Ištrauka

<...> Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų aštuntojo skyriaus pasakojama apie diakono Pilypo pasiuntimą į Samariją. Norėčiau atkreipti dėmesį į sakinį pirmos dalies pabaigoje: „Taigi didelis džiaugsmas pasklido po miestą.“ Šiuo sakiniu perteikiama ne kokia nors idėja ar teologinė samprata, jis susijęs su reikšmingu įvykiu, pakeitusiu žmonių gyvenimą: tam tikrame mieste, Samarijoje, po pirmo smurtinio Bažnyčios Jeruzalėje persekiojimo (plg. Apd 8, 1) nutinka kažkas, kas yra „didelio džiaugsmo“ pagrindas. Kas gi? Šventasis autorius praneša, jog, bėgdami nuo Jeruzalėje kilusio visų, kurie atsivertė į krikščionybę, persekiojimo, visi mokiniai, išskyrus apaštalus, paliko miestą ir išsisklaidė po apylinkes. Iš šio skausmingo įvykio slėpiningai ir Apvaizdos nustatytu būdu išaugo naujas postūmis skelbti Evangeliją. Tarp pabėgusiųjų buvo ir Pilypas, vienas iš septynių bendruomenės diakonų, diakonas, kaip jūs, mieli kandidatai į kunigystės šventimus, nors ir kitokiu būdu, nes nepakartojamomis pirminės Bažnyčios aplinkybėmis apaštalai ir diakonai Šventosios Dvasios buvo apdovanoti nepaprasta jėga Evangelijai skelbti bei įstabiems darbams daryti. Šio Apaštalų darbų skyriuje minimo miesto Samarijos gyventojai vieningai klausėsi Pilypo žodžių, ir šis dėl tokio jų Evangelijos klausymosi galėjo pagydyti daug sergančių. Šiame Samarijos mieste, tarp tradiciškai niekintų ir žydų tiesiog atstumtų gyventojų, suskambo Kristaus žinia, pradžiuginusi jos su pasitikėjimu klausiusiųjų širdis. Todėl mieste pasklido – kaip pabrėžia Lukas – didelis džiaugsmas.

Mieli bičiuliai, šitai yra ir jūsų užduotis – visiems nešti Evangeliją, kad visi patirtų Kristaus džiaugsmą ir kad tas džiaugsmas pasklistų kiekviename mieste. Už tai nieko negali būti gražesnio. Kas gali būti didžiau, labiau uždegti nie gyvybės žodžio pasaulyje skleidimas, Šventosios Dvasios gyvybės vandens nešimas? Skelbti ir liudyti džiaugsmą – štai jūsų, mieli diakonai, netrukus tapsiantys kunigais, užduoties pagrindinė šerdis. Apaštalas Paulius Evangelijos tarnus vadina „džiaugsmo tarnais“. Korinto krikščionims savo antrajame laiške jis rašo: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai” (1, 24). Tai programiniai žodžiai kiekvienam kunigui. Kad būtumėte kitiems džiaugsmo talkininkai, ir dar neretai liūdname bei negatyviame pasaulyje, patys turite degti Evangelijos džiaugsmu, idant jumyse gyventų Viešpaties džiaugsmas. Tik tada galėsite būti šio džiaugsmo šaukliai bei gausintojai ir visiems jį nešti, pirmiausia liūdintiems ir drąsos netekusiems.

Grįžkime prie pirmojo skaitinio, apmąstymui pateikiančio dar vieną elementą. Ten kalbama apie maldos bendruomenę, susibūrusią diakono Pilypo atverstame Samarijos mieste. Jam vadovavo apaštalai Petras ir Jonas, du Bažnyčios „stulpai“, atvykę iš Jeruzalės šios naujos bendruomenės aplankyti ir sustiprinti jos tikėjimą. Jiems uždėjus savo rankas ant pakrikštytųjų nusileido Šventoji Dvasia. Čia regime pirmą Sutvirtinimo, antro įkrikščioninimo sakramento, paliudijimą. Apeiginis rankų uždėjimo judesys labai reikšmingas ir mums čia susirinkusiems. Tai pagrindinis šventimų suteikimo gestas, kuriuo netrukus kandidatams į šventimus suteiksiu kunigiškąjį kilnumą. Šis ženklas neatskiriamai susijęs su malda, kuri jį tyloje pratęsia. Netardami žodžių, vyskupas ir kiti kunigai uždeda rankas ant kandidatų galvos, taip išreikšdami Dievo šaukimąsi, kad jis išlietų ant jų savo Dvasią, perkeistų juos ir leistų jiems tapti Kristaus kunigystės dalininkais. Tai trunka trumpai, vos kelias sekundes, tačiau nepaprastai intensyviai.

Mieli kandidatai į kunigystės šventimus, ateityje turėsite vis prisiminti šį momentą, šį gestą, kuriame nėra nieko magiška, kad ir koks jis būtų slėpiningas, nes jis yra jūsų misijos ištaka. Šioje tylioje maldoje susitinka dvi laisvės – per Šventąją Dvasią veikiančio Dievo laisvė ir žmogaus laisvė. Rankų uždėjimu labai vaizdingai išreiškiamas šio susitikimo pobūdis: Bažnyčia, atstovaujama vyskupo, stovinčio ištiestomis rankomis, meldžia Šventąją Dvasią pašventinti kandidatą; diakonas klūpodamas rankų uždėjimą priima ir save tokiam tarpininkavimui patiki. Gestų sąveika svarbi, tačiau be galo svarbesnis yra per tai išreiškiamas neregimas dvasinis judėjimas, judėjimas, sužadinamas šventosios tylos, vykstantis viduje ir išorėje.

Šis slėpiningas trejybinis judėjimas, skatinantis Šventąją Dvasią ir Sūnų gyventi mokiniuose, aptinkamas ir Evangelijoje. Čia pats Jėzus žada prašyti Tėvą atsiųsti jo mokiniams Dvasią, vadinamą „kitu Globėju“ (Jn 14, 16), šį graikišką žodį atitinka lotyniškas ad-vocatus, reiškiantis advokatą ir gynėją. Pirmasis Globėjas yra kūnu tapęs Sūnus, atėjęs apginti žmogaus nuo didžiausio kaltininko – šėtono. Kristus, atlikęs misiją, grįždamas pas Tėvą siunčia Dvasią – Gynėją ir Guodėją, idant ji visą laiką liktų su tikinčiaisiais ir juose gyventų. Taip tarp Dievo Tėvo ir mokinių, tarpininkaujant Sūnui ir Šventajai Dvasiai, atsiranda vidinis abipusis ryšys: „Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ (Jn 14, 20), – sako Jėzus. Tačiau visa tai yra su sąlyga, Kristaus aiškiai iškeliama pačioje pradžioje: „Jei mane mylite“ (Jn 14, 15) ir pakartojama pabaigoje: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21). Be pagarba jo įsakymams besireiškiančios meilės Jėzui žmogus pasitraukia iš trejybinio judėjimo ir užsisklendžia, netekdamas gebėjimo priimti Dievą ir su juo bendrauti.

„Jei mane mylite.“ Brangūs bičiuliai, šiuos žodžius Jėzus ištarė per Paskutinę vakarienę, įsteigdamas Eucharistiją ir kunigystę. Jis juos pasakė apaštalams, tačiau jie tam tikra prasme galioja visiems jų įpėdiniams ir kunigams, artimiausiems apaštalų įpėdinių bendradarbiams. Šių žodžių šiandien klausomės kaip kvietimo vis labiau gyventi pagal savo pašaukimą Bažnyčioje: jūs, mieli kandidatai į šventimus, klausotės jų kupini ypatingų jausmų, nes būtent šiandien Kristus padaro jus savo kunigystės dalininkais. Priimkite šiuos žodžius pilni tikėjimo ir meilės! Leiskite jiems įsispausti į jūsų širdis, leiskitės būti jų lydimi visame savo gyvenimo kelyje! Neužmirškite jų, nepalikite kur nors pakelėje! Vis iš naujo skaitykite, apmąstykite ir pirmiausia melskitės, turėdami juos prieš akis. Tada išliksite ištikimi Kristaus meilei ir, kupini džiaugsmo, vis iš naujo suvoksite, kaip dieviškasis Žodis jus lydi ir jumyse auga.

Dar viena pastaba antrojo skaitinio atžvilgiu: šis skaitinys paimtas iš Petro, prie kurio kapo dabar esame ir kurio užtarimui norėčiau jus pirmiausia patikėti, pirmojo laiško. Kartoju jo žodžius nuoširdžiai juos jums patikėdamas: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, t. y. puoselėkite su juo meilės santykį – pirmosios ir didžiausios, vienintelės ir tobulos meilės, kurioje gyvena, švarūs tampa, apšviečiami bei pašventinami visi kiti santykiai. Su šiuo garbinimu, su šia per Dvasią – kaip sakyta – jumyse gyvenančio Kristaus meile susijusi jus pripildanti viltis. Mūsų viltis ir jūsų viltis yra Dievas – Jėzuje ir Šventojoje Dvasioje. Viltis, nuo šiandien jumyse tampanti „kunigiškąja viltimi“, viltis, nukreipta į Jėzų, jumyse gyvenantį ir jūsų troškimus pagal savo dieviškąją širdį ugdantį Gerąjį Ganytoją; gyvybės ir atleidimo viltis jūsų pastoracinei veiklai patikėtiems žmonėms; šventumo ir apaštališkojo veikimo viltis jums ir visai Bažnyčiai; atvėrimo tikėjimui bei susitikimui su Dievu viltis visiems, kurie jus susiranda ieškodami tiesos; ramybės ir paguodos viltis visiems kenčiantiems bei gyvenimo sužeistiems.

Mielieji, šią ypatingą dieną linkiu jums vis labiau persiimti iš tikėjimo kylančia viltimi, vis labiau tapti išmintingais ir dosniais, švelniais ir stipriais, pagarbiais ir įsitikinusiais liudytojais ir teikėjais. Šioje tarnyboje jus visados telydi ir tesergi Mergelė Marija, kurią iš naujo priimkite taip, kaip tai kryžiaus papėdėje padarė apaštalas Jonas, – kaip savo gyvenimo bei kunigystės Motiną ir Žvaigždę.