Brangūs Broliai Vyskupai ir Kunigai,
brangūs Ligoniai, Palydovai ir Slaugytojai,
brangūs Broliai ir Seserys!

Vakar šventėme Kristaus Kryžių, mūsų išganymo įrankį, pilnatviškai apreiškiantį mums mūsų Dievo gailestingumą. Kryžius iš tiesų tobulai atskleidžia Dievo užuojautą mūsų pasauliui. Šiandien, švęsdami Marijos Sopulingosios atminimą, žvelgiame į Mariją, besidalijančią savo Sūnaus užjauta nusidėjėliams. Kristaus Motina, pasak šventojo Bernardo, savo užuojauta įžengė į savo Sūnaus Kančią (plg. sekmadienio švenčiant Marijos Ėmimo į dangų aštuondienį homilija). Kryžiaus papėdėje išsipildo Simeono pranašystė: jos motiniška širdis perveriama (plg. Lk 2, 35) kančių, sukeltų Nekaltajam, gimusiam iš jos kūno. Kaip Jėzus verkė (plg. Jn 11, 35), taip neabejotinai verkė ir Marija priešais nukankintą savo Sūnaus kūną. Tačiau jos santūrumas neleidžia išmatuoti jos bedugnio sielvarto; mintį apie jo gilumą įtaigiai rodo tik tradicinis septynių kalavijų simbolis. Ta kančia ją, kaip ir jos Sūnų Jėzų, ištobulino (plg. Žyd 2, 10), idant ji gebėtų priimti naują dvasinę misiją, kurią, prieš pat „atiduodamas dvasią“ (plg. Jn 19, 30), jai patiki jos Sūnus: tapti Kristaus Motina tarp jo narių. Šią valandą Jėzus mylimojo mokinio pavidalu savo motinai pristato kiekvieną iš savo mokinių: „Štai tavo sūnus!“ (plg. Jn 19, 26–27).

Šiandien Mariją gaubia prisikėlimo džiaugsmas ir šlovė. Ašaros, lietos kryžiaus papėdėje, virto šypsena, kurios niekas nebepanaikins, tačiau jos motiniška užuojauta mums lieka ta pati. Šitai patvirtina pagalbūs Mergelės Marijos įsikišimai, nepaliaujamai akinantys Dievo tautą nepajudinamai ja pasitikėti: tokį jausmą gerai atspindi malda Memorare. Marija myli visus savo vaikus, ypatingą dėmesį skirdama tiems, kuriuos, kaip ir ją jos Sūnaus kančios ir mirties valandą, aplanko kentėjimai; ji myli juos tiesiog dėl to, kad jie Kristaus ant kryžiaus valia yra jos vaikai.

Psalmininkas, iš tolo numatantis šį motinišką ryšį tarp Kristaus Motinos ir tikinčios tautos, Mergelės Marijos atžvilgiu pranašauja: „Šalies turtuoliai ieškos tavo šypsenos” (Ps 45, 13). Tad Rašto įkvėpto žodžio skatinami krikščionys nuo seno ieškojo Dievo Motinos šypsenos, kurią taip puikiai mokėjo pavaizduoti ir išreikšti Viduramžių menininkai. Ši Marijos šypsena skirta visiems, tačiau pirmiausia kenčiantiesiems, idant jie joje galėtų atrasti paguodą ir palengvėjimą. Ieškoti Marijos šypsenos nėra pamaldus ar senamadiškas sentimentalumas; priešingai, tai gyvo ir tikrai žmogiško ryšio, siejančio mus su ta, kurią Kristus mums dovanojo kaip motiną, derama išraiška.

Trokšti šią Mergelės šypseną kontempliuoti nereiškia pasiduoti nekontroliuojamai vaizduotei. Pačiame Rašte mums atskleidžiama ši šypsena iš Marijos, giedančios Magnificat, lūpų: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (plg. Lk 1, 46–47). Dėkodama Viešpačiui, Mergelė Marija padaro mus to liudininkais. Marija tartum iš anksto jos širdyje gyvenančiu džiaugsmu dalijasi su savo būsimais vaikais, t. y. mumis, kad tas džiaugsmas taptų ir mūsų džiaugsmu. Recituodami Magnificat, kaskart tampame jo šypsenos liudininkais. Čia, Lurde, 1858 m. kovo 3-iąją, trečiadienį, Bernadeta šią Marijos šypseną kontempliavo ypatingu būdu. Ši šypsena buvo pirmutinis atsakas, kuriuo kilnioji „Ponia“ atsiliepė į jaunosios regėtojos klausimą, kas ji tokia. Prieš prisistatydama po kelių dienų kaip „Nekaltasis Prasidėjimas“, Marija leido jai pirma pažinti savo šypseną, tarsi tai būtų tinkamiausi vartai į jos slėpinio apreiškimą.

Iškiliausio iš į mus atsigręžusių kūrinių šypsenoje atsispindi mūsų kaip Dievo vaikų kilnumas, niekada neprarandamas nė ligonio. Ši šypsena, tikrasis Dievo švelnumo atspindys, yra nenugalimos vilties versmė. Deja, žinome: ilgai trunkanti kančia suardo ir patikimiausią gyvenimo pusiausvyrą, išjudina tvirčiausius pasitikėjimo pagrindus ir kartais net priverčia suabejoti gyvenimo prasmingumu bei vertingumu. Yra kovų, kurių žmogus vien savo jėgomis, nepadedamas dieviškosios malonės, negali atlaikyti. Kai nebeįmanoma rasti tinkamų žodžių, iškyla meilės kupinos artumos poreikis: tada ieškome ne tik giminaičių ar draugų, bet ir tų, su kuriais mus vienija tikėjimo saitai, artumo. Kas gali būti mums artimesnis už Kristų ir jo šventąją, nekaltai pradėtąją Motiną? Jie labiau negu bet kas kitas geba mus suprasti ir suvokti kovos su blogiu bei kančia kietumą. Laiške žydams apie Kristų sakoma, jog jis nėra tas, kuris „negalėtų atjausti mūsų silpnybių“, bet tas, kuris buvo visaip mėgintas, bet nenusidėjo (plg. Žyd 4, 15). Tiems, kurie kenčia, ir tiems, kurie turi kovoti ir yra gundomi nuo gyvenimo nusisukti, norėčiau visiškai nuolankiai pasakyti: gręžkitės į Mariją! Iš Mergelės šypsenos slėpiningai sklinda jėga, padedanti nepasiduoti ligai ir tęsti kovą už gyvenimą. Iš jos lygiai taip pat sklinda malonė, įgalinanti be baimės ir kartėlio atsisveikinti su šiuo pasauliu Dievo panorėtą valandą.

Kokia teisinga buvo vienos iškiliausių Prancūzijos asmenybių, Jean-Baptiste’o Chautard’o įžvalga! Savo Viso apaštalavimo sieloje jis karštiems krikščionims siūlė „dažnai susitikinėti su Mergelės Marijos žvilgsniu“. Taip. Ieškoti Mergelės Marijos šypsenos nėra pamaldus vaikiškas noras; to, pasak 45 psalmės, trokšta „šalies turtuoliai“ (45, 13). „Turtuoliai“ tikėjimo srityje yra labiausiai dvasiškai subrendę ir todėl pajėgūs Dievo akivaizdoje pripažinti savo silpnumą bei varganumą. Šypsenoje, šioje kuklioje švelnumo apraiškoje, suvokiame, kad mūsų vienintelis turtas yra Dievo meilė mums, sklindanti per širdį tos, kuri tapo mūsų Motina. Ieškoti šios šypsenos pirmiausia reiškia ragauti meilės dovanotumo; tai taip pat reiškia stengtis gyventi pagal jos mylimo Sūnaus žodžius, paskatinti ją šitaip nusišypsoti, lygiai kaip ir vaikas stengiasi paskatinti savo motiną nusišypsoti darydamas tai, kas jai patinka. O mes žinome, kas Marijai patinka; Kanoje ji tarnams yra pasakiusi: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Marijos šypsena yra gyvojo vandens versmė. „Kas mane tiki, – sako Jėzus, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (plg. Jn 7, 38). Marija yra ta, kuri tikėjo, ir iš jos plūstelėjo gyvojo vandens srovės, turėjusios sudrėkinti žmonių istoriją. Versmė, kurią Marija parodė Bernadetai čia, Lurde, yra kuklus šios dvasinės tikrovės ženklas. Iš jos širdies, tikinčiosios ir motinos širdies, plūsta nuplaunantis ir gydantis gyvasis vanduo. Kiek daug žmonių, panirdami į Lurdo grotos vandenį, atrado švelnų Mergelės Marijos motiniškumą ir patyrė, jog jos laikydamiesi gali tvirčiau laikytis ir Viešpaties! Sopulingosios šventės liturgijoje Marija pagerbiama Fons amoris, Meilės šaltinio, titulu. Iš Marijos širdies išties trykšta nepelnoma meilė, savo ruožtu duodanti pradžią vaiko meilei, turinčiai be paliovos toliau skleistis. Kaip kiekviena motina, Marija ugdo meilę ir daro tai geriau už visas motinas. Štai kodėl čia, į Lurdą, atvyksta tiek daug ligonių, norėdami numalšinti troškulį iš šio Fons amoris ir būti nuvesti prie išganymo vienintelio šaltinio, jos Sūnaus, Išganytojo Jėzaus.

Kristus dovanoja savo išganymą per sakramentus; žmonėms, kamuojamiems ligos ar negalios, jis tai daro ypatingu būdu per Ligonių patepimo malonę. Kančia kiekvienam yra svetimas dalykas. Jos buvimo niekada neįmanoma pažaboti. Todėl nelengva pakelti kančią ir dar sunkiau – kaip pasielgė kai kurie didieji Kristaus šventumo liudytojai – priimti ją kaip savo pašaukimo dėmenį taip, kaip šitai nusakė Bernadeta: „viską iškentėti tylomis, kad patiktum Jėzui“. Norint tai pasakyti, reikia su Jėzumi jau būti nuėjus ilgą kelią. Kita vertus, įmanoma jau dabar patikėti save Dievo gailestingumui, regimai rodomam Ligonių patepimo malonės. Ligos dažnai lankoma pati Bernadeta šį sakramentą per savo gyvenimą priėmė keturis kartus. Šiam sakramentui būdingos malonės esmė ta, jog savin priimamas Kristus Gydytojas. Tačiau Kristus gydo kitaip, negu įprasta pasaulio tvarkoje. Kad mus pagydytų, jis nepasilieka už ligonio išgyvenamos kančios; jis ją palengvina apsigyvendamas ligos kamuojamame žmoguje, idant kartu su juo neštų kančią ir gyventų. Žmogus savo išbandymą neša nebe vienas, bet kaip kenčiantis Kristaus narys tampa panašus į Kristų, atnašaujantį save Tėvui, ir per tai prisideda prie naujos kūrinijos atsiradimo.

Be Viešpaties pagalbos ligos ir kančios jungas siaubingai sunkus. Priimdami Ligonių patepimo sakramentą, trokštame nešti tik Kristaus jungą, nes kliaujamės jo pažadu, jog jo jungas švelnus, o jo našta lengva (plg. Mt 11, 30). Tuos, kurie per šias šv. Mišias priėmėte Ligonių patepimą, kviečiu puoselėti tokią viltį.

Vatikano II Susirinkimas pateikė Mariją kaip asmenybę, kurioje sutrauktas visas Bažnyčios slėpinys (plg. Lumen gentium, 63–65). Jos asmeninė istorija užbėga į priekį Bažnyčios, irgi kviečiamos būti dėmesingai kenčiantiems žmonėms, keliui. Nuoširdžiai sveikinu medikus ir slaugytojus, taip pat visus, kurie ligoninėse bei kitose įstaigose įvairiais būdais kompetentingai ir dosniai prisideda prie ligonių globos. Visam ligonių priėmimo personalui, visiems sanitarams bei palydovams iš visų Prancūzijos vyskupijų ir tolimesnių šalių, kurie ištisus metus padedate į Lurdą keliaujantiems negaluojantiems piligrimams, norėčiau pasakyti, jog jūsų tarnyba labai vertinga. Jūs esate tarnaujančios Bažnyčios rankos. Galiausiai norėčiau padrąsinti tuos, kurie ligoniais rūpinasi bei juos lanko dėl savo tikėjimo, pirmiausia besidarbuojančius ligonių pastoracijoje, parapijose ar čia, piligriminėse vietovėse. Vykdantiems šią svarbią bei sunkią misiją linkiu jausti veiksmingą ir brolišką jūsų bendruomenių paramą! Taip pat sveikinu ir labai dėkoju savo broliams vyskupams, Prancūzijos episkopato nariams, vyskupams iš kitų šalių ir kunigams, lydintiems šio pasaulio ligonius bei kenčiančiuosius. Kartu su kenčiančiu Viešpačiu dėkoju už jūsų tarnybą.

Jūsų vykdoma gailestingosios meilės tarnyba yra marijinė tarnyba. Marija patiki jums savo šypseną, kad jūs, būdami ištikimi jos Sūnui, taptumėte gyvojo vandens šaltiniais. Ką darote, darykite vardu Bažnyčios, kurios tyriausias paveikslas yra Marija. Tedovanoja ji jums visiems savo šypseną!

Baigdamas norėčiau prisijungti prie piligrimų bei ligonių maldos ir kartu su jumis pakartoti šio jubiliejaus šventimui pasiūlytos maldos Marijai šiuos žodžius: „Tu esi Dievo šypsena, Kristaus šviesos atspindys, Šventosios Dvasios buveinė, Tu išsirinkai Bernadetą jos neturte, Tu esi ryto žvaigždė, dangaus vartai ir pirmasis gyvenimui prikeltas kūrinys”, todėl meldžiame Tave, Lurdo Dievo Motina, kartu su širdimi ir kūnu kenčiančiais mūsų broliais ir seserimis!