(Ištrauka)
<...> Pirmajame skaitinyje (Iš 34, 4b–6. 8–9) girdėjome Biblijos tekstą, kuriame mums pasakojama apie Dievo vardo apreiškimą. Pats Dievas, Amžinasis ir Neregimasis, paskelbia jį praeidamas priešais Mozę debesyje ant Sinajaus kalno. O jo vardas yra: „Viešpats, gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“. Naujajame Testamente šv. Jonas šį sakinį išreiškia vieninteliu žodžiu: „Meilė“ (plg. Jn 4, 8, 16). Šitai liudija ir šios dienos Evangelija: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Tad jo vardu aiškiai pasakoma, jog Biblijos Dievas yra ne kokia nors užsisklendusi ir savimi pasitenkinanti monada, bet gyvybė, trokštanti save dovanoti, atvirumas, santykis. Tokie žodžiai kaip „gailestingas“, „maloningas“, „kupinas gerumo“ byloja mums apie santykį, būtent apie gyvybe trykštančią save siūlančią Būtį, trokštančią užpildyti kiekvieną spragą, kiekvieną stygių, trokštančią dovanoti bei atleisti, užmegzti tvirtą ir tvarų santykį. Šventasis Raštas pažįsta tik Sandoros Dievą, sukūrusį pasaulį, kad ant visų kūrinių išlietų savo meilę (plg. Romos mišiolas, IV Eucharistijos malda), ir išsirinkusį tautą, kad su ja sudarytų sužadėtuvių sutartį, padarytų ją palaiminimu visoms tautoms ir per tai išugdytų didžiąją visos žmonijos šeimą (plg. Pr 12, 1–2; Iš 19, 3–6). Toks Dievas Naujajame Testamente pilnatviškai apreikštas Kristaus žodžiais. Jėzus mums parodė Dievo, vienesmio ir triasmenio, veidą: Dievas yra meilė, Tėvas Meilė – Sūnus Meilė – Šventoji Dvasia Meilė. Ir būtent šiuo Dievo vardu apaštalas Paulius sveikina Korinto bendruomenę: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais“ (2 Kor 13, 14).
Tad šiuose skaitiniuose glūdi pagrindinis Dievą nusakantis turinys, o šiandienė šventė kviečia mus Jį, Viešpatį, kontempliuoti, tam tikra prasme užkopiant, kaip Mozė, į „kalną“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai smarkiai atitraukia mus nuo pasaulio ir jo problemų, bet iš tikrųjų pasirodo, kad būtent artimiau pažindami Dievą gauname pamatinių pamokymų, kaip gyventi, mums nutinka tas pats, kas ir Mozei, kuris, užkopęs į Sinajaus kalną ir stovėdamas Dievo akivaizdoje, gavo įstatymą, įrėžtą akmens plokštėse, kuriose tauta atrado gairių, padėjusių tęsti kelionę, surasti laisvę ir tapti laisvės bei teisingumo paženklinta tauta. Mūsų istorija priklauso nuo Dievo vardo, o mūsų kelionė – nuo jo veido šviesos.
Iš tokios Dievo tikrovės, kurią jis mums atskleidė apreikšdamas savo „vardą“, kyla tam tikras žmogaus paveikslas, t. y. asmens samprata. Jei Dievas yra dialoginė vienybė, buvimas palaikant santykį, tai žmogus – kūrinys, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą, tokią sąrangą atspindi: tas žmogus pašauktas įgyvendinti save per pokalbį, susitikimą – būti per santykį. Jėzus mums apreiškė, kad žmogus savo esme yra „sūnus“, kūrinys, gyvenantis palaikydamas santykį su Dievu Tėvu ir per tai santykį su visais savo broliais ir seserimis. Žmogus save įgyvendina ne siekdamas absoliučios autonomijos, pasiduodamas iliuzijai, jog yra Dievas, bet, priešingai, pripažindamas, jog yra vaikas, atviras kūrinys, besistiebiantis į Dievą ir ranką tiesiantis savo broliams, kurių veiduose atranda visų Tėvo paveikslą. Nesunku pamatyti, jog tokia Dievo ir žmogaus samprata yra tam tikro žmonių bendruomenės ir, vadinasi, visuomenės modelio pagrindas. Tai modelis, pirmesnis už kiekvieną norminį, teisinį ir institucinį reguliavimą, netgi, sakyčiau, kultūrines ypatybes, per visas civilizacijas nusidriekiantis žmonių šeimos modelis, kurį mes, krikščionys, išreiškiame tvirtindami, jog visi žmonės yra Dievo vaikai ir todėl broliai ir seserys. Šios tiesos nuo pradžių visada laikėmės ir ją visuomet turime prieš akis kaip siektiną projektą ką nors socialiai statydindami.
Bažnyčios mokymas, išsirutuliojęs iš tokio požiūrio į Dievą ir žmogų, yra labai turtingas. Pakanka peržvelgti svarbiausius Bažnyčios socialinio mokymo skyrius; prie šio mokymo mano garbingieji pirmtakai, ypač per pastaruosius 120 metų, esmingai prisidėjo, autoritetingai aiškindami krikščioniškosios pakraipos socialinį sąjūdį ir jam nubrėždami gaires. Čia norėčiau paminėti tik neseną Italijos vyskupų Pastoracinę notą „Atgaivinti gyvosios vilties: Dievo didžiojo „taip“ žmogui liudytojai“ (2007 06 29). Šiame dokumente siūlomi du prioritetai. Pirmiausia – rinktis „Dievo primatą“: visas Bažnyčios gyvenimas ir darbas priklauso nuo pirmosios vietos užleidimo Dievui, ne Dievui bendrąja prasme, bet vardą ir veidą turinčiam Viešpačiui, Sandoros Dievui, išvedusiam tautą iš Egipto vergijos, prikėlusiam Kristų iš numirusių ir trokštančiam vesti žmoniją į taikos ir teisingumo paženklintą laisvę. Kitas siūlomas prioritetas yra sutelkti dėmesį į asmenį ir jo egzistencijos vienybę įvairiais jos skleidimosi lygmenimis – emocinio gyvenimo, darbo ir šventimo, jai būdingo trapumo, tradicijos ir pilietiškumo. Trivienis Dievas ir santykio paženklintas asmuo – štai du atsparos taškai, kuriuos Bažnyčia privalo siūlyti kiekvienai žmonių kartai kaip tarnybą laisvai ir solidariai visuomenei statydinti. Bažnyčia tai savo mokymu neabejotinai ir daro. Tačiau pirmiausia ji tai daro savo liudijimu, kuris pagrįstai yra trečiasis Italijos vyskupų pasirinkimas, – asmeniniu ir bendruomeniniu liudijimu, į kurį įsilieja dvasinis gyvenimas, pastoracinė misija ir kultūrinis matmuo.
Visuomenėje, draskomoje globalizacijos ir individualizmo tendencijų, Bažnyčia pašaukta liudyti koinonia, bendrystę. Ši tikrovė kyla ne „iš apačios“, tai slėpinys, kurio šaknys, taip sakant, „danguje“, pačiame trivieniame Dieve. Būtent jis pats yra Jėzuje Kristuje mums parodytos bei į žmonijos ir istorijos audinį, idant nuvestų į pilnatvę, įaustos meilės amžinasis dialogas. Bažnyčia, bendrystės slėpinys, „Kristuje yra tarsi sakramentas, arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (Lumen gentium, 1) – štai didžioji Vatikano II Susirinkimo santrauka. <...>