Brangūs broliai ir seserys!

„Prisiartino metas gimdyti, ir Marija pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (plg. Lk 2, 6 ir t.). Šie sakiniai visada palyti širdį. Atėjo angelo Nazarete apreikšta akimirka: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 31). Atėjo Izraelio šimtmečiais, daugybę tamsių valandų laukta akimirka, kurios miglotais pavidalais laukė visa žmonija, – kad Dievas pasirūpintų mumis, išžengtų iš savo slaptybės, kad pasaulis taptų sveikas, kad Dievas viską atnaujintų. Galime įsivaizduoti, su kokiu vidiniu pasirengimu ir meile Marija artinosi prie šios valandos. Trumpu pasakymu: „suvystė jį vystyklais“ leidžiama kažkiek nuvokti šį šventą džiaugsmą ir šį tyliai uolų pasirengimą. Vystyklai paruošti, kad vaikas būtų sutiktas tinkamai. Bet užeigoje neatsiranda vietos. Žmonija laukia Dievo, jo artumo. Tačiau kai ateina laikas, ji jam neranda vietos. Ji taip užsiėmusi savimi, jai taip neatidėliotinai reikia viso laiko ir visos erdvės sau, kad kitam – artimui, vargšams, Dievui – nieko nebelieka. Ir juo žmonės turtingesni, juo labiau visa užpildo savimi. Juo mažiau gali įžengti kitas.

Jonas savo evangelijoje esmingai išskleidė trumpą Luko pastabą apie situaciją Betliejuje: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Pirmiausia tai taikoma Betliejui: Dovydo Sūnus ateina į savo mietą, bet turi gimti tvartelyje, nes užeigoje jam neatsirado vietos. Tai galioja Izraeliui: pasiuntinys ateina pas savuosius, bet jų nėra pageidaujamas. Tai galioja ir žmonijai: tas, per kurį atsirado pasaulis, kūrybingasis pirmapradis Žodis įžengia į pasaulį, tačiau nėra girdimas, priimamas.

Šie žodžiai galiausiai svarbūs mums, kiekvienam paskirai ir visai visuomenei. Ar turime laiko artimui, kuriam reikia mūsų žodžio, mūsų dėmesio? Pagalbos laukiančiam kenčiančiam? Prieglobsčio ieškančiam išvarytajam ar pabėgusiajam iš tėvynės? Ar turime laiko ir vietos Dievui? Ar jis gali įžengti į mūsų gyvenimą? Ar atrandame vietos jam, ar visas savo mąstymo, veiklos, gyvenimo vietas laikome vien sau?

Ačiū Dievui, Evangelijoje ne vien neigiama žinia. Luko evangelijoje išvystame motinos Marijos meilę ir šventojo Juozapo ištikimybę, budrius piemenis ir jų didžiulį džiaugsmą, Mato evangelijoje skaitome apie iš toli atkeliavusių išminčių apsilankymą, o Jonas mums sako: visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais (1, 12). Yra jį priimančių, ir taip tvartelis pamažu iš išorės virsta nauju namu, nauju miestu, nauju pasauliu. Kalėdų žinia leidžia mums įžvelgti uždaro pasaulio tamsą, taip atskleisdama tikrovę, kurioje kasdien gyvename. Bet ji taip pat sako, jog Dievas neleidžia savęs atitverti. Kad jis randa vietos, įžengdamas net ir per tvartelį; kad yra jo šviesą reginčių ir toliau nešančių žmonių. Per Evangelijos žodį angelas kalba ir mums, o per šventąją liturgiją Atpirkėjo šviesa patenka į mūsų gyvenimą. Nesvarbu, kas būtume – piemenys ar išminčiai, šviesa ir jos žinia kviečia mus pakilti, išeiti iš savo norų bei interesų rato, prisiartinti prie Viešpaties ir jį pagarbinti. Jį garbiname pasaulį atverdami tiesai, gėriui, Kristui, tarnavimui tiems, kurie stovi pakraštyje ir kuriuose jis mūsų laukia.

Kai kuriuose vėlyvųjų Viduramžių bei Naujųjų laikų pradžios paveiksluose tvartelis vaizduojamas kaip šiek tiek nusigyvenę rūmai. Buvusią didybę dar galima atpažinti, tačiau jie apgriuvę, sienos atviros – jie tapę būtent tvartu. Tokia legenda neturi istorinio pagrindo, tačiau ja metaforiškai perteikiama Kalėdų slėpinyje glūdinti tiesa. Amžiams pažadėtas Dovydo sostas stovi tuščias. Šventojoje Žemėje viešpatauja kiti. Juozapas, Dovydo palikuonis, yra paprastas amatininkas; rūmai iš tikrųjų virtę lūšna. Pats Dovydas buvo piemuo. Kai Samuelis jo ieškojo, kad pateptų, atrodė neįmanoma ir prieštaringa, kad toks piemenaujantis vaikinas galėtų tapti pažado Izraeliui nešėju. Betliejaus tvartelyje, būtent ten, kur buvo išeities taškas, dovydiškoji karalystė prasideda iš naujo – kūdikyje, kuris, suvystytas į vystyklus, paguldomas į ėdžias. Naujasis sostas, nuo kurio šis Dovydas patrauks prie savęs pasaulį, yra kryžius. Naujasis sostas – kryžius – atitinka naują pradžią tvartelyje. Bet būtent taip statydinami naujieji rūmai, tikroji karalystė. Šie naujieji rūmai visiškai kitokie, nei juos ir karališkąją valdžią įsivaizduoja žmonės. Tai Kristaus meilės save patraukti leidžiančiųjų ir su juo vienu kūnu, nauja žmonija tampančiųjų bendruomenė. Tikra karalystė yra nuo kryžiaus sklindanti galia, dovanojamo gerumo galia. Tvartelis virsta rūmais – kaip tik nuo to pradėdamas Jėzus statydina naują didžiąją bendruomenę, kurios pagrindinius žodžius jo gimimo valandą gieda angelai: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms – žmonėms, savo valią palenkiantiems jo valiai bei per tai tampantiems Dievo žmonėmis, naujais žmonėmis, nauju pasauliu.

Grigalius Nysietis savo Kalėdų pamoksluose panašią viziją išplėtojo remdamasis Jono evangelijos kalėdinės žinios žodžiais: „Jis išskleidė savo palapinę tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Grigalius šiuos žodžius sieja su mūsų susidėvėjusia bei nusilpusia, visur skausmui bei kančiai išstatyta kūno palapine. Jis juos taip pat taiko visam nuodėmės perplėštam bei iškreiptam kosmosui. Ką jis būtų pasakęs išvydęs šiandienį būvį, kurį patiria mūsų žemė dėl piktnaudžiavimo energija bei jos beatodairiško išnaudojimo savanaudiškiems tikslams. Anzelmas Kenterberietis kartą tiesiog pranašiškai nusakė tai, ką šiandien išgyvename užterštame pasaulyje, kurio ateičiai iškilusi grėsmė: „Visa buvo tarsi negyva, praradę savo kilnumą, mat buvo padaryta tarnauti tiems, kurie šlovina Dievą. Žemės elementai buvo engiami ir tapę be spindesio dėl piktnaudžiavimo tų, kurie ją privertė tarnauti savo stabams, kuriems ji nebuvo sukurta“ (PL 158, 955 ir t.). Tad Kalėdų žinioje minimas tvartelis, Grigaliaus Nysiečio akimis, žymįs kamuojamą žemę. Kristus atstato ne kokius nors rūmus. Jis atėjo grąžinti kūrinijai, kosmosui jų grožį bei kilnumą: tai prasideda per Kalėdas bei skatina angelus džiūgauti. Žemė atkuriama būtent per tai, kad atveriama Dievui, vėl gauna tikrosios šviesos ir per žmogiškojo bei dieviškojo noro darną, to, kas viršuje ir apačioje, vienybę atgauna savo kilnumą. Tad Kalėdos yra atkurtosios kūrinijos šventė. Tuo remdamiesi Bažnyčios tėvai aiškina angelų giesmę šventąją naktį: ja išreiškiamas džiaugsmas, kad viršus ir apačia, dangus ir žemė vėl suvienyti, kad žmogus vėl sujungtas su Dievu. Tėvų požiūriu, kalėdinei angelų giesmei būdinga tai, kad angelai ir žmonija dabar gali kartu giedoti, kosmoso grožiui taip reiškiantis giedamo šlovinimo grožiu. Liturginė giesmė, Bažnyčios tėvų akimis, ypač iškili tuo, jog tai giedojimas kartu su dangiškaisiais chorais. Būtent susitikimas su Kristumi teikia gebėjimą girdėti angelų giedojimą, taip sukuriama tikroji muzika, visada nutylanti, kai nustojame kartu giedoti bei girdėti.

Betliejaus tvartelyje susiliečia dangus ir žemė. Dangus nusileidžia į žemę. Todėl iš ten sklinda šviesa visiems laikams, todėl ten įsižiebia džiaugsmas, gimsta giesmė. Baigdamas mūsų Kalėdų apmąstymą, norėčiau pacituoti ypatingus šventojo Augustino žodžius. Aiškindamas Viešpaties maldos kreipinį: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, jis klausia: kas yra dangus? Ir kur yra dangus? Į tai stebėtinai atsako: „...kuris esi danguje, reiškia: šventuosiuose ir teisiuosiuose. Dangus yra iškiliausias pasaulio kūnas, bet kūnas, galintis būti tik erdvėje. Jei tikima, kad Dievas gyvenąs danguje, taigi aukščiausioje pasaulio dalyje, tai tada paukščiai būtų laimingesni negu mes, nes jie gyventų daug arčiau Dievo nei mes. Tačiau neparašyta: Viešpats arti tų, kurie gyvena aukštumose ar ant kalnų, bet parašyta: Viešpats arti tų, kurie sielojasi (Ps 34, 19), o šie žodžiai taikomi nusižeminimui. Kaip nusidėjėlis vadinamas žeme, taip, priešingai tam, teisųjį galima vadinti dangumi“ (Serm. in monte II, 5, 17). Dangus priklauso ne erdvės, bet širdies geografijai. O Dievo širdis šventąją naktį nusileido ligi tvartelio: dangus yra Dievo nusižeminimas. Artindamiesi prie šio nusižeminimo, palytime dangų. Tada nauja tampa ir žemė. Kaip piemenys nusižeminę išsiruoškime šią šventąją naktį pas Kūdikėlį tvartelyje. Palytėkime Dievo nusižeminimą, Dievo širdį. Tada jo džiaugsmas palytės mus ir padarys pasaulį geresnį. Amen.