Brangūs broliai ir seserys!

Ką tik girdėtame skaitinyje iš Išėjimo knygos vaizduojamas Izraelio Paschos šventimas Mozės įstatymo numatyta privaloma forma. Iš pradžių tai galėjo būti nomadų pavasario šventė. Tačiau Izraeliui iš to radosi atminimo, padėkos ir kartu vilties šventė. Apibrėžtoms liturginėms taisyklėms palenkto Paschos valgymo centre yra išlaisvinimą iš Egipto simbolizuojantis avinėlis. Todėl neatsiejama avinėlio valgymo dalis yra paschalinė haggadah – pasakojamas priminimas, kad Izraelį „pakelta ranka“ išlaisvino pats Dievas. Jis, slėpiningas ir pasislėpęs Dievas, pasirodė galingesnis už faraoną su visa jo turėtąja galia. Izraelis turėjo neužmiršti, kad Dievas asmeniškai į rankas paėmė savo tautos istoriją ir kad ši istorija nuo tada visada remiasi bendryste su Dievu. Izraelis turėjo neužmiršti Dievo.

Atminimo žodžius supa aukštinimo ir padėkos žodžiai iš psalmių. Padėkos ir Dievo šlovinimo viršūnė būdavo berakha, graikiškai eulogia arba eucharistia: Dievo šlovinimas tampa palaiminimu šlovinančiajam. Dievui dovanota auka palaiminta grįžta žmogui. Visa tai nutiesdavo tiltą iš praeities į dabartį ir ateitį: Izraelio išlaisvinimas vis dar nebuvo užbaigtas. Kaip nedidelė tauta jis vis dar kentėjo didžiųjų galybių įtampos lauke. Tad dėkingumo pilnas nuveiktų Dievo darbų prisiminimas kartu virsdavo prašymu ir viltimi: užbaik, ką pradėjai! Padovanok mums galutinę laisvę!

Tokią daugialypių reikšmių kupiną vakarienę Jėzus su savaisiais šventė savo kančios išvakarėse. Būtent šiuo kontekstu remdamiesi turėtume suprasti jo naująją Paschą, dovanotą mums šventojoje Eucharistijoje. Evangelistams apie tai pasakojant, Jono evangelija tariamai prieštarauja tam, ką praneša Matas, Morkus ir Lukas. Pasak Jono, Jėzus ant kryžiaus miręs tiksliai tą akimirką, kai šventykloje buvo aukojami Paschos avinėliai. Jo mirtis ir avinėlių aukojimas šventykloje sutapo. Bet tai reiškia, kad jis mirė Paschos išvakarėse ir pats asmeniškai negalėjo švęsti Paschos vakarienės – taip bent atrodo. Tuo tarpu, anot trijų sinoptinių evangelijų, Jėzaus paskutinė vakarienė buvo Paschos vakarienė, į kurios tradicinę formą jis įterpė savo kūno ir kraujo dovanos naujybę. Šis prieštaravimas dar neseniai atrodė neišsprendžiamas: didžiuma aiškintojų laikėsi nuomonės, kad Jonas nenorėjęs perteikti mums Jėzaus mirties tikrosios istorinės datos, bet pasirinkęs simbolinę datą, idant taip atskleistų gilesnę tiesą – Jėzus yra naujasis, tikrasis avinėlis, išliejęs savo kraują už mus visus.

Kumrano raštų radiniai priartino prie galimo įtikinamo sprendimo, kuris, tiesa, visuotinai dar nepripažįstamas, tačiau labai tikėtinas. Dabar galime teigti, kad Jonas pasakojo istoriškai tiksliai. Jėzus tikrai praliejo savo kraują Paschos šventės išvakarėse, avinėlių aukojimo dieną. Tačiau su mokiniais jis Paschą veikiausiai šventė pagal Kumrano kalendorių, mažiausiai vieną dieną anksčiau, – ir šventė be avinėlio, kaip ir Kumrano bendruomenė, nepripažinusi Erodo šventyklos ir laukusi naujosios šventyklos. Jėzus šventė Paschą be avinėlio – ne, ne be avinėlio: vietoje avinėlio jis dovanojo save patį, savo kūną ir kraują. Taip jis užbėgo į priekį savo mirčiai, anot jo paties žodžių: „Niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Tą akimirką, kai davė mokiniams savo kūną ir kraują, jis tikrai ištarė šį sakinį. Jis pats atidavė savo gyvybę. Tik tada senoji Pascha įgijo savo tikrąją prasmę.

Šventasis Jonas Auksaburnis savo katechezėse apie Eucharistiją kartą yra parašęs: Ką tu sakai, Moze? Avinėlio kraujas apvalo žmones? Išgelbėja juos nuo mirties? Kaip gyvulio kraujas gali žmones apvalyti, žmones išgelbėti, turėti galios mirčiai? Iš tikrųjų, – tęsia Auksaburnis, – avinėlis tegalėjo būti vien simbolinis mostas ir, vadinasi, teišreikšti to, kuris gebėtų padaryti tai, ko nepajėgia gyvulio auka, laukimą bei viltį. Jėzus šventė Paschą be avinėlio ir be šventyklos ir kartu ne be avinėlio ir šventyklos. Jis pats yra lauktasis, tikrasis avinėlis, kaip Jėzaus viešosios tarnybos pradžioje paskelbė Jonas Krikštytojas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Ir jis pats yra tikroji šventykla, gyvoji šventykla, kurioje gyvena Dievas, kurioje galime sutikti ir garbinti Dievą. Jo kraujas, meilė to, kuris yra ir Dievo Sūnus, ir tikras žmogus, vienas iš mūsų, gali išgelbėti. Gelbėja jo meilė, kuria jis save laisvai už mus atiduoda. Į kažkaip bejėgišką ilgesio mostą, koks būdavo nesutepto ir sveiko avinėlio aukojimas, atsiliepta tuo, kuris mums tapo avinėliu ir kartu šventykla.

Tad naujosios Jėzaus Paschos centre buvo kryžius. Iš jo kilo jo atnešta naujoji dovana. Ir visa tai pasilieka šventojoje Eucharistijoje, kurioje kartu su apaštalais amžių tėkmėje galime švęsti naująją Paschą. „Niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“ Jis atiduoda ją mums dabar. Paschalinė haggadah, Dievo išganomojo veikimo minėjimas, tapo Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo atminimu – atminimu, primenančiu ne tiesiog praeitį, bet įtraukiančiu mus į Kristaus meilės dabartį. O berakha, Izraelio laiminimo ir dėkojimo malda, virto mūsų eucharistiniu šventimu, per kurį Viešpats palaimina mūsų dovanas – duoną ir vyną, – kad jose save dovanotų. Prašykime Viešpatį, kad jis mums padėtų vis giliau suprasti šį įstabų slėpinį, labiau jį mylėti ir jame visada vis labiau mylėti Jį patį. Prašykime, kad jis per šventąją Komuniją vis labiau įtrauktų mus į save. Prašykime, kad padėtų mums nepasilaikyti savo gyvenimo sau, bet jį dovanoti ir taip kartu su juo darbuotis, idant žmonės surastų gyvenimą – tikrą gyvenimą, kuris gali ateiti tik iš to, kuris pats yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Amen.