Brangūs broliai ir seserys!

„Kas yra kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse, bet lenkiasi pamatyti, kas žemai – danguje ir žemėje?“ Taip gieda Izraelis vienoje iš savo psalmių (Ps 113, 5 ir t.), kur sykiu aukština Dievo didybę ir jo geranorišką artumą mums, žmonėms. Dievas gyvena aukštybėse, bet pasilenkia... Dievas be galo didis ir labai mus pranoksta. Tokia pirmutinė žmogaus patirtis. Atstumas atrodo begalinis. Visatos Kūrėjas, Tas, kuris visa vairuoja, yra toli nuo mūsų, bent taip iš pradžių atrodo. Bet štai stebinanti patirtis: Tas, kuriam niekas neprilygsta, „kuris sėdi aukštybėse“, pažvelgia žemyn. Jis pasilenkia pamatyti, kas žemai. Jis mato mus, mato mane. Toks Dievo žvelgimas žemyn yra daugiau negu žvilgsnis iš aukštybių. Dievo žvelgimas yra veikimas. Tai, kad jis mane mato, į mane pažvelgia, perkeičia mane ir pasaulį aplink mane. Psalmėje iškart toliau tęsiama: „Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių…“ Pažvelgdamas žemyn jis mane pakelia, kupinas gerumo paima už rankos ir padeda man iš gilumų ateiti į aukštybes. Dievas „lenkiasi“. Šis žodis pranašiškas. Naktį Betliejuje jis įgijo visiškai naują reikšmę. Dievo lenkimasis tapo negirdėta ir anksčiau neįsivaizduojama tikrove. Jis pasilenkia – jis visas pats kaip kūdikis ateina į varganą tvartelį, simbolizuojantį visą žmonių vargą bei apleistumą. Dievas tikrai nusileidžia žemyn. Jis tampa kūdikiu ir kaip būdinga naujagimiui pasidaro visiškai priklausomas. Visa savo rankose laikantis Kūrėjas, nuo kurio visi priklausome, padaro save mažą bei reikalingą žmogiškos meilės. Dievas yra tvartelyje. Senajame Testamente šventykla laikyta tartum suoleliu Dievui kojoms pasidėti, šventoji Skrynia – vieta, kurioje jis slėpiningai būna tarp žmonių. Žinota, jog virš šventyklos slėpiningai dunkso Dievo šlovės debesis. O dabar jis – virš tvartelio. Dievas kūdikio varganumo debesyje neturi pastogės: koks nesuprantamas debesis ir vis dėlto – šlovės debesis! Juk kaip didingiau ir gryniau galėtų pasirodyti jo meilė žmogui, rūpinimasis juo? Slėpiningumo, meilės reikalingo kūdikio varganumo debesis kartu yra šlovės debesis. Juk nieko negali būti iškiliau, didingiau už meilę, kuri pasilenkia, nusileidžia žemyn, pasidaro priklausoma. Tikrojo Dievo šlovė atsiskleidžia tuomet, kai priešais Betliejaus tvartelį atsiveria mūsų širdies akys.

Ką tik Evangelijos skaitinyje girdėtoje istorijoje apie Viešpaties gimimą iš šventojo Luko sužinome, jog Dievas savo slaptybės skraistę šiek tiek praskleidė pirmiausia mažutėliams, didžiojoje visuomenėje veikiau niekinamiems žmonėms – piemenims, sergėjusiems galvijus Betliejaus laukuose. Lukas mums sako, jog šie žmonės „budėjo“. Čia mums tartum primenamas pagrindinis Jėzaus žinios motyvas: būtent vis primygtinesnis raginimas budėti, išlikti budriems net iki Alyvų kalno, kad pastebėtume Viešpaties atėjimą ir būtume tam pasiruošę. Šis budrumas ir čia veikiausiai reiškia daugiau negu vien išorinį budėjimą nakties valandą. Tai buvo tikrai budrūs žmonės, turėję gyvą Dievo ir jo artumo pajautą, laukę Dievo ir nesitaikstę su jo tariamu tolumu kasdieniame gyvenime. Budinčiai širdžiai skirta didžio džiaugsmo žinia: šią naktį jums gimė Išganytojas. Ir tik budinti širdis geba patikėti šia žinia. Tik budinti širdis suteikia drąsos atrasti Dievą kaip kūdikį tvartelyje. Melskime Viešpatį, kad jis mums padėtų tapti budinčiais žmonėmis.

Šventasis Lukas mums toliau pasakoja, kad patys piemenys stovėjo apgaubti Dievo šlovės, jo šviesos debesies, nutvieksti šios šlovės spindesio. Būtent apgaubti šventojo debesies jie girdi angelų giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.“ O kas yra jo mylimi žmonės, jei ne mažutėliai, budintieji, laukiantieji, Dievo gerumo besitikintieji ir jo besidairantieji?

Bažnyčios tėvų raštuose galima aptikti stebėtiną Išganytoją sveikinančių angelų giesmės komentarą. Anot jų, iki tol angelai Dievą pažino iš visatos didybės, iš Dievo kilusio ir Dievą atspindinčio kosmoso logikos bei grožio. Jie girdėjo tartum nebylią kūrinijos giesmę ir pavertė ją dangaus muzika. Tačiau dabar nutiko kažkas nauja, jų akimis, tiesiog sukrečiantis dalykas. Dievas, apie kurį skelbia visata, kuris visa remia ir laiko rankose, – pats įžengė į žmogaus istoriją, tapo istorijoje veikiančiuoju bei kenčiančiuoju. Iš šio džiugaus sukrėtimo, sukelto nesuvokiamo dalyko – šio antrojo ir naujojo Dievo pasirodymo būdo, pasak tėvų, gimusi nauja giesmė, kurios fragmentą mums išsaugojo Evangelija apie Viešpaties gimimą: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms“. Galime sakyti, kad šiomis dviem eilutėmis, laikantis hebrajų poezijos struktūros, galiausiai pasakomas vienas ir tas pats dalykas, tik iš skirtingų perspektyvų. Dievo šlovė yra aukštybėse, tačiau jo aukštybės dabar yra tvartelyje: kas žema, tapo aukšta. Jo šlovė yra žemėje, nuolankumo ir meilės šlovė. Ir vėlgi: Dievo šlovė yra ramybė. Kur jis, ten ramybė. Jis yra su tais, kurie nenori patys sukurti rojaus žemėje griebdamiesi prievartos. Jis yra su tais, kurių širdys budrios, su nuolankiaisiais ir tais, kurie atitinka jo aukštybes, nuolankumo ir meilės aukštybes. Jis jiems dovanoja ramybę, kad per juos ramybė įžengtų į šį pasaulį.

Viduramžių teologas Vilhelmas Tjerietis kartą pasakė: Dievas matė – nuo pat Adomo, – kad jo didybė skatina žmogų priešintis, kad žmogus jaučiasi taip, tartum jo paties būtis būtų ribojama, o jo laisvei grasinama. Todėl Dievas pasuko kitu keliu. Jis tapo kūdikiu. Jis tapo priklausomu ir silpnu, reikalingu mūsų meilės. Dabar galite manęs nebebijoti, dabar galite mane tik mylėti – štai ką mums sako kūdikiu tapęs Dievas.

Kupini tokių minčių, šią naktį artinamės prie Betliejaus kūdikio, prie Dievo, dėl mūsų panorusio tapti kūdikiu. Kiekvienas kūdikis atspindi Betliejaus kūdikį. Kiekvienas kūdikis prašo mūsų meilės. Todėl šią naktį ypač prisiminkime vaikus, nepatyrusius tėvų meilės. Gatvės vaikus, kuriems nebuvo dovanota pastogė. Vaikus, kuriais piktnaudžiaujama kaip kareiviais ir kurie, užuot buvę susitaikymo ir taikos nešėjai, paverčiami smurto įrankiais. Vaikus, iki sielos gelmių sužeidžiamus pornografijos pramonės ir visų gėdingų piktnaudžiavimo formų. Betliejaus kūdikis iš naujo kviečia mus padaryti viską, kad šių vaikų vargas pasibaigtų, kad Betliejaus šviesa paliestų žmonių širdis. Juk tik širdies atsivertimu, tik žmogaus perkeitimu iš vidaus įmanoma įveikti viso šio blogio priežastį, nugalėti blogio galią. Tik žmonėms keičiantis, keičiasi pasaulis, o kad žmonės keistųsi, būtina Dievo šviesa – šviesa, taip netikėtai įžengusi į mūsų naktį.

Kalbėdami apie Betliejaus kūdikį, taip pat prisiminkime Betliejaus vietovę ir tą šalį, kurioje gyveno ir kurią labai mylėjo Jėzus. Melskime, kad ten stotų taika, pasibaigtų neapykanta ir smurtas, kad nubustų supratimas, sienas atveriantis širdžių atvirumas, kad įsiviešpatautų ramybė, apie kurią aną naktį giedojo angelai.

96 psalmėje Izraelis, o su juo ir Bažnyčia aukština kūrinijoje apsireiškiančią Dievo didybę. Visi kūriniai kviečiami užtraukti šią garbinimo giesmę, ir tada: „Visi miško medžiai giedos iš džiaugsmo Viešpaties Artume, nes jis ateina“ (12 ir t.). Šią psalmę Bažnyčia skaito kaip pranašystę ir kartu kaip užduotį. Dievas į Betliejų atėjo tyliai. Tik budintys piemenys akimirksnį buvo apgaubti spindinčia šio atėjimo šviesa ir galėjo išgirsti naujos giesmės, gimusios iš angelų nuostabos ir džiaugsmo dėl Dievo atėjimo, posmą. Dievo šlovė šitaip tyliai ateina visais amžiais. Kur tikima, kur skelbiamas ir girdimas jo žodis, Dievas suburia žmones ir dovanoja jiems save, padaro juos savo kūnu. Jis „ateina“. Ir tada žmogaus širdis pabunda. Angelų giesmė tampa giesme žmonių, per visus amžius vis naujaip apgiedančių Dievo kaip kūdikio atėjimą ir viduje pradžiungančių. Apie jį Šv. Petro aikštėje byloja eglė, kuria norima perteikti jo švytėjimą ir pasakyti: taip, jis atėjo, o miško medžiai gieda iš džiaugsmo. Medžiai miestuose ir namuose turėtų būti ne vien šventės paprotys: jie kreipia į tą, kuris yra mūsų džiaugsmo pagrindas, į Dievą, dėl mūsų tapusį kūdikiu. Giesmėje galiausiai kalbama apie tą, kuris pats yra vėl atrastas gyvybės medis. Tikėdami į jį gauname gyvenimą. Per Eucharistijos sakramentą jis dovanoja mums save, dovanoja gyvenimą, nusidriekiantį į amžinybę. Šią valandą įsitraukiame į kūrinijos giesmę, ir mūsų šlovinimas kartu yra prašymas: taip, Viešpatie, leisk mums išvysti šiek tiek tavo šlovės spindesio. Ir suteik ramybės žemėje. Padaryk mus tavo ramybės žmonėmis. Amen.