Brangūs broliai ir seserys!

Džiaugiuosi galėdamas šioje kilnioje katedroje pasveikinti savo brolius vyskupus ir kunigus, taip pat diakonus, vienuolius ir Sidnėjaus arkivyskupijos pasauliečius. Ypač sveikinu tarp mūsų esančius seminaristus ir jaunuosius vienuolius. Kaip jaunieji izraelitai šios dienos skaitinyje, jie yra mūsų vilties ir Dievo tautos atsinaujinimo ženklas ir, kaip ir tiems jauniesiems izraelitams, jiems teks užduotis statydinti Viešpaties namus ateinančioje kartoje. Gėrėdamiesi šiuo didingu pastatu, negalime neprisiminti visų kunigų, vienuolių bei tikinčių pasauliečių, kaskart savaip prisidėjusių prie Bažnyčios Australijoje statydinimo. Mintys pirmiausia krypsta į tas naujakurių šeimas, kurioms tėvas Jeremiah’s O’Flynnas išvykdamas patikėjo Švenčiausiąjį Sakramentą, į „mažąją kaimenę“, kuri ši brangų lobį puoselėjo ir išlaikė perduodama jį ateinančios kartoms, iškėlusioms šį didingą tabernakulį į Dievo šlovę. Džiaukimės jų ištikimybe ir ištverme ir įsipareigokime toliau tęsti jų darbus, kuriais siekta skleisti Evangeliją, atversti širdis ir skatinti, kad augtų Bažnyčios šventumas, vienybė ir gailestingoji meilė!

Netrukus švęsime šios garbingos katedros naujo altoriaus dedikaciją. Jo skulptūrinis reljefas primena, jog kiekvienas altorius simbolizuoja Jėzų Kristų, kuris yra savo Bažnyčioje kaip kunigas, aukuras ir auka (plg. V Velykų dėkojimo giesmė). Nukryžiuotas, palaidotas ir prikeltas iš numirusių, apdovanotas gyvenimu Dvasioje ir pasodintas Tėvo dešinėje, Kristus tapo amžinai mus užtariančiu didžiuoju aukščiausiuoju kunigu. Bažnyčios liturgijoje ir pirmiausia per ant pasaulio altorių aukojamą Mišių auką jis kviečia mus, jo mistinio Kūno narius, būti jo savęs atnašavimo dalininkais. Jis ragina mus, kaip naujosios ir amžinosios sandoros tautą, vienybėje su juo aukoti savo kasdienes aukas pasaulio išganymo labui.

Šiandienėje liturgijoje Bažnyčia primena, kad mes, kaip šis altorius, irgi buvome pašventinti, „atskirti“ Dievui tarnauti bei jo Karalystei statydinti. Tačiau pernelyg dažnai pasijuntame panirę į pasaulį, kuris Dievą „palieka nuošalyje“. Žmogaus laisvės ir autonomijos vardu Dievo vardas nutylimas, religijos susiaurinamos iki privataus pamaldumo, tikėjimo viešumoje vengiama. Tokia šitaip iš pagrindų Evangelijos šerdžiai prieštaraujanti mąstysena kartais gali aptemdyti mūsų pačių, Bažnyčios ir jos misijos supratimą. Mes irgi galime pajusti pagundą tikėjimo gyvenimą paversti vien jausmu ir taip sugriauti jo galią įkvėpti nuoseklų požiūrį į pasaulį ir griežtą dialogą su daugeliu kitų požiūrių, besigrumiančių dėl mūsų amžininkų protų ir širdžių.

Tačiau istorija, įskaitant mūsų laikų istoriją, rodo, kad Dievo klausimo neįmanoma nutildyti, ir kad abejingumas religiniam žmogaus egzistencijos matmeniui galiausiai sumenkina bei išduoda patį žmogų. Argi ne tokia žinia skelbiama nuostabia šios katedros architektūra? Argi ne toks tikėjimo slėpinys bus skelbiamas nuo šio altoriaus kaskart švenčiant Eucharistiją? Tikėjimas moko, kad Jėzuje Kristuje, įsikūnijusiame Žodyje, suvokiame savo žmogystės didybę, mūsų gyvenimo šioje žemėje slėpinį ir danguje mūsų laukiančią iškilią paskirtį (plg. Gaudium et spes, 24). Tikėjimas moko, kad esame Dievo kūriniai, sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą, apdovanoti nesugriaunamu kilnumu ir pašaukti amžinajam gyvenimui. Visada, kai sumenkinamas žmogus, sumenkinamas ir mus supantis pasaulis; jis praranda savo galutinę prasmę ir nukrypsta nuo savo tikslo. Išnyra ne gyvybės, bet mirties kultūra. Argi šitai galima laikyti „pažanga“? Tai žingsnis atgal, galiausiai individo ir visos visuomenės pačius gyvybės šaltinius išdžiovinančios atžangos forma.

Žinome, kad vienintelis tikras „standartas“, kuriuo gali būti matuojama visa žmogiškoji tikrovė, galiausiai yra – šitai taip aiškiai suvokė šventasis Ignacas Lojola – Kryžius ir jo žinia apie neužtarnautą meilę, nugalinčią blogį, nuodėmę bei mirtį, kuriančią naują gyvenimą ir neblėstantį džiaugsmą. Kryžius atskleidžia, kad save surandame tik atiduodami savo gyvenimą, priimdami Dievo meilę kaip neužtarnautą dovaną ir stengdamiesi įtraukti visus vyrus ir moteris į tos meilės grožį ir tiesos, vienintelės atnešančios pasauliui išganymą, šviesą.

Būtent šia tiesa – šiuo tikėjimo slėpiniu – esame „pašventinti“ (plg. Jn 17, 17–19) ir būtent šia tiesa esame pašaukti, padedami Dievo malonės, augti, kasdien būdami ištikimi jo žodžiui, išlikdami gyvybę teikiančioje Bažnyčios bendrystėje. Tačiau koks sunkus šis pašventinimo kelias! Jis reikalauja nuolatinio „atsivertimo“, pasiaukojimo – mirties sau, kuri yra visiškos priklausomybės Dievui sąlyga, proto ir širdies perkeitimo, dovanojančio tikrąją laisvę bei naują akiračio platybę. Šiandienė liturgija iškalbingai simbolizuoja šį laipsnišką dvasinį perkeitimą, kuriam kiekvienas esame pašaukti. Nuo pašlakstymo, Dievo žodžio skelbimo ir visų šventųjų šaukimosi iki pašventinimo maldos, altoriaus patepimo ir nuplovimo, jo apdengimo baltai ir žvakių uždegimo – visomis šiomis apeigomis esame kviečiami dar kartą išgyventi savo pačių pašventinimą per Krikštą. Jomis esame kviečiami atmesti nuodėmę ir jos klastingas viliones bei dar giliau panirti į gyvybę teikiančius Dievo malonės šaltinius.

Brangūs bičiuliai, šis šventimas, dalyvaujant Petro įpėdiniui, tebūna visos Bažnyčios Australijoje pakartotinio paaukojimo ir atnaujinimo momentu! Čia norėčiau stabtelėti ir pripažinti gėdą, kurią visi išgyvenome dėl kai kurių šios šalies dvasininkų bei vienuolių seksualinio piktnaudžiavimo nepilnamečiais. Labai apgailestauju dėl aukoms pakelti tekusio skausmo bei kančių ir noriu patikinti, kad aš, kaip jų ganytojas, irgi esu jų kančios dalininkas. Šie nusikaltimai, kurie yra rimta pasitikėjimo išdavystė, nedviprasmiškai pasmerktini. Jie sukėlė daug skausmo ir pakenkė Bažnyčios liudijimui. Visų jūsų prašau remti savo vyskupus ir jiems padėti, išvien su jais darbuotis kovojant su šiuo blogiu. Aukas būtina užjausti ir jomis rūpintis, o atsakinguosius už šį blogį – patraukti atsakomybėn. Pirmiausia būtina neatidėliotinai stengtis skatinti saugią ir sveikesnę aplinką, pirmiausia jaunuoliams. Šiomis dienomis, švenčiant Pasaulio jaunimo dieną, mums primenama, koks brangus lobis yra mums patikėti mūsų jaunuoliai ir kokia didelė Bažnyčios misijos šioje šalyje dalis buvo skirta jiems auklėti ir globoti. Bažnyčiai Australijoje Evangelijos dvasia toliau veiksmingai imantis rimtų pastoracinių iššūkių, kartu su jumis meldžiuosi, kad šis apsivalymo metas leistų išgyti, susitaikyti ir dar ištikimiau laikytis moralinių Evangelijos reikalavimų.

Dabar ypatingu meilės ir padrąsinimo žodžiu norėčiau kreiptis į tarp mūsų esančius seminaristus ir jaunus vienuolius. Brangūs bičiuliai, atsiliepdami į asmenišką Viešpaties kvietimą, dosnia širdimi leidotės ypatingu, jūsų Krikštu besiremiančio pašventinimo keliu. Skirtingais būdais įsipareigojote atsiliepti į Kristaus kvietimą viską palikus jį sekti ir savo gyvenimą paskirti šventumo siekimui bei tarnavimui jo tautai.

Šiandienėje Evangelijoje Viešpats mus kviečia tikėti šviesą (plg. Jn 12, 36). Šie žodžiai, brangūs jaunieji seminaristai ir vienuoliai, jums turi ypatingą prasmę. Jais kviečiama pasitikėti Dievo žodžio tiesa ir tvirtai tikėti jo pažadais. Jais esame akinami tikėjimo akimis išvysti nepaliaujamą jo malonės veikimą aplink mus, net ir tomis tamsiomis valandomis, kai visos mūsų pastangos atrodo bergždžios. Teįkvepia jus be paliovos šis altorius su galingu Kristaus, kenčiančio Tarno, atvaizdu. Tikrai bus akimirkų, kai netgi ištikimas mokinys pajus dienos ir kaitros naštą (plg. Mt 20, 12) ir sunkumą pranašiškai liudyti pasauliui, kuris dažnai gali pasirodyti kurčias Dievo žodžiui. Nebijokite! Tikėkite šviesą! Įsidėkite širdin tiesą, kurią šiandien išgirdote antrajame skaitinyje: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Velykų šviesa ir toliau tebesklaido tamsumus!

Viešpats mus taip pat kviečia vaikščioti šviesoje (plg. Jn 12, 35). Kiekvienas iš jūsų ėmėtės didžiausių ir girtinų pastangų būti pašventintiems tiesos, augti dorybe, siekti savo minčių ir idealų, savo žodžių ir darbų darnos. Nuoširdžiai ir giliai įsitraukite į savo ugdymo programų disciplinas ir dvasią. Kasdien vaikščiokite Kristaus šviesoje puoselėdami ištikimybę asmeninei ir liturginei maldai, maitinamai Dievo įkvėptojo žodžio apmąstymų. Bažnyčios tėvai mėgo Raštą laikyti dvasiniu Edenu, sodu, kur galime laisvai vaikščioti su Dievu žavėdamiesi jo gražiu ir dariu išganomuoju planu, duodančiu vaisių mūsų ir Bažnyčios gyvenime bei visoje istorijoje. Tad malda ir Dievo žodžio apmąstymai tebūna šviestuvas, apšviečiantis, apvalantis ir vedantis jus Viešpaties jums nužymėtu keliu. Savo gyvenimo centru padarykite kasdienį Eucharistijos šventimą. Per kiekvienas Mišias, kai Eucharistijos maldos pabaigoje Viešpaties Kūnas ir Kraujas iškeliamas į viršų, per Kristų, su juo ir jame, kartu su Šventąja Dvasia kaip meilės kupiną auką kelkite Dievui, mūsų Tėvui, ir savo širdį bei gyvenimą.

Šitaip, brangūs jaunieji seminaristai ir vienuoliai, patys tapsite gyvaisiais altoriais, kur Kristaus pasiaukojamoji meilė tampa įkvėpimu ir dvasinio maisto šaltiniu kiekvienam jūsų sutiktajam. Atsiliepdami į Viešpaties kvietimą sekti paskui jį skaistumu, neturtu ir klusnumu, pradėjote radikalios mokinystės, padarysiančios jus „prieštaravimo ženklu“ (Lk 2, 34) daugeliui jūsų amžininkų, kelionę. Kasdien kaip savo gyvenimo pavyzdžiu vadovaukitės paties Viešpaties meilės kupinu savęs atnašavimu klusnumo Tėvo valiai dvasia. Tada atrasite laisvę ir džiaugsmą, galinčius patraukti kitus prie Meilės, kuri pranoksta visas kitas meiles kaip jų versmė ir galutinė atbaiga. Niekada neužmirškite, kad celibatas dėl Karalystės reiškia gyvenimą, visiškai paskirtą meilei, meilei, įgalinančiai jus iki galo atsiduoti Dievo tarnybai ir visą dėmesį skirti savo broliams ir seserims, pirmiausia vargstantiems. Didžiausi lobiai, siejantys jus su kitais jaunais žmonėmis, jūsų idealizmas, dosnumas, laikas ir energija būtent ir yra aukos, kurias jūs dedate ant Viešpaties altoriaus. Visada puoselėkite šią gražią charizmą, kurią Dievas jums dovanojo savo garbei ir Bažnyčios statydinimui! <...>