Brangūs broliai ir seserys!

Kristaus Apsireiškimas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus „pasirodymas“, yra daugialypis slėpinys. Lotyniškoji tradicija tai tapatina su išminčių apsilankymu pas Kūdikėlį Jėzų Betliejuje ir pirmiausia aiškina kaip Izraelio Mesijo apsireiškimą pagonių tautoms. Tuo tarpu Rytų tradicijoje pirmenybė teikiama Jėzaus krikšto Jordano upėje momentui, kai jis apsireiškė kaip Šventosios Dvasios pateptas viengimis dangiškojo Tėvo Sūnus. Jono evangelijoje kviečiama „apsireiškimu“ laikyti ir vestuves Kanoje, kur Jėzus, vandenį paversdamas vynu, „parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2, 11). O ką galėtume pasakyti mes, mieli broliai, pirmiausia Naujosios Sandoros kunigai, kurie kasdien esame Jėzaus Kristaus „pasirodymo“ Švenčiausiojoje Eucharistijoje liudytojai ir tarnai? Šiuo švenčiausiuoju ir nuolankiausiuoju sakramentu, kuriame Viešpats apreiškia ir sykiu pridengia savo šlovę, Bažnyčia švenčia visus jo slėpinius. Kartu su šv. Tomu Akviniečiu meldžiamės šlovindami: Adoro te devote, latens Deitas.

Šiais 2009 metais, Galilėjo Galilėjaus pirmųjų stebėjimų pro teleskopą 400 metinių proga paskirtais astronomijai, tartum priderėtų ypatingą dėmesį teikti žvaigždės simboliui Evangelijos pasakojime apie išminčius (plg. Mt 2, 1–2). Jie veikiausiai buvo astronomai. Iš savo observatorijos, įsikūrusios į rytus nuo Palestinos, greičiausiai Mesopotamijoje, jie pastebėjo suspindint naują žvaigždę ir šį dangaus reiškinį paaiškino kaip žinią apie naujo karaliaus, tiksliau – žydų karaliaus, anot Rašto (plg. Sk 24, 17), gimimą. Bažnyčios tėvai šiame šv. Mato perteiktame nepakartojamame įvykyje įžvelgia savotišką kosmologinę „revoliuciją“, sukeltą Dievo Sūnaus įžengimo į pasaulį. Pavyzdžiui, šv. Jonas Auksaburnis rašo: „Virš kūdikio atsidūrusi žvaigždė sustojo, ir tai galėjo nutikti tik dėl žvaigždėms nebūdingos jėgos – iš pradžių pasislėpti, po to vėl užtekėti ir galiausiai sustoti” (In Matthaeum homiliae, 7, 3). Šv. Grigalius Nazianzietis teigia, kad Kristaus gimimas privertė žvaigždes skrieti naujomis orbitomis (plg. Dogminės poemos, V, 53–64: PG 37, 428–429). Tai reikėtų suprasti simboliškai ir teologiškai. Pagonių teologija buvo sudievinusi kosmoso elementus ir galias, tuo tarpu krikščioniškasis tikėjimas, atbaigdamas biblinį apreiškimą, kontempliuoja vienatinį Dievą, visos visatos Kūrėją ir Viešpatį.

Kristuje žmogumi tapusi dieviškoji meilė yra pamatinis ir visuotinis kūrinijos įstatymas. Tai reikėtų suprasti ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Taip šitai suprato ir Dantė, „Rojų“ ir visą „Dieviškąją komediją“ užbaigęs iškilia eilute Dievą pavadindamas „meile, judinančia saulę ir kitas žvaigždes“ (Rojus, XXXIII, 145). Tai reiškia, kad žvaigždės, planetos, visa visata nėra valdomos aklos galios, nėra pavaldžios vien materijos dinamikai. Tad nėra kosminių elementų, kuriuos būtų galima sudievinti, priešingai, tėra viena asmeninė valia, Dievo Dvasia, Kristuje atsiskleidusi kaip Meilė (plg. Spe salvi, 5). Todėl žmonės – kaip rašo šv. Paulius Laiške kolosiečiams – yra ne „pasaulio pradmenų“ (plg. Kol 2, 8) vergai, bet laisvi, t. y. gebantys užmegzti ryšį su kūrybinga Dievo laisve. Dievas yra versmė ir visa valdo ne kaip koks nors šaltas ir anoniminis judintojas, bet kaip Tėvas, Jaunikis, Draugas, Brolis, kaip Logos, „Žodis-Protas“, kartą ir visiems laikams susijungęs su mūsų kūnu, tobulai dalijęsis mūsų būviu ir apreiškęs savo malonės apsčią galią. Tad krikščionybei būdinga ypatinga kosmologinė samprata, iškiliausiomis formomis reikšta Viduramžių filosofijoje ir teologijoje. Mūsų epochoje irgi yra įdomių ženklų, liudijančių jos atgimimą, sąlygotą daugelio mokslininkų, neatsisakiusių nei proto, nei tikėjimo, bet leidusių, kad iš pagrindų išryškėtų abiejų vertė ir vienas kitą abipusiškai praturtintų.

Krikščioniškasis tikėjimas kosmosą lygina su „knyga“ – taip sakė ir Galilėjus – ir laiko jį Autoriaus, išreiškiančio save per kūrinijos „simfoniją“, kūriniu. Šioje simfonijoje yra tam tikras taškas, kuris muzikos kalba būtų vadinamas solo, tema, skirta paskiram instrumentui ar vienam balsui. Ir ši tema tokia svarbi, kad nuo jos priklauso viso kūrinio reikšmė. Šis solo – tai Jėzus, paženklintas karališkuoju ženklu: naujos žvaigždės pasirodymo dangaus skliaute. Jėzus antikos krikščioniškųjų rašytojų lyginamas su žvaigžde. Dabartinėmis astrofizikos žiniomis, jį turėtume lyginti su dar didesniu žvaigždynų centru – ne tik Saulės sistemos, bet ir visos Visatos. Pagal šį slėpiningą planą, sykiu fizinį ir metafizinį bei atvedusį prie žmogiškosios būtybės, kuri yra kūrinijos pradmenų viršūnė, atsiradimo, į pasaulį atėjo Jėzus: gimęs, pasak šv. Pauliaus, „iš moters“ (Gal 4, 4). Žmogaus Sūnus aprėpia žemę ir dangų, kūriniją ir Kūrėją, kūną ir dvasią. Jis yra kosmoso ir istorijos centras, nes jame nesusimaišydami susijungia Autorius ir jo kūrinys.

Žemiškasis Jėzus yra kūrinijos ir istorijos viršūnė, tuo tarpu prisikėlęs Kristus pranoksta tai: perėjimu į amžinąjį gyvenimą per mirtį užbėgama į priekį visa „suvienijimo“ Kristuje momentui (plg. Ef 1, 10). Mat, kaip rašo apaštalas, „visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Ir būtent su prisikėlimu iš numirusių jis visame kame įgijo „pirmenybę“ (Kol 1, 18). Pats Jėzus tai sako pasirodęs mokiniams po prisikėlimo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Toks suvokimas remia istorijos takais keliaujančią Bažnyčią, Kristaus Kūną. Joks šešėlis, kad ir koks niūrus, negali užtemdyti Kristaus šviesos. Todėl tie, kurie tiki į Kristų, niekada nepraranda vilties, taip pat ir šiandien, matydami žmoniją kamuojančią didelę socialinę ir ekonominę krizę, daugybę žemės sričių krauju laistyti nepaliaujančią neapykantą ir destrukcinę prievartą, žmogaus egoizmą ir įžūlią pretenziją išaukštinti save iki Dievo, per tai dažnai iškreipiant Dievo planą žmogaus gyvybės ir kilnumo, šeimos ir kūrinijos darnos atžvilgiu. Mūsų pastangos išlaisvinti žmogaus gyvenimą ir pasaulį iš nuodų ir purvų, galinčių sugriauti dabartį ir ateitį, prasmingos – kaip atkreipiau dėmesį enciklikoje Spe salvi – net ir tada, kai nematome jokių išorinių vaisių arba, regis, jaučiamės bejėgiai milžiniškos priešiškų jėgų galybės akivaizdoje, nes „drąsos įkvepia bei kryptį mūsų darbams teikia didi, Dievo pažadais besiremianti viltis“ (35).

Visuotinė Kristaus valdžia ypatingu būdu vykdoma Bažnyčioje. Dievas „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“ (Ef 1, 22–23). Apsireiškimas yra Viešpaties pasirodymas ir, kaip jo atspindys, Bažnyčios pasirodymas, nes kūnas negali būti atskirtas nuo galvos. Pirmajame šios dienos skaitinyje, paimtame iš vadinamojo trečiojo Izaijo tekstų, mums pateikiama kaip tik tokia perspektyva, kuria remdamiesi Bažnyčią turime suvokti kaip atsispindinčios šviesos slėpinį. „Kelkis, nušvisk! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šviesa virš tavęs sušvito“ (Iz 60, 1), – sako pranašas kreipdamasis į Jeruzalę. Bažnyčia yra apšviestoji žmonija, „pakrikštyta“ Dievo šlovėje, t. y. jo meilėje, grožyje, valdžioje. Bažnyčia žino, kad jos žmogiškumas ir jo ribotumai bei skurdas dar labiau leidžia išryškėti Šventosios Dvasios darbui. Ji gali girtis vien savo Viešpačiu: šviesa sklinda ne iš jos, ne ji turi šlovę. Bet būtent tai kelia jai džiaugsmą, kurio niekas iš jos negali atimti, džiaugsmą, kad ji „ženklas ir įrankis“ to, kuris yra lumen gentium, tautų šviesa (plg. Lumen gentium, 1).

Brangūs bičiuliai, šiais Pauliaus metais Kristaus Apsireiškimo iškilmė kviečia Bažnyčią, kiekvieną bendruomenę ir kiekvieną tikintįjį, sekant tautų apaštalu, tarnauti taip, kaip žvaigždė tarnavo išminčiams iš Rytų, nuvesdama juos pas Jėzų (plg. šv. Leonas Didysis. Trečiasis pamokslas Kristaus Apsireiškimo proga, 5: PL 54, 244). Argi Pauliaus gyvenimas po atsivertimo nebuvo vien tik „bėgimas“ siekiant nunešti Kristaus šviesą tautoms ir, atvirkščiai, atvesti tautas pas Kristų? Dievo malonė pavertė Paulių „žvaigžde“ tautoms. Jo tarnavimas Bažnyčiai yra pavyzdys ir paskata vėl atrasti savo misijišką esmę ir iš naujo įsipareigoti skelbti Evangeliją, pirmiausia tiems, kurie jos dar nepažįsta. Tačiau, žvelgdami į Paulių, turime neužmiršti, kad jo skelbimas buvo maitinamas Šventojo Rašto. Todėl, turint prieš akis neseniai surengtą Vyskupų sinodo asamblėją, būtina energingai pabrėžti, jog Bažnyčia ir pavieniai tikintieji tik tada gali būti pas Kristų vedanti šviesa, kai uoliai ir savo gilumoje maitinasi Dievo žodžiu. Būtent tas Žodis apšviečia, nuvalo ir atverčia, tikrai ne mes. Mes tesame Gyvybės žodžio tarnai. Taip Paulius suvokė save ir savo tarnystę – tarnystę Evangelijai. „Visa tai darau dėl Evangelijos“, – rašo jis (1 Kor 9, 23). Taip turėtų pasakyti ir Bažnyčia, kiekviena bažnytinė bendruomenė, kiekvienas vyskupas ir kiekvienas kunigas: visa darau dėl Evangelijos. Brangūs broliai ir seserys, melskitės už Bažnyčios ganytojus, kad kasdien priimtume į save Dievo žodį ir ištikimai perduotume jį tikintiesiems. Tačiau mes irgi meldžiamės už jus, kad visi krikščionys, būdami tam pašaukti Krikštu ir Sutvirtinimu, žodžiu ir liudijimu skelbtų Kristų, pasaulio šviesą. Mergelė Marija, evangelizacijos Žvaigždė, telydi mus, kad kartu įvykdytume šią misiją, o šv. Paulius, tautų apaštalas, teužtaria mus danguje. Amen.