poreikio – noro apsivalyti, išlaisvinančio iš nuodijančio susitepimo nuodėme ir blogiu, ugdančio sveiką atsižadėjimą, padedantį tikinčiajam ištrūkti iš savo „aš“ vergovės, darančio jį dėmesingesnį bei labiau linkusį klausytis Dievo ir tarnauti broliams. Dėl šios priežasties pasninkas ir kitos gavėnios meto praktikos krikščionių tradicijos laikomos dvasiniais kovos su blogiu, su blogomis aistromis bei ydomis „ginklais“. Norėčiau, kad šiuo atžvilgiu dar kartą nuskambėtų trumpas šv. Jono Auksaburnio komentaras: „Žiemai baigiantis, sugrįžta gražus metų laikas, ir jūreivis leidžia laivą į vandenį, kareivis blizgina ginklus bei moko žirgą kovoti, valstietis galanda pjautuvą, atsigavęs keliautojas ruošiasi ilgai kelionei, o sportininkas nusimeta drabužius ir rengiasi varžyboms. Taip ir mes šios gavėnios pradžioje – tarsi grįžus dvasiniam pavasariui – kaip kareiviai valome ginklus, kaip valstiečiai galandame pjautuvus, kaip jūreiviai ruošiame savo dvasios laivą atlaikyti beprasmių audrų bangas, kaip keliautojai vėl leidžiamės kelionėn dangaus link ir kaip sportininkai nusimetę drabužius rengiamės kovai“ (Pamokslai Antiochijos tautai, 3).

Žinioje gavėnios proga kviečiau šias keturiasdešimt ypatingos malonės dienų išgyventi kaip „Eucharistijos“ laiką. Semdamas iš neišsenkamo meilės šaltinio – Eucharistijos, kurioje Kristus atnaujina kryžiaus atperkamąją auką, kiekvienas krikščionis gali tvirtai tęsti šiandien iškilmingai pradedamą kelionę. Artimo meilės darbų (išmaldos), maldos ir pasninko, taip pat kitų nuoširdžių pastangų atsiversti didžiausia reikšmė ir didžiausia vertė glūdi Eucharistijoje, Bažnyčios gyvenimo ir išganymo istorijos centre ir viršūnėje. Šv. Mišių pabaigoje melsimės: „Tepagelbi, Viešpatie, mums šventoji komunija gavėnios pasninku tau patikti ir dvasia pasveikti.“ Prašykime Marijos mus lydėti, kad gavėnios pabaigoje, viduje atnaujinti ir su Dievu bei broliais susitaikinę, galėtume žvelgti į prisikėlusį Viešpatį. Amen.