Brangūs broliai ir seserys!

Krizmos Mišios kasmet akina mus vėl įžengti į mūsų kunigiškųjų šventimų dieną ištartą „taip“ į Dievo kvietimą. „Adsum – štai aš“, – sakėme kaip ir Izaijas, išgirdęs klausiantį Dievo balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ „Štai aš, siųsk mane!“ – atsakė Izaijas (Iz 6, 8). Tada pats Viešpats, pasitelkdamas vyskupo rankas, uždėjo ant mūsų rankas, ir mes atidavėme save jo misijai. Po to ėjome įvairiais mūsų pašaukimo nužymėtais keliais. Ar visada galime patvirtinti tai, ką po ilgų dažnai varginančio ir kančios lydimo tarnavimo Evangelijai metų korintiečiams parašė Paulius: „Štai kodėl, iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų“ (2 Kor 4, 1). „Nenuleidžiame rankų.“ Melskime šią dieną, kad mūsų uolumas vis įsipliekstų ir visada būtų palaikomas Evangelijos gyvosios ugnies.

Didysis ketvirtadienis taip pat duoda progą savęs vis iš naujo paklausti: kokiam dalykui pasakėme „taip“? Ką reiškia „būti Jėzaus Kristaus kunigu“? Mūsų mišiolo antrojoje Eucharistijos maldoje, suredaguotoje Romoje veikiausiai jau antrojo amžiaus pabaigoje, kunigiškosios tarnybos esmė apibūdinama žodžiais, Pakartoto Įstatymo knygoje (18, 5.7) nusakančiais Senojo Testamento kunigystės esmę: astare coram te et tibi ministrare. Taigi kunigystės esmę sudaro dvi užduotys: pirmiausia „stovėti Viešpaties akivaizdoje“. Pakartoto Įstatymo knygoje apie tai skaitome ankstesnio potvarkio kontekste – kunigai negavo Šventosios žemės dalies, jie gyveno iš Dievo ir Dievui. Jie neužsiimdavo būtinais kasdieniais darbais, kad save išlaikytų. Jie buvo pašaukti „stovėti Viešpaties akivaizdoje“ – žvelgti į Jį, būti Jam skirti. Tad šiais žodžiais galiausiai būdavo žymimas gyvenimas Dievo artybėje ir taip pat tarnyba atstovaujant kitiems. Kaip kiti dirbdavo žemę, iš kurios gyvendavo ir kunigas, lygiai taip pastarasis laikydavo pasaulį atvirą Dievui, turėdavo gyventi žvelgdamas į Jį. Eucharistijos maldoje šiais žodžiais, einančiais iškart po atnašų perkeitimo, Viešpačiui įžengus į besimeldžiančią bendruomenę, parodoma, kad dabar esame Dievo akivaizdoje, taigi nurodoma į Eucharistiją kaip kunigiškojo gyvenimo centrą. Bet ir tuo reikšmė neapsiriboja. Valandų liturgijos himne, kuriuo gavėnios metu pradedama Skaitymų valanda – Valanda, kurią vienuoliai kadaise Dievo akivaizdoje ir atstovaudami žmonėms recituodavo naktinėmis valandomis, viena iš gavėnios meto užduočių nusakoma šiuo imperatyvu: arctius perstemus in custodia – karščiau būkime budrūs. Sirų vienuolystės tradicijoje vienuoliais vadinami „tie, kurie stovi“, stovėjimas būdavo budrumo išraiška. Tai, kas čia laikoma vienuolių užduotimi, teisėtai galime laikyti ir kunigiškosios misijos išraiška bei tinkamu žodžių iš Pakartoto Įstatymo knygos aiškinimu: kunigas turi būti tas, kuris budi. Jis privalo būti budrus slegiančių blogio galybių akivaizdoje. Jis turi išlaikyti pasaulį budrų Dievui. Privalo būti tas, kuris stovi nesilenkdamas laiko srovėms. Stovėti tiesoje. Būti įsipareigojęs gėriui. Stovėti priešais Viešpatį giliausia prasme taip pat yra imtis atsakomybės už žmogų Viešpaties akivaizdoje taip, kaip ir jis imasi atsakomybės už mus Tėvo atžvilgiu. Ir tai turi būti atsakomybės ėmimasis už jį, Kristų, už jo žodį, jo tiesą bei jo meilę. Kunigas turi stovėti tiesiai, nebijodamas ir pasirengęs dėl Viešpaties priimti panieką, kaip apie tai pasakojama Apaštalų darbuose: jie džiaugėsi, „kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41).

Pažvelkime dabar į pasakymo „stovėti tavo akivaizdoje ir tau tarnauti“, iš Senojo Testamento įtraukto į antrąją Eucharistijos maldą, antrą dalį. Kunigas turi būti tiesus, budrus, tiesiai stovintis asmuo. Prie visa to dar pridedamas tarnavimas. Senojo Testamento tekste šiam žodžiui tenka iš pagrindų ritualinė reikšmė: kunigai turėdavo atlikti visus Įstatymo numatytus kulto veiksmus. Bet tokia ritualinė veikla laikyta tarnyste, pareiga tarnauti, ir tai parodo, kokia dvasia šie veiksmai turėdavo būti atliekami. Įtraukiant žodį „tarnauti“ į Eucharistijos maldą šios sąvokos liturginė reikšmė tam tikru būdu perimama – paisant krikščioniškojo kulto naujybės. Tai, ką kunigas švenčiant Eucharistiją daro, yra tarnavimas – tarnavimas Dievui ir tarnavimas žmogui. Tėvui Kristaus teikto kulto esmė yra jo savęs atidavimas žmonėms iki galo. Kunigui privalu į tokį kultą, tokį tarnavimą įsirikiuoti. Šia prasme žodis „tarnauti“ apima daug matmenų. Prie to pirmiausia neabejotinai priklauso deramas liturgijos ir sakramentų šventimas, įsitraukiant į tai savo vidumi. Turime mokytis vis geriau suvokti šventosios liturgijos esmę, su ja gyvai suartėti, idant ji taptų mūsų kasdienio gyvenimo siela. Deramai švenčiant, savaime randasi ars celebrandi, menas švęsti. Čia neturi būti nieko dirbtina. Jei liturgija yra pagrindinė kunigo užduotis, tai šitai taip pat reiškia, kad malda yra prioritetinis dalykas, kurio vis iš naujo ir vis giliau būtina mokytis Kristaus ir visų šventųjų mokykloje. Kadangi krikščioniškoji liturgija visada iš esmės yra ir skelbimas, mums privalu gerai pažinti Dievo žodį, jį mylėti ir juo gyventi: tik tada galėsime jį tinkamai aiškinti. „Tarnauti Viešpačiui“ – kunigiškoji tarnystė pirmiausia reiškia mokytis pažinti Viešpatį jo žodyje ir supažindinti su Juo visus, kuriuos Jis mums yra patikėjęs.

Galiausiai tarnavimas apima dar du aspektus. Niekas nėra arčiau šeimininko kaip tarnas, kuriam prieinamos privačiausios jo gyvenimo sritys. Šia prasme „tarnauti“ reiškia buvimą šalia, reikalauja artumo. Tokį artumą lydi ir pavojus – tai, kad mūsų nuolatos sutinkama šventybė taps mums įpročiu. Tada išnyksta pagarbi baimė. Įpročio veikiami nebejuntame to, kad Jis yra čia ir dabar, su mumis kalba, mums save dovanoja, didingumo, naujumo bei įstabumo. Su tokiu prie šios ypatingos tikrovės pripratimu, su širdies abejingumu turime be perstojo kovoti, nuolatos pripažindami savo nepakankamumą ir malonę, kad Jis taip atiduoda save mums į rankas. Tarnauti, vadinasi, būti arti, bet pirmiausia tai taip pat reiškia būti klusniam. Tarnas vadovaujasi žodžiais: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Šiais žodžiais Jėzus Alyvų sode lemtingai grūmėsi su nuodėme, su nupuolusios širdies maištu. Adomo nuodėmė buvo tai, kad jis norėjo įgyvendinti ne Dievo, bet savo valią. Žmonija visada jaučia pagundą trokšti būti visiškai autonomiška, laikytis vien savo valios ir tikėti, kad tik tada esame laisvi; kad tik tokia beribė laisvė lemia, kad žmogus bus visiškai žmogumi. Bet tada stojame prieš tiesą. Juk laisvė reiškia, kad ja turime dalytis su kitais ir kad laisvi galime būti tik bendrystėje su jais. Ši su kitais besidalijama laisvė gali būti tikra laisvė tik tuomet, kai įžengiame į tai, kas sudaro laisvės matą, – būtent į Dievo valią. Šis pamatinis klusnumas, esantis kiekvieno žmogaus būties dalimi, dar konkretesnis tampa kunigo atveju: skelbiame ne save, bet Jį ir Jo žodį, kurio negalėjome patys išsigalvoti. Kristaus žodį skelbiame tinkamai tik vienydamiesi su jo Kūnu. Mūsų klusnumas yra tikėjimas kartu su Bažnyčia, mąstymas ir kalbėjimas kartu su Bažnyčia, tarnavimas su ja. Nuo to neatsiejama tai, ką Jėzus išpranašavo Petrui: „Kitas tave ves, kur nenori“ (plg. Jn 21, 18). Toks leidimasis būti vedamam ten, kur nenori, yra esminis mūsų tarnavimo matmuo, ir būtent tai padaro mus laisvus. Taip, prieštaraujant mūsų idėjoms bei sumanymams, vedami patiriame naują dalyką – Dievo meilės turtingumą.

„Stovėti Jo akivaizdoje ir Jam tarnauti“ – kaip pasaulio tikrasis vyriausiasis Kunigas, Jėzus Kristus šiems žodžiams suteikė iki tol neįsivaizduojamą gelmę. Jis, kuris kaip Sūnus buvo ir yra Viešpats, panoro tapti Dievo tarnu, numatytu Izaijo knygos regėjime. Jis panoro būti visų tarnas. Visą savo vyriausiąją kunigystę jis pavaizdavo kojų mazgojimu gestu. Šiuo meilės iki galo gestu jis mazgoja mūsų purvinas kojas, tarnaudamas nusižeminęs nuvalo nuo mūsų puikybės negalią, taip padarydamas mus gebančius tapti Dievo bendrastaliais. Jis nužengė žemyn, ir tikrasis žmogaus kilimas dabar įmanomas leidžiantis kartu su Juo žemyn ir pas Jį. Jo išaukštinimas yra kryžius. Ir didžiausias nusileidimas – kaip meilė, skatinanti eiti iki galo, – kartu yra aukščiausias pakilimo taškas, tikrasis žmogaus „išaukštinimas“. „Stovėti jo akivaizdoje ir Jam tarnauti“ – dabar tai reiškia įžengti į Dievo tarno pašaukimą. Eucharistija, kaip Kristaus nužengimo ir pakilimo sudabartinimas, visada kreipia nuo savęs į daugialypius meilės kupino tarnavimo artimui būdus. Prašykime šiandien Viešpaties dovanoti mums gebėjimą vėl šia prasme atsakyti „taip“ į Jo kvietimą: „Štai aš, siųsk mane, Viešpatie!“ (Iz 6, 8). Amen.