Brangūs broliai ir seserys!

Brangūs jaunuoliai!

Lydimas gausėjančio piligrimų būrio Jėzus kopė į Jeruzalę švęsti Velykų. Paskutiniame kelio tarpsnyje, netoli Jericho, jis išgydė aklą Bartimiejų, kuris kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų prašydamas pasigailėti. Dabar, praregėjęs, jis kupinas dėkingumo irgi įsimaišo tarp piligrimų. Kai Jėzus prie Jeruzalės vartų užsėda ant asilaičio, simbolizuojančio Dovydo karalystę, piligrimus apima džiugus tikrumas: būtent jis yra Dovydo Sūnus. Jie sveikina Jėzų mesijiškuoju šūksniu: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“, pridurdami: „Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!“ (Mk 11, 9 ir t.). Kaip tiksliau entuziastingi piligrimai įsivaizdavo besiartinančią Dovydo karalystę, nežinome. Tačiau, ar, tiesą sakant, Jėzaus, Dovydo Sūnaus, žinią supratome mes? Ar suvokėme, apie kokią karalystę jis kalbėjo per tardymą pas Pilotą? Ar suprantame, ką reiškia žodžiai, kad ši karalystė yra ne iš šio pasaulio? O gal vis dėlto norėtume, kad ji būtų iš šio pasaulio?

Šventasis Jonas savo evangelijoje po pasakojimo apie įžengimą į Jeruzalę pateikia Jėzaus žodžius, atskleidžiančius šios naujo pobūdžio karalystės esmę. Pirmąkart skaitydami šiuos tekstus galime išskirti tris skirtingus karalystės įvaizdžius, kuriais kiekvienąkart kitaip atsispindi vienas ir tas pats slėpinys. Iš pradžių Jonas pasakoja, jog tarp piligrimų, atėjusių „per šventę Dievo pagarbinti“, buvo ir graikų (plg. 12, 20). Įsidėmėkime, kad tikrasis šių piligrimų tikslas buvo pagarbinti Dievą. Šitai tiksliai atitinka žodžius, Jėzaus pasakytus išvalant šventyklą: „Mano Namai vadinsis maldos namai visoms tautoms“ (Mk 11, 17). Tikrasis piligrimystės tikslas turėtų būti susitikti su Dievu, jį pagarbinti ir per tai ištiesinti mūsų gyvenimo pamatinį santykį. Šie graikai yra Dievo ieškantys, savo gyvenimu Dievop keliaujantys žmonės. Per du graikiškai kalbančius apaštalus, Pilypą ir Andriejų, jie nori pranešti Viešpačiui: „Norėtume pamatyti Jėzų“ (Jn 12, 21). Didūs žodžiai. Brangūs bičiuliai, todėl čia ir susirinkome: norėtume pamatyti Jėzų. To trokšdami, praėjusiais metais į Sidnėjų kaip piligrimai atvyko tūkstančiai jaunuolių. Žinoma, lūkesčių iš šios piligrimystės būta daugeriopų. Tačiau tikrasis tikslas buvo šis: norėtume pamatyti Jėzų.

Ką atsakydamas į tokį prašymą aną valandą pasakė ir padarė Jėzus? Iš evangelijos neaišku, ar Jėzus susitiko su tais graikais. Jėzaus žvilgsnis daug platesnis. Jo atsakymo į šių žmonių prašymą esmė yra štai tokia: „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Tai reiškia: daugiau ar mažiau atsitiktinis ir trumpas pokalbis su keliais žmonėmis, tada vėl grįšiančiais namo, dabar nebesvarbus. Kaip miręs ir prisikėlęs kviečio grūdas į graikų pasaulį ateisiu visiškai naujaip, pranokdamas šios akimirkos ribas. Prisikėlimu Jėzus peržengia erdvės ir laiko ribas. Į pasaulio ir istorijos platybę jis įžengia kaip Prisikėlusysis. Taip, kaip Prisikėlusysis, jis ateina pas graikus ir kalbasi su jais, pasirodo jiems taip, kad jie, toli nuo jo esantys, priartėja, ir per jų kalbą, per jų kultūrą jo žodis toliau nešamas naujaip, suprantamas naujaip – priartėja jo karalystė. Per tai galime atpažinti du esminius šios karalystės požymius. Viena vertus, karalystės kelias veda per kryžių. Kadangi atiduoda save visą, kaip Prisikėlusysis, jis gali priklausyti visiems ir visiems būti artimas. Šventojoje Eucharistijoje priimame numirusio kviečio grūdo vaisių, duonos padauginimą, trunkantį iki pasaulio ir visų laikų pabaigos.

Antroji įžvalga štai tokia: jo karalystė visuotinė. Išsipildo sena Izraelio viltis: šios Dovydo karalystės neberiboja jokios sienos. Ji driekiasi, pasak pranašo Zacharijo (9, 10), „nuo jūros ligi jūros“, t. y. aprėpia visą pasaulį. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai karalystė nėra politinė valdžia, bet remiasi vien laisvu meilės pritarimu, kuriuo vėlgi atsiliepiama į už mus visus numirusio Jėzaus Kristaus meilę. Mano akimis, iš naujo išmokti turime abiejų dalykų – pirmiausia visuotinumo, katalikiškumo. Šitai reiškia, jog nė vienam nevalia absoliutinti savęs ir savo kultūros, savo laiko ir savo pasaulio. Šitai reikalauja, kad visi vieni kitus priimtume ir atsisakytume to, kas sava. Visuotinumas apima kryžiaus slėpinį – savęs peržengimą, klusnumą visuotiniam Kristaus žodžiui visuotinėje Bažnyčioje. Visuotinumas visada yra savęs peržengimas, atsisakymas to, kas sava. Visuotinumas ir kryžius vienas nuo kito neatsiejami. Tiktai taip gimsta taika.

Žodžiai apie mirusį kviečio grūdą priklauso Jėzaus atsakymui graikams, tai ir yra jo atsakymas. Tačiau po to jis dar kartą suformuluoja pagrindinį žmogiškosios egzistencijos dėsnį: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25). Tai reiškia: kas nori savo gyvybę pasilaikyti sau, gyventi vien dėl savęs, visko gvieštis ir išnaudoti visas galimybes – kaip tik tas pražudo gyvybę. Jis tampa nykus ir tuščias. Tik atsisakant savęs, tik atiduodant „aš“ kito „tu“, tik tariant „taip“ didesniam Dievo gyvenimui, mūsų gyvenimas irgi tampa platus ir didelis. Štai toks yra pagrindinis Viešpaties nustatomas principas, galiausiai tapatus meilės principui. Mat mylėti reiškia savęs atsisakyti, save atiduoti, netrokšti savęs, bet iš savęs išsilaisvinti: žvelgti ne atgal į save – kas iš manęs bus, – bet priekin, į kitą – į Dievą ir žmones, kuriuos jis man atsiunčia. O šis meilės principas, apibrėžiantis žmogaus kelią, vėlgi tapatus Kryžiaus slėpiniui, mirties ir prisikėlimo slėpiniui, sutinkamam Kristuje.

Brangūs bičiuliai, galbūt santykinai lengva visam tam pritarti kaip didžiai pamatinei gyvenimo vizijai. Tačiau iš tikrųjų svarbu ne principą pripažinti, bet jo tiesa, kryžiaus ir prisikėlimo tiesa, gyventi. Tam vėlgi neužtenka vienkartinio didžiojo apsisprendimo. Tiesa, svarbu, esmingai svarbu kartą išdrįsti taip iš pagrindų apsispręsti, išdrįsti ištarti didįjį „taip“, kurio Viešpats iš mūsų prašo kurią nors mūsų gyvenimo akimirką. Tačiau lemiamos gyvenimo akimirkos didysis „taip“ – „taip“ tiesai, kurios akivaizdon Viešpats mus pastato, – vėliau turi būti kasdien iš naujo pakartojamas kasdienybėje, kurioje turime vis iš naujo savęs atsisakyti, save atiduoti, kai iš tikrųjų norime savęs laikytis. Nuo teisingo gyvenimo neatsiejama auka, atsisakymas. Kas žada gyvenimą be tokio vis naujo savęs atidavimo, tas žmogų apgaudinėja. Sėkmingo gyvenimo be aukos nėra. Pažvelgęs atgal į savo gyvenimą, turiu pasakyti, kad būtent akimirkos, kai sakiau „taip“ savęs atsisakymui, buvo didžiosios ir svarbiosios mano gyvenimo akimirkos.

Galiausiai šventasis Jonas į Viešpaties žodžių Verbų sekmadienį kompoziciją įtraukia modifikuotą Jėzaus maldą Alyvų kalne. Iš pradžių pasakymas: „Mano siela sukrėsta“ (12, 27). Čia išnyra kitose trijose evangelijose išsamiai pavaizduotas Jėzaus išgąstis mirties galios akivaizdoje, jo regimos visos blogio bedugnės, kurion jis turi nužengti, akivaizdoje. Viešpats kartu kenčia mūsų baimę, jis palydi mus per šią paskutinę baimę į šviesą. Po to Jonas pateikia du Jėzaus prašymus. Pirmasis išreikštas tik sąlyginai: „Ir ką aš pasakysiu: Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“ (12, 27). Jėzus kaip žmogus irgi jaučiasi verčiamas prašyti, kad baisi kančia jį aplenktų. Mes irgi galime taip prašyti. Mes irgi galime kaip Jobas skųstis Viešpačiui, kreipti į jį visus savo klausimus, kylančius mums regint pasaulyje neteisybes ir savo „aš“ bėdas. Jų akivaizdoje neturime bėgti į tuščių frazių pasaulį, į netikrą pasaulį. Melstis visada reiškia ir grumtis su Dievu, turint teisę, kaip Jokūbas, jam pasakyti: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi“ (Pr 32, 27). Bet po to eina antrasis Jėzaus prašymas: „Pašlovink savo vardą“ (Jn 12, 28). Sinoptikai prašymą formuluoja taip: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Galiausiai Dievo šlovė, jo buvimas Viešpačiu, jo valia visada svarbesni ir teisingesni dalykai negu mano mintys ir valia. Ir būtent šis momentas esminis mums meldžiantis ir gyvenant: mokytis tikrovės teisingos tvarkos, priimti ją savo vidumi, tikėti, kad Dievas viską daro teisingai, kad jo valia yra tiesa ir meilė, kad mano paties gyvenimas bus geras, kai išmoksiu pritarti tai tvarkai. Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas yra laidas, kad Dievu tikrai galime pasitikėti. Taip jo karalystė tampa tikrove.

Mieli bičiuliai! Šios liturgijos pabaigoje Australijos jaunuoliai perduos Pasaulinių jaunimo dienų kryžių jaunuoliams iš Ispanijos. Kryžius keliauja iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš jūros į jūrą. O mes jį lydime. Kartu einame jo keliu, taip atrasdami savąjį kelią. Prisiliesdami prie kryžiaus ir, negana to, jį nešdami, prisiliečiame prie Dievo slėpinio, Jėzaus Kristaus slėpinio, prie slėpinio, kad Dievas taip pamilo pasaulį – mus, kad už mus atidavė savo viengimį Sūnų (plg. Jn 3, 16). Prisiliečiame prie įstabaus Dievo meilės slėpinio, kuris vienintelis yra tikrai atperkanti tiesa. Tačiau kartu prisiliečiame ir prie mūsų gyvenimo pagrindinio dėsnio, pagrindinės formos – būtent to, kad be „taip“ kryžiui, be kasdienės kelio bendrystės su Kristumi gyvenimas negali nusisekti.

Juo daugiau galime atsisakyti dėl didžiosios tiesos ir meilės, dėl Dievo tiesos ir meilės, juo didesnis ir turtingesnis tampa gyvenimas. Kas gyvybę nori pasilaikyti sau, tas ją pražudo. Kas savo gyvybę dovanoja – kasdien nedideliais mostais, priklausančiais dideliam apsisprendimui, – tas ją atranda. Tai reikli, bet sykiu neapsakomai graži ir išlaisvinanti tiesa, į kurią norėtume įžengti keliaudami su kryžiumi per žemynus. Telaimina Viešpats šią kelionę. Amen.