Brangūs broliai ir seserys!

Nuo seniausių laikų Velykų dienos liturgija prasideda žodžiais: Resurrexi et adhuc tecum sum – prisikėliau ir dabar esu su tavimi; tu laikai ant manęs savo ranką. Liturgija čia įžvelgia pirmuosius prisikėlusio, sugrįžusio iš mirties nakties į gyvųjų pasaulį Sūnaus žodžius Tėvui. Tėvo ranka taip pat laikė jį šią naktį ir todėl jis galėjo pakilti, prisikelti.

Žodžiai paimti iš 139 psalmės ir čia iš pradžių reiškė ką kita. Ši psalmė yra stebėjimosi Dievo visagalybe bei visur buvimu giesmė, pasitikėjimo Dievu, niekada neišleidžiančiu mūsų iš savo rankų, giesmė. O jo rankos yra geros rankos. Maldininkas įsivaizduoja kelionę per visus visatos matmenis – ir kas tada jam nutiks? „Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, net ten mane <...> tvirtai laikys tavo dešinė. Jei sakyčiau: Tamsa tikrai mane paslėps <...>, tai tau ir pati tamsa nėra tamsa <...>. Tamsa ir šviesa tau tas pat“ (Ps 139, 8–12).

Velykų dieną Bažnyčia mums sako: šią kelionę per visatos matmenis dėl mūsų atliko Jėzus Kristus. Laiške efeziečiamas parašyta, kad jis nusileido į žemesniąsias sritis žemėje ir kad tas, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų (plg. 4, 9 ir t.). Taip psalmės regėjimas tapo tikrove. Į neperžvelgiamą mirties tamsą jis atėjo kaip šviesa – naktis tapo šviesi kaip diena, tamsa virto šviesa. Todėl padėkos ir pasitikėjimo žodį Bažnyčia pagrįstai gali laikyti Prisikėlusiojo žodžiu Tėvui: „Taip, atlikau kelionę į žemiausias žemės gelmes, į mirties bedugnę ir atnešiau šviesą, ir dabar prisikėliau ir visada esu apglėbtas tavo rankų.“ Bet šie Prisikėlusiojo žodžiai Tėvui taip pat tapo Viešpaties žodžiais mums. „Prisikėliau ir dabar esu su tavimi“, – sako jis kiekvienam iš mūsų. Mano ranka tave laiko. Kad ir kur kristumei, nukristum į mano rankas. Aš esu ir prie mirties durų. Ten, kur niekas tavęs negali lydėti ir kur tu nieko negali pasiimti, aš tavęs laukiu bei tau tamsą paverčiu šviesa.

Šiais psalmės žodžiais, kurie skaitomi kaip Prisikėlusiojo pokalbis su mumis, sykiu aiškinama, kas vyksta per krikštą. Juk krikštas yra daugiau negu nuplovimas, apvalymas. Jis yra daugiau negu priėmimas į bendruomenę. Tai naujas gimimas. Nauja gyvenimo pradžia. Prieš tai girdėtame Laiško romiečiams skaitinyje slėpiningais žodžiais sakoma, kad mes per krikštą esame pakrikštijami Kristaus mirtyje. Per krikštą atiduodame save Kristui – jis įima mus į save, kad gyventume nebe sau, bet dėl jo, su juo ir jame, kad gyventume su juo ir per tai – kitiems. Per krikštą paliekame save ir savo gyvenimą atiduodame į jo rankas, kad su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ Jei save taip atiduodame, susitaikydami su savotiška mūsų „aš“ mirtimi, tai šitai kartu reiškia, kad mirtį ir gyvenimą skirianti siena tampa nesandari. Šiapus ir anapus mirties esame su Kristumi, ir todėl mirtis nuo tada nebėra jokia tikra siena. Paulius mums tai labai aiškiai pasako savo Laiške filipiečiams: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums“ (1, 21 ir t.). Šiapus ir anapus mirties ribos jis yra su Kristumi – skirtumo galiausiai nebėra. Juk iš tiesų: „Tu laikai apglėbęs mane visą. Visada esu tavo rankose.“ Romiečiams Paulius rašė: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame“ (Rom 14, 7 ir t.).

Mieli krikštijamieji, štai krikšto naujybė: mūsų gyvenimas priklauso Kristui, nebe mums patiems. Bet būtent todėl ir mirtyje esame ne vieni, bet su juo, kuris visada gyvas. Per krikštą su Kristumi jau atlikome kosminę kelionę iki mirties gelmių. Jo lydimi, maža to, jo priimti į jo meilę, esame išlaisvinti iš baimės. Jis apglėbia ir laiko mus, kad ir kur eitume, – jis, kuris yra pats gyvenimas.

Dar kartą grįžkime prie Didžiojo šeštadienio nakties. Tikėjimo išpažinime Kristaus kelio atžvilgiu išpažįstame: „nužengė į pragarus“. Kas čia nutiko? Kadangi mirties pasaulio nepažįstame, šiam mirties įveikimui įsivaizduoti mūsų pasitelktų vaizdų niekada nepakaks. Bet jie vis dėlto padeda slėpinį kažkiek suprasti. Liturgijoje Jėzaus nužengimui į mirties naktį taikomi 24 psalmės žodžiai: „Atkelkite sąvaras, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys!“ Mirties durys uždarytos, niekas niekada negali sugrįžti. Nėra šių geležinių durų rakto. Bet Kristus raktą turi. Jo kryžius atlapoja neatšaukiamus mirties vartus. Jie nebėra neatšaukiami. Šias duris atveriantis raktas yra jo kryžius, jo meilės radikalumas. Jėgos durims atverti turi meilė to, kuris, būdamas Dievas, tapo žmogumi, kad galėtų numirti. Ta meilė stipresnė už mirtį. Rytų Bažnyčios velykinėse ikonose vaizduojamas į numirusių pasaulį įžengiantis Jėzus. Jo drabužis yra šviesa, nes Dievas yra šviesa. „Naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pats“ (Ps 139, 12). Jėzų, įžengiantį į numirusių pasaulį, ženklina žaizdų žymės: jo sužeidimas, jo kančia tapo galia, yra mirtį nugalinti meilė. Jis sutinka Adomą ir visus mirties naktyje laukiančius žmones. Juos regint, tiesiog atrodo, jog girdisi Jonos malda: „Iš gelmių šaukiausi Viešpaties, ir jis man atsiliepė“ (2, 3). Dievo Sūnus įsikūnydamas susijungė su žmogiška esybe – su Adomu. Bet tik atlikdamas savo paskutinį meilės aktą ir nužengdamas į mirties naktį jis užbaigia įsikūnijimo kelią. Per savo mirtį jis paima Adomą, paima laukiančius žmones už rankos ir veda juos į šviesą.

Bet galima paklausti: ką reiškia šitoks vaizdas? Kas iš tikro per Kristų įvyko nauja? Juk žmogaus siela, kaip tokia, nemirtinga nuo sukūrimo momento – ką gi nauja atnešė Kristus? Taip, siela nemirtinga, nes žmogus neprilygstamu būdu yra Dievo atmintyje ir meilėje, taip pat ir po savo nuopuolio. Tačiau jam neužtenka jėgos kilti link Dievo. Neturime sparnų, galinčių nunešti mus į tas aukštumas. Ir kartu žmogaus niekas kitas amžinai negali patenkinti, išskyrus buvimą su Dievu. Amžinybė be šio buvimo vķena su Dievu būtų pasmerktis. Žmogus neįstengia kopti aukštyn, bet veržiasi ten: iš gelmių šaukiausi Viešpaties. Tik prisikėlęs Kristus gali nunešti mus aukštyn į vienybę su Dievu, kurios savo jėgomis pasiekti negalime. Jis iš tiesų užsimeta pražuvusią avį ant pečių ir neša mus namo. Gyvename įsikibę jo kūno ir, vienydamiesi su jo kūnu, pakylame iki Dievo širdies. Tik tada mirtis įveikiama, mes esame laisvi, o mūsų gyvenimas yra viltis.

Štai Velyknakčio džiaugsmas – esame laisvi. Jėzaus prisikėlimu meilė pasirodė esanti stipresnė už mirtį ir blogį. Meilė paskatino jį nužengti, ir kartu ji yra jėga, kuria jis kyla. Ir jos jėga jis neša mus su savimi. Vienydamiesi su jo meile, nešami jos sparnų, kartu su juo kaip mylintys nužengiame į pasaulio tamsybes, žinodami, kad būtent per tai su juo pakilsime. Tad šioje naktyje meldžiame: Viešpatie, ir šiandien parodyk, kad meilė stipresnė už neapykantą. Kad ji stipresnė už mirtį. Nuženk taip pat į šių mūsų šiuolaikinių laikų naktis bei požemius ir paimk laukiančius už rankos. Vesk juos į šviesą. Būk su manimi mano tamsiose naktyse ir išvesk mane iš jų. Padėk man, padėk mums su tavimi nužengti į laukiančiųjų, besišaukiančių tavęs iš gelmių, tamsą. Padėk mums nešti ten tavo šviesą. Padėk mums ištarti „taip“ meilei, leidžiančiai su tavimi nužengti ir lygiai taip pat su tavimi pakilti. Amen.