Brangūs broliai ir seserys!

Savo atsisveikinimo kalbose Jėzus apie savo būsimą mirtį bei prisikėlimą mokiniams paskelbė slėpiningu pasakymu. Jis sako: „Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus“ (Jn 14, 28). Mirti – tai iškeliauti. Net jei mirusiojo kūnas dar pasilieka, jis pats jau yra iškeliavęs į nežinomybę, ir mes negalime ten jo palydėti (plg. Jn 13, 36). Tačiau Jėzaus atveju esama nepakartojamos, pasaulį keičiančios naujybės. Iškeliavimas mirštant yra galutinis, grįžti nebeįmanoma. Tačiau Jėzus apie savo mirtį sako: „Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus.“ Kaip tik iškeliaudamas, jis sugrįžta. Jo iškeliavimas atveria visiškai naują bei didingesnį jo buvimo čia ir dabar būdą. Mirdamas jis įžengia į Tėvo meilę. Ji, mirtis, yra meilės aktas. O meilė yra nemirtinga. Todėl jo iškeliavimas virsta nauju sugrįžimu, gilesne ir nesibaigiančia buvimo čia ir dabar forma. Savo žemiškajame gyvenime Jėzus, kaip ir mes, buvo saistomas išorinių mūsų fizinės egzistencijos – tam tikros vietos, tam tikro laiko – sąlygų. Kūniškumas mūsų egzistenciją riboja. Negalime vienu metu būti vienoje ir kitoje vietoje. Mūsų laikas baiginis. O tarp „aš“ ir „tu“ stovi kitoniškumo siena. Žinia, mylėdami kaip nors galime įžengti į kito egzistenciją. Vis dėlto buvimo kitoniškam barjeras lieka neįveikiamas. Tuo tarpu Jėzus, dabar visiškai perkeistas meilės akto, tokių barjerų bei ribų nevaržomas. Jis gali ne tik išoriškai ateiti pro užrakintas duris, kaip pasakojama evangelijose (plg. Jn 20, 19). Jis taip pat gali pereiti vidines „aš“ ir „tu“ duris, įeiti pro užrakintas „vakar“ ir „šiandien“, „anuomet“ ir „rytoj“ duris. Kai jo iškilmingo įžengimo į Jeruzalę dieną graikų grupė panoro jį pamatyti, jis jiems atsakė palyginimu apie kviečio grūdą, turėjusį, kad duotų vaisių, pereiti mirtį. Taip išpranašavo savo paties likimą: jis nenorėjo tiesiog kelias minutes pakalbėti su vienu ar kitu graiku. Per savo kryžių, per savo iškeliavimą, per savo kaip kviečio grūdo mirtį jis tikrai atėjo pas graikus, taip, kad jie galėtų jį pamatyti bei palytėti per tikėjimą. Jo iškeliavimas tampa tokiu sugrįžimu, kad Priskėlusysis yra čia ir dabar tarp visų, yra čia ir dabar vakar, šiandien ir per amžius, aprėpdamas visus laikus ir vietas. Dabar jis gali pereiti „aš“ ir „tu“ skiriančią kitoniškumo sieną. Taip nutiko Pauliui, savo atsivertimo ir krikšto vyksmą nusakančiam tokiais žodžiais: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, tačiau gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Dėl Prisikėlusiojo sugrįžimo Paulius įgyja naują tapatybę. Jo uždaras „aš“ atveriamas. Jis gyvena dabar bendrystėje su Jėzumi Kristumi, didžiajame tikinčiųjų, tapusių, pasak jo, viena Kristuje (Gal 3, 28), „Aš“.

Mieli bičiuliai, per tai išryškėja, kad slėpiningi Jėzaus žodžiai Paskutinės vakarienės kambaryje šiandien jums – krikšto galia – vėl tampa dabartimi. Per krikštą Viešpats pro jūsų širdies duris įžengia į jūsų gyvenimą. Nebestovime vienas šalia kito ar vienas priešais kitą. Jis įeina pro visas šias duris. Štai kas yra krikštas: Jis, Prisikėlusysis, sugrįžta, sugrįžta pas jus ir savo gyvenimą sujungia su jūsų, kreipia jus į atvirą savo meilės liepsną. Jūs tampate viena, viena su juo ir per tai viena tarpusavyje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti labai teoriška ir nerealu. Juo labiau gyvenate pakrikštytojo gyvenimą, juo labiau galite patirti šių žodžių tiesą. Pakrikštyti, tikintys žmonės niekada nėra tikrai svetimi vienas kitam. Mus gali skirti žemynai, kultūros, socialinės situacijos, istoriniai atstumai. Tačiau susitikdami atpažįstame vienas kitą remdamiesi tuo pačiu Viešpačiu, tuo pačiu tikėjimu, ta pačia viltimi, ta pačia mus ugdančia meile. Tada suvokiame, kad mūsų gyvenimo pamatas toks pats. Kad galiausiai šaknijamės toje pačioje tapatybėje, visus išorinius skirtumus, kad ir kokie jie būtų dideli, padarančioje nereikšmingus. Tikintieji niekada nėra visiškai svetimi vieni kitiems. Mus vienija mūsų giliausioji tapatybė – Kristus mumyse. Tad tikėjimas yra meilės ir susitaikymo pasaulyje galia: tolybė įveikta, Viešpatyje visi tapome vieni kitiems artimi (plg. Ef 2, 13).

Šią giliausią krikšto, kaip naujos tapatybės dovanos, prigimtį Bažnyčia perteikia sakramentu, pasitelkdama juslinius elementus. Pagrindinis krikšto elementas yra vanduo; po jo eina šviesa, ypač paveikiai iškylanti aikštėn Velyknakčio liturgijoje. Labai trumpai apžvelkime šiuos elementus. Laiško žydams baigiamajame skyriuje kalbant apie Kristų tiesiogiai apie vandenį neužsimenama, tačiau vandens slėpinys ir jo simbolinė reikšmė išryškėja iš šio pasakymo ryšio su Senuoju Testamentu. Ten skaitome: „Ramybės Dievas amžinosios Sandoros krauju išvedė iš numirusių didįjį avių Ganytoją – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (plg. 13, 20). Šiame sakinyje ataidi žodžiai iš Izaijo knygos, kur Mozė vadinamas ganytoju, Viešpaties išvestu per vandenį, per jūrą (plg. 63, 11). Jėzus iškyla prieš akis kaip naujas, galutinis Ganytojas, iki galo atbaigiantis tai, ką yra padaręs Mozė: Jis išveda mus iš mirtinų jūros vandenų, iš mirties vandenų. Sykiu galime prisiminti, kad Mozė, įdėtas į pintinę, motinos buvo paleistas į Nilą ir Dievo apvaizdos dėka ištrauktas iš vandens, iš mirties sugrąžintas į gyvenimą ir dėl to, būdamas pats išgelbėtas iš mirties vandenų, galėjo pats kitus pervesti per mirties jūrą. Jėzus dėl mūsų nužengė į tamsius mirties vandenis. Tačiau savo krauju, pasak Laiško žydams, Jis iš mirties buvo išvestas: jo meilė susivienijo su Tėvo meile, ir kaip tik dėl to iš mirties gelmių galėjo pakilti į gyvenimą. O dabar jis iš mirties į tikrąjį gyvenimą ištraukia mus. Šitai vyksta per krikštą: jis traukia mus aukštyn prie savęs, įtraukia mus į tikrąjį gyvenimą. Jis veda mus per dažnai tokią tamsią istorijos jūrą, kurios sumaištys bei pavojai neretai grasina paskandinti. Krikšto metu jis mus tarsi paima už rankos ir per šių dienų Raudonąją jūrą įveda į nepraeinantį, tikrą ir teisingą gyvenimą. Tvirtai laikykimės jo rankos! Kad ir kas atsitiktų ar mums nutiktų, nepaleiskime jo rankos! Tada žengsime į gyvenimą vedančiu keliu.

Po vandens minėtinas šviesos ir ugnies simbolis. Grigalius Turietis pasakoja mums apie vienur bei kitur išsilaikiusį paprotį Velyknakčiui švęsti naujos ugnies, pasinaudojant kristalu, gauti tiesiai iš saulės – tarsi gauti naujos šviesos ir ugnies iš dangaus, kad nuo jų uždegtų visas metų šviesas ir ugnis. Tai simbolis to, ką švenčiame Velyknaktį. Jėzus Kristus savo radikalia meile, kurioje susilietė Dievo ir žmogaus širdis, tikrai iš dangaus žemėn atnešė šviesą – tiesos ir žmogaus būtį perkeičiančios meilės ugnies šviesą. Jis atnešė šviesą, ir dabar mes žinome, kas ir koks yra Dievas. Taip pat žinome, kas yra žmogus, kas ir kam esame mes. Būti pakrikštytam reiškia, kad šios šviesos ugnis įdėta į mūsų vidų. Todėl krikštas ankstyvojoje Bažnyčioje vadintas ir Apšvietimo sakramentu: Dievo šviesa įžengia į mus, ir dėl to patys tampame šviesos vaikais. Šiai kelią mums rodančiai tiesos šviesai nenorime leisti mumyse užgesti. Trokštame sergėti šią šviesą nuo visų galių, norinčių ją užgesinti ir vėl mus sugrąžinti į Dievo ir pačių savęs nepažinimo tamsą. Tamsa kartkartėmis gali atrodyti patogi. Galiu pasislėpti ir praleisti savo gyvenimą miegodamas. Tačiau pašaukti esame ne tamsai, bet šviesai. Per krikšto pažadus, taip sakant, kasmet vis iš naujo uždegame šią šviesą: taip, tikiu, kad pasaulis ir mano gyvenimas yra ne atsitiktinumo, bet amžinojo proto ir amžinosios meilės vaisius, yra sukurti visagalio Dievo. Taip, tikiu, kad per Jėzų Kristų, jo įsikūnijimą, kryžių ir prisikėlimą pasirodė Dievo veidas; kad Jame ir tarp mūsų yra Dievas, mus suvienijantis bei vedantis mūsų tikslo – amžinosios meilės link. Taip, tikiu, kad Šventoji Dvasia dovanoja mums tiesos žodį ir apšviečia mūsų širdį; kad Bažnyčios bendruomenėje visi kartu su Viešpačiu esame vienas kūnas ir per tai artinamės prie prisikėlimo bei amžinojo gyvenimo. Viešpats dovanojo mums tiesos šviesą. Ši šviesa sykiu yra ugnis, iš Dievo kylanti jėga, kuri ne griauna, bet trokšta perkeisti mūsų širdį, idant taptume tikrais Dievo žmonėmis, o jo ramybė imtų veikti šiame pasaulyje.

Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo įprasta vyskupui ar kunigui po pamokslo tikintiesiems sušukti: conversi ad Dominum – atsigręžkite dabar į Viešpatį. Iš pradžių tai reiškė atsigręžti į rytus – į patekančią saulę, kaip sugrįžtančio Kristaus, kurio švęsdami Eucharistiją einame pasitikti, ženklą. Jei tai dėl kokių nors priežasčių būdavo neįmanoma padaryti, tikintieji pasisukdavo į Kristaus paveikslą apsidėje ar į kryžių, vidumi atsigręždami į Viešpatį. Juk galiausiai svarbus kai tik šis vidus, conversio, mūsų sielos atsigręžimas į Jėzų Kristų ir per tai į gyvąjį Dievą, tikrąją šviesą. Su tai susijęs kitas šūksnis, dar ir šiandien prieš Eucharistijos maldą adresuojamas tikinčiųjų bendruomenei: Sursum corda – aukštyn širdis, tolyn nuo visokio susitelkimo į savo rūpesčius, savo troškimus, baimes, išsiblaškymus – aukštyn savo širdis, savo vidų! Abiem sušukimais tarsi esame raginami atnaujinti savo krikštą: conversi ad Dominum – visada turime išsukti iš klystkelių, kuriais taip dažnai einame savo mąstymu bei elgesiu. Vis iš naujo turime atsigręžti į Tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Vis iš naujo turime atsiversti, visu savo gyvenimu pasisukti į Viešpatį. Ir vis iš naujo turime savo širdį leisti išlaisvinti iš mus žemyn traukiančios gravitacijos jėgos ir nuoširdžiai kelti ją aukštyn – į tiesą ir į meilę. Šią valandą dėkokime Viešpačiui, kad jis mus savo žodžio ir šventųjų sakramentų galia gręžia teisinga kryptimi ir kelia mūsų širdį į viršų. Ir melskime: taip, Viešpatie, leisk mums tapti Velykų žmonėmis, tavo meilės ugnies kupinais šviesos žmonėmis. Amen.