Brangūs Kardinolai, brangus Vyskupe Perrier,
brangūs Broliai Vyskupai ir Kunigai,
brangūs Piligrimai, brangūs Broliai ir Seserys!

„Eikite ir pasakykite kunigams, jog čia reikia ateiti procesija ir pastatyti koplyčią.“ Štai tokią žinią Bernadeta gavo iš „gražiosios Ponios“ per 1858 m. kovo 2 d. pasirodymą. Šimtą penkiasdešimt metų piligrimai nepaliaujamai keliauja prie Massabielle grotos išgirsti jiems skirtos žinios apie atsivertimą ir viltį. Ir mes šį rytą stovime čia prie Marijos, Nekaltosios Mergelės, kojų trokšdami būti pamokyti kartu su mažąja Bernadeta.

<...>

„Koks didžiulis dalykas yra Kryžius! Kas jį turi, tas turi lobį“, – yra pasakęs šventasis Andriejus Kretietis (X homilija Kryžiaus Išaukštinimo šventės proga, PG 97, 1020). Šią dieną, kai Bažnyčia švenčia Kryžiaus Išaukštinimo šventę, Evangelija, kurią ką tik girdėjome, primena mums šio didžio slėpinio reikšmę: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad žmonės būtų išgelbėti (plg. Jn 3, 16). Dievas padarė save pažeidžiamą, priimdamas tarno išvaizdą, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 7–8). Mes atpirkti per jo kryžių. Kankinimo įrankis, Didįjį penktadienį parodęs Dievo teismą pasauliui, tapo gyvenimo, atleidimo, pasigailėjimo šaltiniu, sutaikinimo ir taikos ženklu. „Žvelgiame į nukryžiuotą Kristų, kad būtume išgydyti iš savo nuodėmių!“ – rašė šventasis Augustinas (Tract. in Jn., XII, 11). Keldami akis į Nukryžiuotąjį, maldą kreipiame į tą, kuris atėjo panaikinti pasaulio nuodėmės ir padovanoti amžinojo gyvenimo. Bažnyčia kviečia išdidžiai pakelti šį šlovingą kryžių, idant pasaulis galėtų pamatyti, kokia didelė buvo Nukryžiuotojo meilė mums, žmonėms. Ji kviečia mus dėkoti Dievui, nes iš medžio, atnešusio mirtį, iš naujo ištryško gyvybė. Per šį medį Jėzus apreiškia mums savo suverenią galią, parodo, kad jis buvo iškeltas į šlovę. Taip, ateikime jo pagarbinti! Tarp mūsų yra tas, kuris taip mus pamilo, kad atidavė už mus savo gyvybę, tas, kuris kviečia žmogų su pasitikėjimu pas jį ateiti.

Marija, kviesdama atsigręžti į savo Sūnų, patiki mums didžiulį Dievo meilės slėpinį. Išties reikšminga, kad Marija, pirmąkart pasirodydama Bernadetai, savo susitikimą pradeda kryžiaus ženklu. Tai ne tiesiog ženklas, bet Bernadetos įvesdinimas į tikėjimo slėpinius. Kryžiaus ženklas tam tikra prasme yra mūsų tikėjimo santrauka, nes juo pasakoma, kokia didelė buvo Dievo meilė mums, pasakoma, kad pasaulyje egzistuoja už mirtį, mūsų silpnybes bei nuodėmes stipresnė meilė. Meilės galia stipresnė už mums grasinantį blogį. Marija čia, Lurde, apreiškė Dievo meilės žmonėms visuotinumo slėpinį. Ji kviečia visus geros valios žmones, visus kamuojamus sielos ar kūno kančių pakelti akis į Jėzaus kryžių ir ten atrasti gyvybės versmę, išganymo versmę.

Bažnyčia gavo misiją visiems rodyti Kristuje apreikštą mylintį Dievo veidą. Ar gebame suvokti, jog būtent Nukryžiuotajame ant Golgotos kalno glūdi mūsų kaip Dievo vaikų kilnumas, kuris buvo nuodėmės aptemdytas, o dabar mums vėl dovanotas? Nukreipkime savo žvilgsnius į Kristų. Būtent jis mus išlaisvins, kad galėtume mylėti taip, kaip jis mus myli, ir statydinti sutaikintą pasaulį. Juk ant šio kryžiaus Jėzus prisiėmė visos žmonijos kančių bei neteisybių naštą. Jis užsivertė ant savo pečių pažeminimus ir diskriminacijas, kankinimus, kuriuos dėl meilės Kristui tenka pakelti tokiai daugybei mūsų brolių ir seserų įvairiuose pasaulio kraštuose. Mes patikime visa tai Marijai, Jėzaus ir mūsų Motinai, stovėjusiai kryžiaus papėdėje.

Kad šį šlovingą kryžių galėtume priimti į savo gyvenimą, švęsdami Dievo Motinos pasirodymo Lurde jubiliejų, ženkime tikėjimo ir atsivertimo keliu. Šiandien Marija ateina mūsų pasitikti, kad parodytų mums kelius, kuriais eidami galėtume atnaujinti mūsų bendruomenių ir savo pačių gyvenimą. Priimdami jos Sūnų, kurį ji mums rodo, panyrame į gyvą versmę, kur tikėjimas gali surasti naujų jėgų, o Bažnyčia pasistiprinti, kad vis drąsiau skelbtų Kristaus slėpinį. Jėzus, gimęs iš Marijos, yra Dievo Sūnus, vienintelis visų žmonių Atpirkėjas, gyvenantis ir veikiantis savo Bažnyčioje ir pasaulyje. Bažnyčios misija visame pasaulyje yra skelbti šią vieną žinią ir kviesti žmones priimti ją autentišku širdies atsivertimu. Ši Jėzaus savo mokiniams patikėta misija šio jubiliejaus proga čia įgyja naują polėkį. Sekant gausiais jūsų šalies tikėjimo šaukliais, misionieriavimo dvasia, šimtmečių tėkmėje akinusi daugybę Prancūzijos vyrų ir moterų, ir toliau tebūna jūsų pasididžiavimas bei užduotis!

Žengiant jubiliejaus keliu Bernadetos pėdomis, mums primenama Lurdo žinios esmė. Bernadeta – vyriausioji labai neturtingos šeimos duktė, neturinti nei išsilavinimo, nei galios, silpnos sveikatos. Marija ją pasirinko savo žiniai apie atsivertimą, maldą ir atgailą perteikti visiškai pagal Jėzaus žodžius: „Paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Savo dvasiniame kelyje ir krikščionys akinami padaryti savo Krikšto malonę vaisingą, maitintis Eucharistija ir maldoje semtis jėgų liudyti bei solidarizuotis su visais savo broliais ir seserimis (plg. Kreipimasis Ispanijos aikštėje 2007 m. gruodžio 8 d.). Tad mums siūloma tikra, Marijos žvilgsnio lydima katechezė. Leiskimės ir mes būti mokomi vadovaujami Marijos keliauti į jos Sūnaus karalystę.

Tęsdama savo katechezę, „gražioji Ponia“ Bernadetai pasako savo vardą: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Marija taip jai apreiškia savo iš Dievo gautą nepaprastą malonę, būtent kad ji pradėta be nuodėmės, nes „jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 48). Marija yra mūsų žemės moteris, visiškai atidavusi save Dievui ir gavusi iš jo privilegiją dovanoti žmogiškąją gyvybę jo amžinajam Sūnui. „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Jis yra atsimainęs grožis, naujos žmonijos paveikslas. Būdama visiškai priklausoma nuo Dievo, Marija iš tikrųjų išreiškia visiškos laisvės, besiremiančios savo tikrojo kilnumo pažinimu, laikyseną. Ši malonės dovana paliečia ir mus, nes parodo mūsų pačių kilnumą – vyrų ir moterų, paženklintų nuodėmės, tačiau išgelbėtų bei gyvenančių viltimi, leidžiančia imtis kasdienio gyvenimo. Būtent tokį kelią Marija atveria žmogui. Visiškai atiduoti save Dievui reiškia surasti tikrosios laisvės kelią. Juk žmogus tampa savimi tik atsigręždamas į Dievą. Tada jis vėl atranda savo kaip pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto asmens pirmapradį pašaukimą.

Brangūs broliai ir seserys, pirmutinis Lurdo šventovės pašaukimas yra būti susitikimo su Dievu maldoje vieta ir tarnavimo broliams, pirmiausia ligoniams, vargšams bei visiems kenčiantiesiems, vieta. Šioje vietoje Marija prisiartina prie mūsų kaip motina, visada besirūpinanti savo vargstančiais vaikais. Iš jos veido sklindančios šviesos sklinda Dievo gailestingumas. Leiskimės paliečiami jos žvilgsniu, sakančiu, jog esame mylimi ir niekada neapleidžiami Dievo. Marija mums čia primena, kad karštai ir nuolankiai, pasitikėjimo kupinai ir ištvermingai maldai savo krikščioniškajame gyvenime turime skirti pagrindinę vietą. Malda būtina, kad galėtume gauti Kristaus jėgos. „Kas meldžiasi, tas nešvaisto savo laiko, net jei padėtis, regis, spaustų neatidėliotinai įsikišti ir reikalautų vien veiksmo“ (Enciklika Deus caritas est, 36). Būnant visiškai įsitraukusiam į veiklą, gresia pavojus, jog malda praras savo krikščioniškąjį savitumą ir tikrąjį veiksmingumą. Bernadetai ir Lurdo piligrimams tokioje brangioje rožinio maldoje glūdi Evangelijos žinios gelmė. Šia malda esame įvesdinami į Kristaus veido kontempliaciją. Iš šios nuolankiųjų maldos galime pasisemti gausių malonių.

Jaunuolių buvimas Lurde irgi yra svarbus dalykas. Mieli bičiuliai, kurie šiandien ryte čia susirinkote apie Pasaulio jaunimo dienų kryžių! Marija, kai ją aplankė angelas, buvo jauna mergina iš Nazareto, gyvenusi paprastą ir drąsų tos vietovės moterų gyvenimą. Ir net jei Dievas savo pasitikėjimo kupiną žvilgsnį ypatingu būdu nukreipė į ją, Marija jums vėl nori pasakyti, kad Dievas nė vienam iš jūsų nėra abejingas. Jis nukreipia savo meilės pilną žvilgsnį į kiekvieną iš jūsų ir kviečia jus laimingam ir prasmingam gyvenimui. Sunkumai teneatima iš jūsų drąsos! Marija išsigando, kai angelas pranešė, kad ji turi tapti Atpirkėjo motina. Ji jautė, kokia silpna yra Dievo visagalystės akivaizdoje. Vis dėlto nesvyruodama ištarė „taip“. Ir dėl šito jos „taip“ į šį pasaulį atėjo išganymas ir pakeitė žmonijos istoriją. Ir jūs, mieli jaunuoliai, nebijokite ištarti „taip“ Viešpačiui, kviečiančiam jus paskui jį sekti. Dosniai atsakykite Viešpačiui! Jis vienintelis gali numaldyti giliausius jūsų širdies troškimus. Daugybė jūsų atvyksta į Lurdą rūpestingai ir dosniai tarnauti ligoniams ar kitiems piligrimams, taip sekate paskui tarnaujantį Kristų. Tarnavimas broliams ir seserims atveria širdį ir daro žmogų imlų. Maldos tyloje tebūna Marija jūsų patikėtinė, ta, kuri mokėjo kalbėti su Bernadeta pagarbiai ir ja pasitikėdama. Pašauktiesiems į santuoką Marija tepadeda pažinti tikros ir tvirtos meilės, kaip ištikimo dovanojimosi vienas kitam, grožį! Visiems iš jūsų, kuriuos Viešpats kviečia sekti paskui jį pašaukdamas į kunigystę ar vienuolystę, norėčiau pasakyti, jog paskirti visą savo gyvenimą tarnavimui Dievui ir žmonėms yra didžiulė laimė. Šeimos ir krikščionių bendruomenės tebūna vietos, kur galėtų gimti bei skleistis tvarūs pašaukimai tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui!

Marijos žinia yra vilties žinia mūsų laikų vyrams ir moterims, kad ir iš kokios šalies jie būtų kilę. Marijos dažnai šaukiuosi kaip vilties žvaigždės (Enciklika Spe salvi, 50). Mūsų gyvenimo keliuose, kurie taip dažnai būna tamsūs, ji yra mus apšviečianti ir mums kryptį rodanti vilties šviesa. Ištardama „taip“, didžiadvasiškai save dovanodama, ji atvėrė Dievui duris į mūsų pasaulį ir istoriją. Ir mus ji kviečia gyventi, kaip ir ji, nepajudinama viltimi ir neklausyti teigiančių, jog esame likimo belaisviai. Motiniškai rūpindamasi, ji lydi mūsų asmeniniuose, mūsų šeimų ir tautų įvykiuose. Laimingi vyrai ir moterys, pasitikintys tuo, kuris, atiduodamas savo gyvybę dėl mūsų išganymo, padovanojo mums savo motiną, idant ji taptų ir mūsų motina!

Brangūs broliai ir seserys! Čia, Prancūzijos žemėje, Viešpaties Motina gerbiama nesuskaičiuojamose piligriminėse vietovėse, liudijančiose iš kartos į kartą perduodamą tikėjimą. Kaip į dangų paimtoji, ji yra mylima jūsų šalies globėja. Tebūna ji karštai gerbiama visose jūsų šeimose, vienuoliškosiose bendrijose ir parapinėse bendruomenėse! Tesirūpina Marija visais jūsų gražios šalies gyventojais ir piligrimais iš kitų šalių, atvykusiais švęsti šio jubiliejaus! Tebūna ji visiems motina, lydinti savo vaikus ir džiaugsmuose, ir išbandymuose! Šventoji Marija, Dievo Motina, mūsų Motina, pamokyk mus kartu su tavimi tikėti, viltis ir mylėti. Parodyk kelią į tavo Sūnaus karalystę! Jūros Žvaigžde, šviesk mums ir vesk mus mūsų kelyje! (plg. Enciklika Spe salvi, 50). Amen.