Gerbiami broliai vyskupai ir kunigai,
brangūs broliai ir seserys!

Pirmajame skaitinyje iš pranašo Izaijo knygos ir tekste iš Morkaus evangelijos mūsų liturginiam susirinkimui pateikta įtaigi Šventojo Rašto alegorija, tai vynuogyno, apie kurį jau girdėjome pastaraisiais sekmadieniais, įvaizdis. Evangelijos pasakojimo pradžioje tekstas susijęs su Izaijo knygoje aptinkama „giesme apie vynuogyną“. Ši giesmė, kuriai būdinga rudeniška vynuogių rinkimo aplinka, yra nedidelis hebrajų poezijos šedevras, turėjęs būti Jėzaus klausytojams gerai žinomas. Joje minimas vynuogynas, kaip galime spręsti iš kitų pranašų nuorodų (plg. Oz 10, 1; Jer 2, 2; Ez 17, 3–10; 19, 10–14; Ps 79, 9–17), žymi Izraelį. Dievas savo vynuogynu, t. y. išrinktąja tauta, rūpinasi lygiai taip, kaip sužadėtinis savo sužadėtine (plg. Ez 16, 1–14; Ef 5, 25–33).

Vynuogyno, lygiai kaip ir vestuvių, įvaizdžiu nusakomas Dievo išganomasis planas; tai jaudinanti Dievo sandoros su savo tauta alegorija. Evangelijoje Jėzus vėl pasitelkia Izaijo giesmę, tačiau pritaiko ją savo klausytojams bei išganymo istorijos naujai valandai. Akcentuojamas nebe vynuogynas, bet vynininkai, iš kurių šeimininko tarnai jo vardu reikalauja nuomos mokesčio. Tačiau jie nesvetingai sutinkami ir net nužudomi. Čia iškart kyla mintis apie išrinktąją tautą ir Dievo pasiųstų pranašų likimą. Galiausiai vynuogyno savininkas pamėgina paskutinį kartą: jis išsiunčia savo sūnų, įsitikinęs, kad bent jis bus išgirstas. Bet atsitinka priešinga: vynininkai jį nužudo kaip tik dėl to, kad jis yra šeimininko sūnus ir paveldėtojas, tikėdamiesi taip nesunkiai užvaldyti vynuogyną. Tad čia, palyginti su skundu dėl socialinio teisingumo Izaijo giesmėje apie vynuogyną, regime kokybinį šuolį. Čia aiškiai matome, kaip šeimininko reikalavimų paniekinimas virsta panieka jo asmeniui: čia kalbama ne apie paprastą atsisakymą paklusti dieviškajam priesakui, bet apie paties Dievo atmetimą: aikštėn išnyra Kryžiaus slėpinys.

Tai, kas čia Evangelijoje smerkiama, kreipiama į mūsų mąstymą bei elgesį. Kalbama ne tik apie Kristaus „valandą“, Kryžiaus anuo momentu slėpinį, bet apie Kryžiaus buvimą visais laikais. Pirmiausia kreipiamasi į tautas, kurioms paskelbta Evangelija. Žvelgdami į istoriją, neretai turime konstatuoti, jog nenuoseklūs krikščionys yra šalti ir neklusnūs. Dėl to Dievui tekdavo, niekada neatsiimant savo išganymo pažadų, dažnai griebtis bausmės. Čia spontaniškai į galvą ateina sparčiai suklestėjusios ir išnykusios pirmosios krikščionių bendruomenės; šiandien jos teprisimenamos istorijos knygose. Argi to negali būti ir dabar? Kadaise tikėjimo ir pašaukimų kupinos tautos, veikiamos tam tikros šiuolaikinės kultūros griaunamosios įtakos, vis labiau praranda savo tapatybę. Yra žmonių, nutariančių, jog „Dievas yra miręs“, paskelbiančių „dievu“ save pačius ir tikinčių, jog jie patys yra vieninteliai savo likimo kūrėjai ir pasaulio šeimininkai. Atsikratęs Dievo ir iš jo išganymo nebesitikintis žmogus mano galįs daryti viską, kas jam patinka. Jis tampa vieninteliu savo paties bei savo elgesio matu. Bet ar žmogus tikrai laimingas, išstumdamas Dievą iš savo horizonto, paskelbdamas, kad Dievas „miręs“? Ar jis tada tikrai pasidaro laisvesnis? Ar trokšdami bet kokia kaina būti savo pačių šeimininkais ir pasidaryti vieninteliais kūrinijos viešpačiais žmonės tikrai statydina visuomenę, kurioje vyrauja laisvė, teisingumas ir taika? Argi veikiau tada, kaip rodo kasdienės naujienos, neplinta savavališka valdžia, savanaudiški interesai, neteisingumas, išnaudojimas, visokiausia prievarta? Visa tai lemia, kad žmogus jaučiasi dar vienišesnis, o visuomenė tampa vis labiau susiskaldžiusi ir padrikusi.

Tačiau Jėzaus žodžiuose glūdi pažadas: vynuogynas nebus sunaikintas. Nesąžiningus darbininkus palikdamas jų likimui, Viešpats nenusigręš nuo vynuogyno, bet patikės jį kitiems, sąžiningiems, tarnams. Šitai rodo, kad kai tikėjimas silpsta ir jam iškyla pavojus sunykti kai kuriose srityse, visada rasis jį priimti pasirengusių tautų. Būtent todėl Jėzus mus 118 psalmės žodžiais patikina, kad jo mirtis nereiškia Dievo pralaimėjimo: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (22 eil.). Po savo smurtinės mirties jis neliks kape. Priešingai: tai, kas atrodė kaip visiškas pralaimėjimas, žymi galutinės pergalės pradžią. Jo skausmingas kančias bei mirtį ant kryžiaus lydi prisikėlimo šlovė: vynuogynas ir toliau duos vyno, o šeimininkas „išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“ (Mt 21, 41).

Vynuogyno įvaizdis su visu savo moraliniu, mokomuoju bei dvasiniu poveikiu pasikartoja pasakojime apie Paskutinę vakarienę, Viešpačiui per atsisveikinimą su apaštalais tariant: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jn 15, 1–2). Velykų įvykis išganymo istorijai buvo lemiama pervarta: jos pagrindiniais veikėjais taps „kiti vynininkai“, kurie kaip daigai, tikrosios vynmedžio šakelės, įskiepyti į Kristų duos daug amžinojo gyvenimo vaisių (plg. Pradžios malda). Tarp šių vynininkų įskiepyti į Kristų, norintį tapti „tikruoju vynmedžiu“, esame ir mes. Melskime Viešpatį, kad jis, Eucharistijoje dovanojantis mums savo kraują ir patį save, padėtų duoti vaisių amžinajam gyvenimui ir mūsų laikams.

Šių biblinių tekstų mums perteikiama paguodžianti žinia yra tikrumas, jog paskutinis žodis tenka ne blogiui ir mirčiai, bet kad galiausiai nugalės Kristus. Visada! Bažnyčia nenuilstamai skelbia šią linksmąją naujieną, ir ji šitai daro ir šiandien šioje bazilikoje, dedikuotoje tautų apaštalui, kuris pirmasis paskelbė Evangeliją didelėje Mažosios Azijos ir Europos dalyje. Šią žinią ypatingu būdu atnaujinsime per XII paprastąjį visuotinį Vyskupų sinodo susirinkimą, kurio tema – „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Nuoširdžiai norėčiau pasveikinti jus, brangūs Sinodo tėvai, ir visus, kurie šiame susitikime dalyvauja kaip ekspertai, stebėtojai ir ypatingieji svečiai. Vyskupų sinodo generaliniam sekretoriui bei jo bendradarbiams norėčiau padėkoti už daug jėgų reikalaujantį darbą, jų atliekamą per šiuos mėnesius, ir palinkėti, kad jų pastangos duotų kuo geriausių vaisių ateinančiomis savaitėmis.

Dievas kalba, visada tikėdamasis atsakymo; jo išganomasis veikimas visuomet reikalauja žmogaus bendradarbiavimo; jo meilė laukia atitikmens. Niekada, brangūs broliai ir seserys, neturi nutikti tai, kas Biblijoje parašyta apie vynuogyną: jis „tikėjosi, kad augins vynuoges, bet priaugino rūgštuolių“ (plg. Iz 5, 2). Tik Dievo žodis gali gilumoje perkeisti žmogaus širdį, todėl taip svarbu, kad pavieniai tikintieji ir bendruomenės vis nuodugniau pažintų Dievo žodį. Sinodinis susirinkimas gilinsis į šią Bažnyčios gyvenimui bei misijai pamatinę tiesą. Maitintis Dievo žodžiu Bažnyčiai – pirmutinė ir pagrindinė užduotis. Juk jei Evangelijos skelbimas yra jos egzistavimo ir misijos pagrindas, tai tada Bažnyčiai, idant jos skelbimas nepaisant ją sudarančių žmonių silpnumo bei varganumo būtų įtikinamas, privalu pažinti ir gyventi tuo, ką ji skelbia. Be to, žinome, kad Dievo žodžio skelbimo, vadovaujantis Kristaus pavyzdžiu, turinys yra Dievo karalystė (plg. Mk 1, 14–15). Tačiau Dievo karalystė – tai pats Jėzus, savo žodžiais bei darbais siūlantis išganymą visų laikų žmonėms. Šiame kontekste įdomi šventojo Jeronimo mintis: „Kas nepažįsta Raštų, tas nepažįsta nei Dievo galios, nei jo išminties. Nepažinti Rašto reiškia nepažinti Kristaus“ (Izaijo knygos komentaro prologas: PL 24, 17).

Šiais šventojo Pauliaus metais išgirsime nepaprastai atkaklų tautų apaštalo šūksnį: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16), šūksnį, primygtinai akinantį kiekvieną krikščionį stoti Kristaus tarnybon. „Pjūtis didelė“ (Mt 9, 37), – šitai dieviškasis Mokytojas sako šiandien ir mums: daug kas dar nėra jo sutikęs ir laukia pirmojo Evangelijos paskelbimo; kiti, nors ir krikščioniškai išauklėti bei išlavinti, yra atvėsę, ir su Dievo žodžiu juos tesieja paviršutinis ryšys; treti nuo tikėjimo praktikos atitolo, ir tokiems būtina naujoji evangelizacija. Kaip ir anksčiau, netrūksta geros valios žmonių, keliančių pamatinius gyvenimo ir mirties prasmės klausimus, į kuriuos patenkinamai atsakyti tegali Kristus. Todėl visų žemynų tikintiesiems privalu būti pasirengusiems kiekvienam įtikinamai atsakyti apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15), džiugiai skelbti Dievo žodį ir bekompromisiškai gyventi Evangelija.

Gerbiami ir brangūs broliai, tepadeda mums Viešpats per ateinančias Sinodo darbo savaites kartu panagrinėti, kaip šiais laikais galėtume kuo veiksmingiau skelbti Evangeliją. Visi jaučiame, kaip svarbu padaryti Dievo žodį savo gyvenimo centru, priimti Kristų kaip vienintelį mūsų Atpirkėją, kaip Dievo karalystę asmens pavidalu, idant jo šviesa nutviekstų kiekvieną žmogaus gyvenimo sritį – šeimą, mokyklą, kultūrą, darbą, laisvalaikį ir kitas visuomenės bei mūsų gyvenimo plotmes. Dalyvaudami Eucharistijoje, vis labiau suvokiame artimą Dievo žodžio skelbimo ir Eucharistijos aukos ryšį: tai vienas ir tas pats slėpinys. Todėl Vatikano II Susirinkimas pabrėžia: „Kaip uolus dalyvavimas eucharistiniame slėpinyje ugdo Bažnyčios gyvastingumą, taip galima tikėtis, kad iš augančios pagarbos Dievo žodžiui, kuris išlieka per amžius, suklestės naujas dvasinis gyvenimas“ (Dei Verbum, 26).

Teleidžia Viešpats mums, kupiniems tikėjimo, artintis prie dvigubo Dievo žodžio ir Kristaus Kūno ir Kraujo stalo. Teišrūpina mums šią dovaną Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Tepamoko ji mus įsiklausyti į Šventąjį Raštą bei jį apmąstyti brendimo procese, kuriame niekada nevalia vieno nuo kito atskirti proto ir širdies. Tepadeda mums ir šventieji, pirmiausia šventasis Paulius, kurį šiais metais vis geriau atrandame kaip Dievo žodžio bebaimį liudytoją ir skelbėją. Amen!