Broliai vyskupai ir kunigai,
brangūs broliai ir seserys!

Evangelijoje nuskambėjęs Dievo žodis mums priminė, kad visas dieviškasis Įstatymas sutrauktas į įsakymą mylėti. Evangelistas Matas pasakoja, jog fariziejai, išgirdę, kaip Jėzus savo atsakymu privertė nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, kad Jėzų išmėgintų (plg. 22, 34–35). Vienas iš jų, Įstatymo žinovas, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” (36 eil.). Klausime atsiskleidžia senosios hebrajų tradicijos pastangos surasti įvairias Dievo valios formuluotes vienijantį principą. Tai nebuvo lengva, turint galvoje, kad Mozės Įstatyme aptariama 613 priesakų bei draudimų. Kaip išsiaiškinti, kuris iš jų svarbiausias? Tuo tarpu Jėzus nesvyruodamas iškart atsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (37–38 eil.). Jėzus atsakydamas cituoja „Klausykis, Izraeli!“ maldą, pamaldaus izraelito recituojamą kelissyk per dieną, pirmiausia ryte ir vakare (plg. Įst 6, 4–9; 11, 13–21; Sk 15, 37–41), – skelbimą visomis išgalėmis mylėti Dievą kaip vienatinį Viešpatį. Toks visiškas savęs atidavimas Dievui pabrėžiamas išvardijant tris gebėjimus, kuriais nusakoma gelminė psichologinė žmogaus struktūra, – širdį, sielą ir protą. Sąvoka „protas“ – dianoia apibrėžiamas racionalumo elementas. Dievas yra ne tik meilės, pareigos, valios ir jausmo, bet ir intelekto, kurio nevalia atskirti nuo pirmųjų, objektas. Mūsų mąstymas turi taikytis prie Dievo mąstymo. Po to Jėzus priduria dar kai ką, ko Įstatymo žinovas, tiesą sakant, nė neklausė: „Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (39 eil.). Jėzaus atsakymas stebina tuo, kad jis pirmąjį ir antrąjį įsakymą, apibrėžtą šįsyk iš levitų šventumo kodekso paimta bibline formuluote (plg. Kun 19, 18), susieja panašumo santykiu. Štai kodėl galiausiai abu įsakymai sujungiami į pagrindinį principą, kuriuo pagrįstas visas biblinis Apreiškimas: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (40 eil.).

Mūsų apmąstomoje Evangelijos ištraukoje aikštėn iškeliama tai, jog būti Kristaus mokiniu reiškia įgyvendinti jo mokymus, kuriuos galima sutraukti į pirmą ir didžiausią dieviškojo Įstatymo įsakymą – meilės įsakymą. Pareiga mylėti, santykių tarp asmenų konkrečiai liudijama meilė – šiuos santykius turėtų ženklinti pagarba, bendradarbiavimas, dosni pagalba – akcentuojama ir pirmajame skaitinyje, paimtame iš Išėjimo knygos. Mylėtinas artimas taip pat yra ateivis, našlaitis, našlė ir vargšas, t. y. jokio „gynėjo“ neturintys piliečiai. Šventasis autorius leidžiasi į smulkmenas, kaip vieno iš šių vargšų duodamo užstato atveju (plg. Iš 20, 25–26). Šiuo atveju asmens laiduotojas yra Dievas.

Antrajame skaitinyje galime išvysti, kaip didžiausias meilės įsakymas taikomas vienoje iš pirmųjų krikščioniškųjų bendruomenių. Šventasis Paulius duoda tesalonikiečiams suprasti, kad, nors pažįsta juos taip neseniai, tačiau vertina ir nuoširdžiai myli. Todėl jis juos rodo kaip pavyzdį „visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems“ (1 Tes 1, 6–7). Šioje neseniai įsteigtoje bendruomenėje tikrai netrūko silpnybių bei problemų, tačiau meilė viską įveikia, viską atnaujina, viską nugali – meilė tų, kurie, suvokdami savo ribas, nuolankiai laikosi Kristaus, dieviškojo Mokytojo, žodžių, perteiktų vieno iš jo ištikimų mokinių. Todėl šventasis Paulius rašo: „pasidarėte mūsų ir Viešpaties sekėjai, priėmę žodį didžiausių išbandymų metu“. „Mat iš jūsų pasklidęs Viešpaties žodis, – tęsia apaštalas, – pagarsėjo ne tik Makedonijoje bei Achajoje, bet jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur“ (1 Tes 1, 6.8). Tesalonikiečių ir, tiesą sakant, bet kurios autentiškos krikščionių bendruomenės patirtis mus moko, kad meilė artimui gimsta iš dieviškojo Žodžio nuolankaus klausymosi. Tokia meilė dėl dieviškojo žodžio tiesos ištveria sunkius išbandymus, per tai tikrajai meilei augant ir tiesai suspindint visu ryškumu. Kaip svarbu klausytis Dievo žodžio ir įkūnyti jį asmeninėje bei bendruomeninėje egzistencijoje!

Šiame Eucharistijos šventime, kuriuo užbaigiamas Sinodo darbas, ypatingu būdu jaučiame meilės kupiną Dievo žodžio klausymą ir nešališką tarnystę broliams jungiantį saitą. Kiek daug kartų per pastarąsias kelias dienas girdėjome patirčių bei apmąstymų, liudijančių šiandien kylantį poreikį giliau įsiklausyti į Dievą, geriau pažinti jo žodį apie išganymą, nuoširdžiau dalytis tikėjimu, be paliovos besimaitinančiu nuo Dievo žodžio stalo! Brangūs ir gerbiami broliai, dėkoju už kiekvieno iš jūsų indėlį, kuriuo prisidėjote prie Sinodo temos „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“ aptarimo. Visus nuoširdžiai sveikinu. Ypatingą sveikinimą skiriu kardinolams, deleguotiesiems Sinodo pirmininkams ir generaliniam sekretoriui, kuriam dėkoju už nuolatinį atsidavimą. Sveikinu jus, brangūs broliai ir seserys, atvykusius iš visų žemynų pasidalyti savo praturtinančia patirtimi. Grįžę namo visiems perduokite nuoširdžius Romos vyskupo sveikinimus. Sveikinu brolius delegatus, ekspertus, stebėtojus ir kviestinius asmenis, Sinodo generalinio sekretoriato narius, dirbusius su spaudos atstovais. Galvoje ypač turiu žemyninės Kinijos vyskupus, kurių atstovai negalėjo dalyvauti šioje sinodinėje asamblėjoje. Norėčiau tarti žodį jų vardu ir padėkoti Dievui už jų meilę Kristui, jų bendrystę su visuotine Bažnyčia bei ištikimybę apaštalo Petro įpėdiniui. Kartu su jų pastoracijai patikėtaisiais tikinčiaisiais jie yra mūsų maldose. Prašome „Vyriausiąjį Ganytoją“ (1 Pt 5, 4) suteikti jiems apaštališkojo džiaugsmo, jėgos ir uolumo, idant jie išmintingai ir toliaregiškai vadovautų mums tokiai brangiai Katalikų Bažnyčiai Kinijoje.

Visi, kurie dalyvavome Sinodo darbe, su savimi išsinešime atnaujintą suvokimą, jog pagrindinė Bažnyčios užduotis šio naujo tūkstantmečio pradžioje, norint padaryti naująją evangelizaciją, skelbimą mūsų laikams veiksmingesnius, yra maitintis Dievo žodžiu. Būtina, kad ši bažnytinė patirtis pasiektų kiekvieną bendruomenę; turime suvokti būtinybę išgirstą Dievo žodį perteikti meilės darbais, nes tik per tai Evangelijos skelbimas tampa įtikinamas, nepaisant asmenis ženklinančio silpnumo. Visa tai iš mūsų pirmiausia reikalauja labiau pažinti Kristų ir vis nuolankiau priimti jo žodį.

Šiais Pauliaus metais, kai įsisaviname apaštalo žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16), visa širdimi viliuosi, kad šis Pauliaus troškimas kiekvienoje bendruomenėje bus vis labiau jaučiamas kaip pašaukimas tarnauti skelbiant Evangeliją pasauliui. Prasidedant Sinodo darbui, priminiau Jėzaus paraginimą: „Pjūtis didelė“ (Mt 9, 37), į kurį, nepaisydami jokių sunkumų, turėtume nuolat nenuilstamai atsiliepti. Kiek daug žmonių ieško, kartais nesąmoningai, susitikimo su Kristumi ir jo Evangelija! Kiek daug jaučiančių poreikį atrasti jame savo gyvenimo prasmę! Todėl būtinu kriterijumi Bažnyčios misijai patikrinti tampa aiškus ir bendras Jėzaus parodyto gyvenimo pagal Dievo žodį liudijimas.

Liturgijos šiandien mums apmąstyti pateikiamuose skaitiniuose primenama, kad Įstatymo, kaip ir viso dieviškojo Rašto, pilnatvė yra meilė. Todėl visi, kurie mano suprantą Raštą ar bent dalį jo, bet nesistengia, padedami proto, statydinti Dievo ir artimo meilės, iš tiesų dar labai toli yra nuo jo gilios prasmės suvokimo. Tačiau kaip šį įsakymą įgyvendinti, kaip Dievo ir artimo meile gyventi neturint gyvo ir intensyvaus ryšio su Šventuoju Raštu? Vatikano II Susirinkimas teigia, jog tikintiesiems „turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“ (Dei Verbum, 22), kad asmuo, susitikdamas su tiesa, galėtų augti autentiška meile. Šiandien to būtinai reikalauja evangelizacija. O kadangi susitikimui su Raštu šiandien dažnai kyla pavojus būti ne Bažnyčios „faktu“, bet paženklintam subjektyvizmo ir savavališkumo, tai kad Dievo žodis krikščionių bendruomenėje būtų skelbiamas, švenčiamas bei vykdomas, neišvengiamai būtina tvirtai ir įtikinamai pastoraciškai skatinti Šventojo Rašto pažinimą, puoselėjant dialogą su mūsų laikų kultūra, tarnaujant tiesai, o ne ideologijoms, plėtojant Dievo su visais žmonėmis trokštamą dialogą (plg. ten pat, 21). Turint tai prieš akis, ypatingas dėmesys skirtinas ganytojų, kurie toliau visomis tinkamomis priemonėmis plėtos biblinę praktiką, rengimui. Skatintinos šiandien dedamos pastangos žadinti tarp pasauliečių Biblijos sąjūdį, ugdyti grupių vadovus, žvilgsnį pirmučiausia kreipiant į jaunimą. Privalu palaikyti stengimąsi leisti per Dievo žodį pažinti tikėjimą „nutolusiesiems“, ypač nuoširdžiai ieškantiesiems gyvenimo prasmės.

Reikėtų pridurti daug kitų apmąstymų, tačiau apsiribosiu pabrėždamas, kad pirmutinė vieta, kur suskamba Bažnyčią statydinantis Dievo žodis, neabejotinai yra liturgija. Būtent joje aikštėn iškyla, kad Biblija yra tautos knyga ir knyga tautai, paveldas, testamentas, perduodamas skaitytojui, kad šis savo gyvenime įgyvendintų Rašte paliudytą išganymo istoriją. Tad tautą ir Knygą jungia abipusis gyvybinės svarbos ryšys: Biblija gyva Knyga išlieka su tauta, ją skaitančiu jos subjektu; tauta be Knygos egzistuoti negali, nes būtent joje atranda savo buvimo motyvą, savo pašaukimą, savo tapatybę. Tokia abipusė tautos ir Rašto priklausomybė švenčiama kiekviename liturginiame susirinkime, Šventosios Dvasios dėka besiklausančiame Kristaus, nes būtent jis kalba Bažnyčioje skaitant Raštą ir priima Dievo su savo tauta atnaujinamą sandorą. Tad Raštą ir liturgiją vienija vienas tikslas – paakinti tautą puoselėti dialogą su Viešpačiu ir paklusti Viešpaties valiai. Žodis, išėjęs iš Dievo lūpų ir paliudytas Rašte, grįžta pas jį maldingo atsako, gyvo atsako, meilės kupino atsako pavidalu (plg. Iz 55, 10–11).

Brangūs broliai ir seserys, melskime, kad iš Dievo žodžio atnaujinto klausymosi, veikiant Šventajai Dvasiai, visuotinėje Bažnyčioje ir kiekvienoje krikščionių bendruomenėje kiltų autentiškas atsinaujinimas. Šios sinodinės asamblėjos vaisius patikėkime Švč. Mergelės Marijos motiniškam užtarimui. Jai taip pat patikiu kitų metų spalio mėnesį Romoje vyksiančią Afrikai skirto Sinodo ypatingąją asamblėją. Artimiausią kovą ketinu vykti į Kamerūną Afrikos vyskupų konferencijų atstovams pristatyti šios sinodinės asamblėjos Instrumentum laboris. Iš ten, jei bus tokia Dievo valia, keliausiu į Angolą iškilmingai švęsti šios šalies evangelizacijos 500 metinių. Švenčiausioji Mergele Marija, paaukojusi savo gyvenimą kaip „Viešpaties tarnaitė“, idant visa būtų, kaip nori Dievas (plg. Lk 1, 38), ir raginusi daryti viską, ką tik Jėzus lieps (plg. Jn 5, 2), išmokyk mus įžvelgti savo gyvenime Dievo žodžio, kuris vienintelis gali suteikti mums išganymą, primatą. Amen.