Jūsų Eminencija Kardinole Vingt-Trois,
Jūsų Eminencijos Kardinolai ir Broliai Vyskupai,
Seserys ir Broliai Kristuje!

Jėzus Kristus surinko mus šioje nuostabioje vietoje, Paryžiaus širdyje, dieną, kai visuotinė Bažnyčia mini šventąjį Joną Auksaburnį, savo gyvenimo liudijimu bei mokymu veiksmingai parodžiusį krikščionims kelią, kuriuo jie turėtų žengti. Kupinas džiaugsmo, sveikinu valdžios atstovus, sutikusius mane šiame tauriame mieste, pirmiausia kardinolą André Vingt-Trois, kuriam dėkoju už man skirtus nuoširdžius žodžius. Taip pat sveikinu vyskupus, kunigus ir diakonus, supančius mane švenčiant Kristaus auką. Dėkoju šį rytą čia dalyvaujantiems visiems veikėjams, pirmiausia ponui Ministrui Pirmininkui; norėčiau patikinti, jog karštai meldžiuosi, kad jie atliktų savo iškilią misiją tarnaudami savo bendrapiliečiams.

Šventojo Pauliaus Pirmasis laiškas korintiečiams leidžia mums šiais birželio 28 d. pradėtais Pauliaus metais suvokti, kokie aktualūs ir šiandien tebėra apaštalo patarimai. „Sergėkitės stabmeldystės!“ (1 Kor 10, 14) – rašo jis pagonybės smarkiai paženklintai bendruomenei, besiblaškančiai tarp Evangelijos naujybės ir senų, iš protėvių paveldėtų praktikų. Sergėtis stabmeldystės tuo metu reiškė liautis garbinti Olimpo dievybes, liautis aukoti joms kruvinas aukas. Sergėtis stabmeldystės reiškė leistis į Senojo Testamento pranašų, smerkusių žmogaus polinkį kaldintis klaidingus Dievo atvaizdus, mokyklą. Kaip stabų atvaizdų atžvilgiu sakoma 115 psalmėje, šie stabai tik „sidabro ir aukso, padaryti žmonių rankomis. Burnas jie turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato“ (4–6). Išskyrus Izraelį, gavusį vienatinio Dievo apreiškimą, Antikos pasaulis buvo pavergtas stabų kulto. Pagonybės klaidos, labai paplitusios Korinte, turėjo būti pasmerktos, nes buvo didžiulis susvetimėjimas ir kreipė žmogų nuo jo tikrosios paskirties. Jos kliudė jam įžvelgti, kad Kristus yra vienintelis ir tikrasis Atpirkėjas, vienintelis, galintis žmogui parodyti kelią Dievop.

Akinimas sergėtis stabų aktualus ir šiandien. Argi šiuolaikinis pasaulis nesusikūrė savo stabų? Argi jis, galbūt nesąmoningai, nesekė senovės pagonimis nukreipdamas žmones nuo jų tikrojo tikslo, nuo laimės amžinai gyventi su Dievu? Tokį klausimą turi sau kelti kiekvienas savo paties atžvilgiu sąžiningas žmogus. Kas svarbu mano gyvenime? Kam teikiu pirmenybę? Žodis idole (pranc. „stabas“) kyla iš graikų kalbos ir reiškia „paveikslą“, „figūrą“, „atvaizdą“, taip pat „vaiduoklį“, „fantomą“, „neprasmingą išorę“. Stabas yra apgaulė, nes jis stebėtoją nukreipia nuo tikrovės, nutremdamas į regimybės karaliją. Bet ar tai nėra mūsų epochai būdinga pagunda, kuri yra vienintelė, kuriai galime daryti veiksmingą įtaką? Pagunda daryti stabu nebesamą praeitį, užmirštant jos trūkumus, daryti stabu dar neegzistuojančią ateitį, tikint, kad žmogus vien savo išgalėmis pajėgs sukurti žemėje amžinosios laimės karalystę! Šventasis Paulius kolosiečiams aiškina, jog nepasotinamas geidimas yra stabmeldystė (plg. Kol 3, 5), o savo mokiniui Timotiejui primena, kad pinigų meilė yra visų blogybių šaknis. Jai pasidavę, patikslina jis, „nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ (1 Tim 6, 10). Argi pinigai, turto, valdžios ir net žinių troškulys nenukreipė žmogaus nuo jo tikrojo tikslo, nuo jo tikrosios tiesos?

Brangūs broliai ir seserys, į klausimą, keliamą mums šios dienos liturgijos, ta pačia liturgija, mūsų paveldėta iš tikėjimo tėvų, ypač paties šventojo Pauliaus (plg. 1 Kor 11, 23), ir atsakoma. Komentuodamas šį tekstą, šventasis Jonas Auksaburnis atkreipia dėmesį, kad šventasis Paulius griežtai smerkia stabmeldystę kaip „sunkią nuodėmę“, „papiktinimą“, kaip tikrą „nelaimę“ (24 homilija apie Pirmąjį laišką korintiečiams, 1). Jis iškart priduria, kad toks radikalus stabmeldystės pasmerkimas jokiu būdu nėra paties stabmeldžio pasmerkimas. Smerkdami nepriimtiną nuodėmę jokiu būdu negalime painioti jos su nusidėjėliu, kurio sąžinės būvio neįstengiame įvertinti ir kuris, kad ir kaip būtų, visada gali atsiversti ir sulaukti atleidimo. Šventasis Paulius sykiu apeliuoja į savo skaitytojų protą: „Aš kalbu kaip išmintingiesiems: apsvarstykite patys, ką sakau“ (1 Kor 10, 15). Dievas niekada nereikalauja iš žmogaus paaukoti savo protą! Nėra taip, kad protas iš tikrųjų prieštarautų tikėjimui! Vienatinis Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – sukūrė mūsų protą ir dovanoja mums tikėjimą, siūlydamas mūsų laisvei priimti jį kaip brangią dovaną. Stabmeldystė žmogų nuo tokios perspektyvos nugręžia, o ir pats protas gali nusikaldinti stabų. Todėl melskime mus regintį ir girdintį Dievą, kad padėtų mums išsilaisvinti iš visų stabų, idant pasiektume mūsų būties tiesą, jo begalinės būties tiesą!

Kaip pasiekiame Dievą? Kaip surandame arba iš naujo atrandame tą, kurio žmogus, nors taip dažnai jį užmiršdamas, ieško savo paties gilumoje? Kad jį atrastume, šventasis Paulius prašo mūsų naudotis ne tik savo protu, bet pirmiausia ir savo tikėjimu. Na, o ką mums sako tikėjimas? Duona, kurią laužome, yra bendrystė su Kristaus Kūnu; padėkos taurė, virš kurios tariame laiminimo žodžius, yra bendrystė su Kristaus Krauju. Nepaprastas apreiškimas, kylantis iš Kristaus ir apaštalų bei visos Bažnyčios mums perteiktas po dviejų tūkstančių metų: Didžiojo ketvirtadienio vakarą Kristus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Jis panoro, kad kiekvieną sykį, kai kunigas, ištiesęs rankas virš duonos ir vyno, pakartos perkeitimo žodžius, jo auka vėl būtų nekruvinu būdu pakartota. Per du tūkstančius metų prisikėlęs Viešpats milijonus kartų mums save dovanojo tiek varginiausiose koplyčioje, tiek didingiausiose bazilikose ar katedrose, tapdamas, anot Augustino žinomo pasakymo, „artimesnis mums negu mes patys sau“ (plg. Išpažinimai III, 6, 11).

Broliai ir seserys, kuo didžiausiu garbinimu apgaubkime Viešpaties Kūno ir Kraujo sakramentą, Viešpaties tikro buvimo savo Bažnyčioje ir visoje žmonijoje Švenčiausiąjį Sakramentą. Neužmirškime parodyti jam savo pagarbą ir meilę! Dovanokime jam didžiausių pagarbos ženklų! Niekada neleiskime savo žodžiais, savo tylėjimu ar gestais aptemdyti savyje ir aplink save tikėjimą į Eucharistijoje esantį prisikėlusį Kristų. Kokie vėlgi nuostabūs šie to paties šventojo Jono Auksaburnio žodžiai: „Atnašaudami taurę ir vienydamiesi, prisimename neapsakomai gerus Dievo darbus ir visas gėrybės, kuriomis jis mums leidžia džiaugtis, ir dėkojame Dievui, kad jis žmonių giminę išlaisvino iš klaidos, vėl pritraukė prie savęs nuo jo nutolusius, be vilties ir Dievo šiame pasaulyje gyvenusius padarė brolių tauta ir Dievo Sūnaus paveldo dalininkais” (24 homilija apie Pirmąjį laišką korintiečiams, 1). „Iš tiesų, – tęsia jis, – kraujas taurėje yra tas pats, kuris ištekėjo iš jo šono, ir tą kraują mes geriame“ (ten pat). Tai, pasak jo, ne tik dalyvavimas ir dalijimasis, tai „vienijimasis“.

Šv. Mišios yra tobula padėkos auka, leidžianti mūsų padėką sujungti su Atpirkėjo, Tėvo amžinojo Sūnaus padėka. Šv. Mišios, kaip tokios, irgi kviečia mus sergėtis stabų, nes, kaip pabrėžtinai teigia šventasis Paulius, „negalite būti Viešpaties stalo bendrai ir demonų stalo bendrai“ (1 Kor 10, 21). Šv. Mišios kviečia įžvelgti, kas mumyse paklūsta Dievo Dvasiai ir kas toliau klausosi piktojo dvasios. Šv. Mišiose trokštame priklausyti tik Kristui ir, kupini dėkingumo, kartu su psalmininku sušukti: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ką jis dosniai yra man davęs?“ (Ps 116, 12). Kaip atsidėkoti Viešpačiui už man dovanotą gyvybę, už tai, kad „jis išgelbėjo mane nuo mirties“ (Ps 116, 8), kad galutinai susivienyčiau su jo gyvenimu? Atsakymas į psalmininko klausimą pateikiamas pačioje psalmėje, nes Dievo žodis pats atsako į klausimus, kuriuos iškelia. Kuo galime Viešpačiui atsilyginti už visas jo mums duotas gėrybes, jei ne jo žodžių laikymusi: „Nešiu vyno atnašą Viešpačiui ir šauksiuosi Viešpaties vardo“ (Ps 116, 13)?

Argi vyno atnašos nešimas Viešpačiui ir jo vardo šaukimasis nėra geriausia priemonė „sergėtis stabmeldystės“, kaip to iš mūsų reikalauja šventasis Paulius? Kaskart, kai švenčiamos šv. Mišios, kaskart, kai Kristus sakramentiškai būva savo Bažnyčioje, vyksta mūsų išganymo darbas. Todėl švęsti Eucharistiją reiškia pripažinti, kad vienintelis Dievas gali mums dovanoti laimės pilnatvę, pamokyti tikrųjų vertybių, niekada neišblėstančių amžinųjų vertybių. Dievas yra čia ir dabar ant altoriaus, tačiau, kai vienydamiesi priimame jį Eucharistijos sakramente, jis taip pat čia ir dabar yra ir ant mūsų širdies altoriaus. Jis vienintelis moko mus sergėtis stabų, mąstymo miražų.

Brangūs broliai ir seserys, ir kas gi gali nešti vyno atnašą Viešpačiui ir visos Dievo tautos vardu šauktis Viešpaties vardo, jei ne tam vyskupo įšventintas kunigas? Leiskite man, mieli Paryžiaus miesto ir regiono gyventojai, taip pat jūs, kurie atvykote iš visos Prancūzijos bei kaimyninių šalių, kreiptis į jaunuolius, svarstančius apie pašaukimą į vienuolystę bei kunigystę, pasitikint jų tikėjimu ir didžiadvasiškumu: Nebijokite! Nebijokite savo gyvenimą dovanoti Kristui! Niekas Bažnyčios gyvenime negali pamainyti kunigo tarnybos! Niekas niekada neatstos šv. Mišių dėl pasaulio išganymo! Brangūs mane girdintys jaunuoliai ir tie, kurie esate nebe tokie jauni, atsiliepkite į Kristaus kvietimą. Savo traktate apie kunigystę Jonas Auksaburnis parodė, koks lėtas gali būti žmogaus atsakas, ir vis dėlto šis žmogus yra gyvas pavyzdys, kaip Dievas veikia žmogaus, leidžiančio save formuoti jo malonei, laisvės gelmėje.

Galiausiai prisimindami žodžius, Kristaus mums paliktus savo Evangelijoje, matome, kad jis mus mokė sergėtis stabmeldystės, kviesdamas statyti savo namus „ant uolos“ (Lk 6, 48). Kas gi ta uola, jei ne pats Kristus? Mūsų mintys, žodžiai ir darbai įgyja savo tikrąjį matmenį tik tuomet, kai susiejame juos su Evangelijos žinia: „Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). Ar kalbėdami trokštame savo pokalbio partnerio gerovės? Ar mąstydami stengiamės savo mintis suderinti su Dievo mintimis? Šventasis Jonas Auksaburnis vėl mums sako: „Tačiau jei visi dalijamės ta pačia duona ir tampame viena, kodėl visi vienas kitam nerodome tos pačios meilės ir netampame viena ir joje? O žmogau, Kristus ieškojo tavęs, kuris buvai nuo jo taip toli, kad su tavimi susivienytų, o tu nenori vienytis su savo broliu” (24 homilija apie Pirmąjį laišką korintiečiams, 2).

Viltis darysis vis stipresnė! Bažnyčia, pastatyta ant Kristaus uolos, turi amžinojo gyvenimo pažadus ne dėl to, kad jos nariai šventesni už kitus žmones, bet dėl to, kad Kristus šiuos pažadus patikėjo Petrui: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kupinas nenykstančios vilties, kad Dievas amžinai esti kiekvieno iš mūsų sieloje, džiugiai žinodamas, jog Kristus yra su mumis iki pasaulio pabaigos, kupinas jėgos, kurią Šventoji Dvasia dovanoja visiems, kurie noriai leidžiasi būti jos pagriebiami, patikiu jus, mieli Paryžiaus ir Prancūzijos krikščionys, galingam ir gailestingam už mus ant kryžiaus numirusio ir Velykų rytą pergalingai prisikėlusio Dievo meilės veikimui. Visiems mane girdintiems geros valios žmonėms dar kartą kartu su šventuoju Pauliumi sakau: sergėkitės stabmeldystės, nepaliaukite darę gera! Dievas, mūsų Tėvas, tepatraukia jus prie savęs ir teleidžia virš jūsų sušvisti jo šlovės spindesiui! Vienatinis Dievo Sūnus, mūsų Mokytojas ir mūsų Brolis, teapreiškia jums savo prisikėlusio veido grožį! Šventoji Dvasia tepripildo jus savo dovanų ir tesuteikia džiaugsmo pažinti Švenčiausiosios Trejybės ramybę bei šviesą dabar ir per amžių amžius. Amen.