Brangūs broliai ir seserys!

Evangelisto Morkaus jo evangelijos pradžioje perteikiami žodžiai: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (1, 11) nukelia mus į šiandienės Viešpaties Krikšto iškilmės, kuria užbaigiamas Kalėdų laikas, šerdį. Kristaus iškilmių ciklas skatina mus apmąstyti Jėzaus gimimą, skelbiamą Dievo švytinčio spindesio apgaubtų angelų; Kalėdų metas kalba mums apie žvaigždę, atvedusią Rytų išminčius prie Betliejaus namo ir kviečia pažvelgti į dangų, atsivėrusį virš Jordano pasigirstant Dievo balsui. Tai ženklai, kuriuos Viešpats nenuilsdamas mums kartoja: „Taip, aš esu čia. Pažįstu jus. Myliu jus. Yra kelias, vedantis nuo manęs prie jūsų. Ir yra kelias, vedantis nuo jūsų prie manęs.“ Jėzuje Kūrėjas tapo kūdikiu, žmogumi, kokie esame mes, kurį galima pamatyti ir paliesti. Sykiu, padarydamas save mažą, Dievas leido nušvisti savo didybės šviesai, nes, nusižemindamas iki beginklės meilės bejėgystės, parodė savo tikrosios didybės, to, ką reiškia būti Dievu, prigimtį.

Kalėdų ir apskritai liturginių metų prasmė būtent ir yra patraukti mus prie tų dieviškųjų ženklų, paskatinti įžvelgti juose kasdienius įvykius, idant mūsų širdys atsivertų Dievo meilei. Kalėdos ir Viešpaties Apsireiškimas daro mus gebančius praregėti, atverti akis ir širdis pas mus ateinančio Dievo slėpiniui, o Viešpaties Krikšto šventė įvesdina į, taip sakant, asmeninio ryšio su juo kasdienybę. Iš tiesų, panirdamas į Jordano vandenis, Jėzus su mumis susivienijo. Krikštas yra savotiškas tiltas, jo pastatydintas tarp savęs ir mūsų, kelias, per kurį jis tampa mums prieinamas, dieviškoji vaivorykštė virš mūsų gyvenimo, didžiojo „taip“ Dievui pažadas, vartai į viltį ir sykiu ženklas, parodantis kelią, kuriuo turime veikliai ir džiugiai sukti, kad jį sutiktume ir pajustume, jog esame jo mylimi.

Brangūs bičiuliai, tikrai esu laimingas, kad ir šiais metais, šios šventės dieną, turėjau galimybę pakrikštyti vaikus. Dievas šiandien jais gėrisi. Nuo tada, kai viengimis Tėvo Sūnus buvo pakrikštytas, dangus tikrai atsivėrė ir tebesiveria, ir mes kiekvieną naują pražydusią gyvybę galime patikėti Dievo, stipresnio už tamsias pragaro galias, rankoms. Štai ką reiškia krikštas: atiduodame Dievui tai, kas iš jo išėjo. Vaikas nėra tėvų nuosavybė; priešingai, Kūrėjo jis laisvai ir vis naujaip patikimas jų atsakomybei, kad jie padėtų jam būti laisvu Dievo vaiku. Tiktai puoselėdami tokį suvokimą, tėvai įstengs surasti tinkamą pusiausvyrą tarp pretenzijos į galią disponuoti savo vaikais, tarsi jie būtų jų privatinė nuosavybė, ir ugdyti juos pagal savo idėjas bei trokšimus ir liberalaus pobūdžio nuostatos, kai jiems suteikiama visiška laisvė, tenkinami visi jų troškimai bei siekiai, ir tai laikoma tinkamu jų asmenybės ugdymo būdu. Šio sakramento galia pakrikštytas kūdikis tampa Dievo įvaikiu, jo begalinės meilės, jį sergėjančios bei ginančios, objektu, tad jį būtina mokyti suvokti Dievą kaip savo Tėvą ir gebėti bendrauti su juo kaip vaikui. Todėl kai, laikydamiesi krikščioniškosios tradicijos, kaip kad šiandien, krikštijame vaikus, įvesdami juos į Dievo šviesą ir jo mokymus, jiems nieko prievarta neprimetame, bet suteikiame dieviškojo gyvenimo turtus – gyvenimo, kuriame šaknijasi tikroji laisvė ir kuris yra buvimo Dievo vaiku laisvė, – laisvė, kurią metams bėgant būtina lavinti bei ugdyti, kad ji taptų gebanti priimti atsakingus asmeninius pasirinkimus.

Brangūs tėvai, krikštatėviai ir krikštamotės, su meile jus sveikinu ir kartu su jumis džiaugiuosi šiais mažutėliais, kurie šiandien atgimsta amžinajam gyvenimui. Jūs suvokiate, kokią dovaną jie gavo, ir nepaliaudami dėkojate Viešpačiui, kuris šiandieniu sakramentu įvesdina jūsų vaikus į naują šeimą, didesnę ir tvaresnę, atviresnę ir gausesnę negu jūsų: galvoje turiu tikinčiųjų šeimą, Bažnyčią, šeimą, kurios Tėvas yra Dievas ir kurioje visi laiko vienas kitą broliais Kristuje. Šiandien jūs patikite savo vaikus Dievui, kuris yra šviesos ir meilės galia, gerumui, ir jie, kad ir kokie gyvenime užkluptų sunkumai, niekada nesijaus palikti likimo valiai, jei išliks susivieniję su juo. Ugdykite jų tikėjimą, mokykite juos melstis, kad jie kaip Jėzus ir jo padedami augtų „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 5, 52).

Grįždami prie Evangelijos skaitinio, pamėginkime geriau suprasti, kas šiandien vyksta. Šv. Morkus sako, kad, Jonui Krikštytojui ant Jordano kranto skelbiant būtinybę atsiversti dėl Mesijo artėjančio atėjimo, Jėzus, įsimaišęs į minią, atsistoja prieš jį, kad būtų pakrikštytas. Jono teikiamas atgailos krikštas neabejotinai visiškai skirtingas nuo to, kurį įsteigs Jėzus. Vis dėlto tą momentą atskleidžiama Atpirkėjo misija, nes, jam išlipant iš vandens, iš dangaus pasigirsta balsas ir ant jo nusileidžia Šventoji Dvasia (plg. Mk 1, 10). Dangiškasis Tėvas skelbia jį esant mylimuoju Sūnumi ir viešai paliudija jo visuotinę išganymo misiją, kurią jis iki galo įvykdys mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas. Tik tada, su Velykų auka, nuodėmių atleidimas taps visuotinis ir visiškas. Krikštu ne tik panyrame į Jordano vandenis, kad skelbtume įsipareigojimą atsiversti, ant mūsų taip pat išliejamas mus nuvalantis ir išgelbėjantis atperkamasis Kristaus kraujas. Būtent mylimuoju Sūnumi gėrisi Tėvas ir būtent jis atgauna mums kilnumą ir džiaugsmą vadinti save ir tikrai būti Dievo „vaikais“.

Netrukus vėl išgyvensime šiandienės šventės primenamą slėpinį; Krikšto sakramento ženklai ir simboliai padės mums suvokti, kad Viešpats veikia šių mažutėlių širdyje, padarydamas juos „savo“ amžinai, jo Dvasios pasirinkta gyvenamąja buveine ir „gyvaisiais akmenimis“ dvasiniam statiniui, kuris yra Bažnyčia, statydinti. Mergelė Marija, Jėzaus Motina, tegloboja juos ir jų šeimas, tebūna visada su jais, idant jie suprastų išganymo, kurį jiems teikia Krikštas, užmojį. O mes, broliai ir seserys, lydėkime juos savo malda, melskimės už tėvus, krikštatėvius ir krikštamotes ir jų giminaičius, kad jie padėtų jiems augti tikėjimu, melskimės už visus čia dalyvaujančius, kad, maldingai dalyvaudami šventime, atnaujintume savo Krikšto pažadus ir padėkotume Viešpačiui už jo nuolatinę pagalbą. Amen.