(Ištrauka)

<...> Meilė yra krikščionybės esmė; ji paverčia tikinčiuosius bei krikščionių bendruomenę vilties ir taikos raugu kiekvienoje aplinkoje, ypač akina paisyti vargšų bei kenčiančiųjų poreikių. Tai mūsų bendra misija – būti vilties ir meilės raugu, nes tikime meile. Meilė teikia Bažnyčiai gyvybę, o kadangi meilė yra amžina, ji teikia jai gyvybę visada, iki laikų pabaigos.

Šv. Lukas, evangelistas, labiau negu kiti stengęsis parodyti Jėzaus meilę vargšams, ankstesniais sekmadieniais suteikė įvairių paskatų pamąstyti apie perdėto prisirišimo prie pinigų, materialinių gėrybių bei visko, kas mums trukdo pilnatviškai įgyvendinti savo pašaukimą mylėti Dievą ir brolius, pavojus.

Ir šiandien Viešpats mums pateikia palyginimą, verčiantį nusistebėti: kalbama apie apsukrų prievaizdą, kuris giriamas (plg. Lk 16, 1–13). Tačiau įdėmiau pažvelgus pasirodo, kad tai rimtas ir dėl to juo išganingesnis mokymas. Kaip visada, Viešpats remiasi kasdienio gyvenimo įvykiais: jis pasakoja apie prievaizdą, kuriam dėl nesąžiningo jo šeimininko turto tvarkymo gresia būti atleistam ir kuris, siekdamas užsitikrinti ateitį, gudriai mėgina su skolininkais susitarti. Jis tikrai yra nesąžiningas, suktas žmogus. Evangelija jį mums pateikia kaip pavyzdį, idant sektume ne jo nesąžiningumu, bet į priekį numatančiu apsukrumu. Trumpas palyginimas iš tiesų užbaigiamas žodžiais: „Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs“ (Lk 16, 8).

Ką Jėzus šiuo palyginimu, šia stebinančia pabaiga nori pasakyti? Po palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą evangelistas pateikia keletą įspėjimų dėl mūsų santykio su pinigais ir šio pasaulio gėrybėmis.

Tais trumpais sakiniais esame kviečiami radikaliai apsispręsti, pasirinkti pastovią vidinę kryptį. Gyvenimas iš tikro yra apsisprendimas tarp sąžiningumo ir nesąžiningumo, ištikimybės ir neištikimybės, egoizmo ir altruizmo, gėrio ir blogio. Įtaigiai ir nepaneigiamai skamba šios Evangelijos atkarpos pabaiga: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13).

Mamona yra finikietiškos kilmės sąvoka, žadinanti mintį apie ūkinį saugumą bei sėkmę verslo reikaluose; galėtume sakyti, jog turtai prieš akis iškyla kaip stabas, kuriam visa aukojama vien savo materialinei sėkmei pasiekti, tokiai ekonominei sėkmei pavirstant tikruoju žmogaus dievu. Vadinasi, būtina iš pagrindų apsispręsti, ką rinktis – Dievą ar Mamoną, apsispręsti, ką laikyti pagrindiniu savo veiklos kriterijumi – pelno logiką ar dalijimosi ir solidarumo logiką. Viršų imant pelno logikai, santykiai tarp turtingųjų ir vargšų tampa neteisingi, planeta destruktyviai išnaudojama. Tuo tarpu kai persvarą turi dalijimosi ir solidarumo logika, įmanoma kursą pataisyti bei pasukti deramos plėtros, bendros visų gerovės linkme. Iš esmės čia renkamasi tarp egoizmo ir meilės, teisingumo ir nesąžiningumo, galiausiai tarp Dievo ir šėtono. Jei meilė Kristui ir broliams laikoma ne kokiu nors pašaliniu bei paviršutinišku dalyku, bet tikruoju ir galutiniu tikslu, tai tada mokama principingai apsispręsti, būti pasirengusiam radikaliai atsižadėti, prireikus net ligi kankinystės. Šiandien, kaip ir vakar, krikščionio gyvenimas reikalauja ryžto plaukti prieš srovę, mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, nuėjęs iki savęs paaukojimo ant kryžiaus.

Remdamiesi viena šv. Augustino meditacija, galėtume pasakyti, kad tikruosius ir amžinuosius turtus turime įgyti per žemiškuosius turtus: jei jau yra žmonių, pasirengusių bet kokiai suktybei, idant užsitikrintų materialų, nors ir nepatikimą turtą, tai mes, krikščionys, juo labiau turėtume stengtis rūpintis savo amžinąja laime tinkamai tvarkydamiesi su šios žemės gėrybėmis (plg. Sermones 359, 10). Vienintelis būdas padaryti savo talentus bei asmeninius gebėjimus, taip pat turimus turtus vaisingus amžinybės atžvilgiu yra dalytis jais su broliais, taip pasirodant prievaizdais, gerai tvarkančiais tai, ką Dievas mums yra patikėjęs. Jėzus sako: „Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose“ (Lk 16, 10).

Apie tokį patį kasdien priimtiną apsisprendimą šiandien pirmajame skaitinyje mums kalba ir pranašas Amosas. Karštais žodžiais jis smerkia gyvenseną, būdingą tam, kuris visaip leidžiasi pavergiamas pelno egoistinės paieškos ir, pajutęs pelno troškulį, ima niekinti vargšus bei jų padėtį išnaudoti savo naudai (plg. Am 4, 5). Krikščionis visa to turi energingai atsisakyti ir savo širdį atverti autentiško dosnumo jausmams – dosnumo, kuris, kaip apaštalas Paulius ragina antrajame skaitinyje, reiškiasi nuoširdžia meile visiems bei pirmiausia rodosi malda. Melstis už kitus iš tikro yra didelės meilės ženklas. Apaštalas pirmiausia ragina melstis už vykdančiuosius atsakingas užduotis pilietinėje visuomenėje, nes, anot jo, jų sprendimai, jei jie nukreipti gėrio linkme, duoda teigiamų vaisių, visiems laiduojančių taiką, „idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2). Todėl niekada tenetrūksta mūsų maldos, dvasinio indėlio į Kristui ir teisingesnės bei solidaresnės visuomenės kūrimui ištikimos bažnytinės bendruomenės statydinimą. <...>