Brangūs broliai ir seserys!

Vakarą prieš savo kančią Viešpats Paskutinės vakarienės menėje meldėsi už apie jį susibūrusius mokinius, sykiu kreipdamas žvilgsnį į visų amžių mokinių bendruomenę, visus, „kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17, 20). Melsdamasis už visų amžių mokinius, jis prieš akis taip pat turėjo mus ir už mus meldėsi. Pasiklausykime, ko jis prašo Dvylikai ir mums, čia susirinkusiems: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (17, 17 ir t.). Viešpats meldžia mus pašventinti, pašventinti tiesa. Ir siunčia mus tęsti savo paties misijos. Tačiau šioje maldoje yra žodžių, kurie verčia suklusti, atrodo mums nesuprantami. Jėzus sako: „Dėl jų aš pašventinu save.“ Ką tai reiškia? Argi Jėzus savaime nėra „Dievo Šventasis“, koks buvo Petro išpažintas kritinę valandą Kafarnaume (Jn 6, 69)? Kaip jis dabar gali save patį pašvęsti, pašventinti?

Norėdami tai suprasti, pirma turime išsiaiškinti, kas Biblijoje norima pasakyti žodžiais „šventasis“ ir „pašventinti, pašvęsti“. Žodžiu „šventasis“ pirmiausia nusakoma paties Dievo prigimtis, jo ypatingas, dieviškasis, būties būdas, būdingas tik jam vienam. Jis vienintelis yra tikras ir autentiškas Šventasis pirmine šio žodžio prasme. Visas kitas šventumas kyla iš jo, yra dalyvavimas jo būtyje. Jis yra gryniausia šviesa, tiesa ir gėris be jokios dėmės. Todėl ką nors pašvęsti reiškia paskirti kokį nors dalyką ar asmenį Dievui, išskirti tai iš to, kas mūsų, srities ir perkelti į jo aplinką, kad tai priklausytų nebe pasauliui, tam, kas yra mūsų, bet išskirtinai Dievui. Tad pašventimas yra išėmimas iš pasaulio ir perdavimas gyvajam Dievui. Dalykas ar asmuo nebepriklauso mums, sau pačiam, bet panardinamas į Dievą. Tačiau kokio nors dalyko atidavimą Dievui vadiname ir auka: tai turi priklausyti nebe man, bet jam. Senajame Testamente asmens paskyrimas Dievui, tai yra asmens pašventinimas, tapatus įšventinimui į kunigus, taip sykiu apibrėžiama, kas yra kunigystės esmė – nuosavybės perėjimas iš vienų rankų į kitas, paėmimas iš pasaulio ir dovanojimas Dievui. Per tai išryškėja dvi pašventinimo – pašventimo kryptys. Tai išėjimas iš pasaulio gyvenimo aplinkos, išskyrimas save atiduodant Dievui. Tačiau tai nėra atskyrimas. Būti paskirtam Dievui veikiau reiškia būti įpareigotam atstovauti kitiems. Kunigas išimamas iš pasaulio sąryšių bei dovanojamas Dievui ir būtent per tai, remdamasis Dievu, turi būti čia kitiems, visiems. Jėzus, sakydamas: „pašventinu save“, padaro save kunigu ir kartu auka. Todėl Bultmannas pagrįstai frazę: „pašventinu save“ verčia: „paaukoju save“. Ar dabar suprantame, kas vyksta Jėzui sakant: „Dėl jų pašventinu save“? Tai kunigiškas aktas, kuriuo Jėzus – Žmogus Jėzus, suvienytas su Dievo Sūnumi, – dėl mūsų paskiria save Tėvui. Šitaip nusakoma, kad jis yra kunigas ir kartu auka. Pašventinu save – paaukoju save: šiuos neišmatuojamus žodžius, leidžiančius mums pažvelgti į didžiausią Jėzaus Kristaus širdies gelmę, turime nuolatos atminti. Juose glūdi mūsų atpirkimo slėpinys, o kartu ir Bažnyčios kunigystės, mūsų kunigystės ištaka.

Dabar galime iki galo suprasti prašymą, kurį Viešpats kreipia į Tėvą dėl mokinių – dėl mūsų. „Pašventink juos tiesa“: tai apaštalų įskyrimas į Jėzaus Kristaus kunigystę, jo naujos kunigystės visų laikų tikinčiųjų bendruomenės labui įsteigimas. „Pašventink juos tiesa“: tai tikroji apaštalų pašventimo malda. Viešpats prašo, kad Dievas pats juos prie savęs patrauktų, įtrauktų į savo šventumą, prašo išimti juos iš to, kas yra jų, ir padaryti savo nuosavybe, idant jie, remdamiesi juo, galėtų kaip kunigai tarnauti pasauliui. Šis Jėzaus prašymas šiek tiek skirtingu pavidalu pakartojamas du kartus. Norėdami bent miglotai suvokti čia tikrove tampantį iškilų dalyką, turime abu kartus atidžiai įsiklausyti. „Pašventink juos tiesa.“ Jėzus priduria: „Tavo žodis yra tiesa.“ Tad mokiniai į Dievą įtraukiami panardinti į Dievo žodį. Dievo žodis yra tartum nuprausianti maudyklė, kuriamoji galia, paverčianti juos Dievo būtimi. Ar taip yra mūsų gyvenime? Ar tikrai esame persisunkę Dievo žodžiu? Ar tai tikrai maistas, kuriuo gyvename labiau negu šio pasaulio duona ir daiktais? Ar tikrai jį pažįstame? Ar mylime? Ar jis taip giliai mus paliečia, kad tikrai paveiktų mūsų gyvenimą, mūsų mąstymą? O galbūt mūsų mąstymą vis iš naujo lemia tai, kas sakoma ar daroma? Ar vyraujančios nuomonės gana dažnai nėra matas, į kurį lygiuojamės? Ar neapsiribojame paviršutiniškumu visa to, kas šiandieniam žmogui taip siūlosi? Ar tikrai leidžiame Dievo žodžiui nuprausti savo vidų? Nietzsche nuolankumą bei klusnumą išjuokė kaip vergo dorybes, kuriomis žmogus laikomas prispaustas. Vietoj jų jis aukštino išdidumą ir absoliučią žmogaus laisvę. Tiesa, yra iškreipto nuolankumo bei nusižeminimo pavyzdžių, kuriais sekti nederėtų. Tačiau yra ir destrukcinės arogancijos bei išpuikimo, ardančių kiekvieną bendruomenę ir vedančių į smurtą. Mokykimės iš Kristaus mūsų būties tiesą atitinkančio deramo nuolankumo ir tiesai, Dievo valiai nusilenkiančio klusnumo. „Pašventink juos tiesa. Tavo žodis yra tiesa“: šie įskyrimo kunigystėn žodžiai apšviečia mūsų gyvenimą ir kviečia mus vis iš naujo tapti Dievo žodyje atsiveriančios tiesos mokiniais.

Aiškindami šį pasakymą, galime žengti dar vieną žingsnį. Argi Kristus apie save nesakė: „Aš esu tiesa“ (plg. Jn 14, 6)? Ir argi jis pats nėra gyvasis Dievo Žodis, į kurį kreipia visi paskiri žodžiai? Pašventink juos tiesa – giliausia prasme tai reiškia: suvienyk juos su manimi – Kristumi. Pririšk juos prie manęs. Įtrauk juos į mane. Juk iš tiesų: Naujosios Sandoros kunigas galiausiai tėra vienas – pats Jėzus Kristus. Taigi mokinių kunigystė gali būti tik dalyvavimas Jėzaus kunigystėje. Todėl mūsų buvimas kunigais yra ne kas kita, kaip naujas, radikalus vienijimosi su Kristumi būdas. Būtiškai jis sakramentu mums dovanotas visam laikui. Tačiau šis naujas būties įspaudas gali tapti mums teismu, jei mūsų gyvenimas neįaugs į sakramento tiesą. Šiandien atnaujinamas mūsų šventimų pažadas sako, jog mūsų valia turėtų būti nukreipta į: Domino Iesu arctius coniungi et conformari, vobismetipsis abrenuntiantes. Vienijimasis su Kristumi suponuoja atsižadėjimą, reiškia, jog trokštame ne žengti savo keliu ir įgyvendinti savo valią, ne tapti tuo ar anuo, bet atiduoti save jam ir palikti jam spręsti, kur ir kaip mus panaudoti. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“, – yra apie tai sakęs šventasis Paulius (plg. Gal 2, 20). Tardami per kunigo šventimus „taip“, iš pagrindų atsižadėjome trokšti būti savarankiški, „save įgyvendinti“. Tačiau šį didįjį „taip“ būtina kasdien įgyvendinti daugybe mažų „taip“ ir atsižadėjimų. Bet didįjį „taip“, kurį sudaro mažų žingsnių „taip“, be kartėlio ir savęs apgailėjimo įmanoma įkūnyti tik tada, kai Jėzus Kristus tikrai yra mūsų gyvenimo centras, kai jį iš tikrųjų esame artimai pažinę. Juk tada tarp atsižadėjimų, kurie iš pradžių gali būti skausmingi, išgyvename augantį draugystės su juo džiaugsmą, pajuntame visus mažus ir kartais didelius jo mums nuolatos dovanojamos meilės ženklus. Kas save praras, tas save atras. Išdrįsę prarasti save dėl Viešpaties, patirsime, kokie teisingi jo žodžiai.

Nuo buvimo panardintam į tiesą – į Kristų neatsiejama malda, kuria mokomės draugauti ir susipažįstame su juo – su jo buvimo, mąstymo, veikimo būdu. Melstis reiškia asmeniškai keliauti kartu su Kristumi, atveriant jam savo kasdienybę, savo sėkmes ir nesėkmes, vargus ir džiaugsmus – tiesiog pačiam stojant jo akivaizdon. Tačiau kad tai nevirstų savęs kontempliavimu, svarbu nuolatos mokytis melstis kartu su Bažnyčia. Švęsti Eucharistiją reiškia melstis. Tačiau Eucharistiją tinkamai švenčiame tik tada, kai savo mąstymu ir būtimi įžengiame į Bažnyčios mums pateikiamus žodžius. Juose glūdi malda visų kartų, įtraukiančių mus į kelionę pas Viešpatį. O, būdami kunigai, Eucharistijoje savo malda einame pirma šiandienių tikinčiųjų maldos. Jei su šiais maldos žodžiais viduje susivienijame, jei leidžiamės būti jų vedami bei formuojami – vartai į tuos žodžius atsiveria ir tikintiesiems. Tada visi iš tikro tampame su Kristumi „vienas kūnas ir viena siela“.

Būti panardintam į tiesą ir per tai į Dievo šventumą taip pat reiškia suvokti tiesos reiklumą, dideliuose ir mažuose dalykuose priešintis daugialypiais būdais pasaulyje esančiam melui, priimti varginančią tiesą, kad pajustume jos gilesnį džiaugsmą. Kalbėdami apie buvimą pašventintam tiesa, neužmirškime, kad Jėzuje Kristuje tiesa ir meilė yra viena. Būti panardintam į Kristų reiškia būti panardintam į jo gerumą, į tikrąją meilę. Tikroji meilė nėra pigi, ji gali būti ir reikli. Ji priešinasi blogiui, kad duotų žmogui tikrąjį gėrį. Vienydamiesi su Kristumi, išmokstame atpažinti jį kenčiančiuose, vargšuose, šio pasaulio mažutėliuose; tada tampama tarnaujančiais asmenimis, atpažįstančiais jo brolius bei seseris ir juose sutinkančiais jį patį.

„Pašventink juos tiesa“ – tokia yra pirma Jėzaus posakio dalis. Tačiau po to jis dar priduria: „Dėl jų pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“, t. y. tikrai (Jn 17, 19). Manau, kad ši antroji dalis turi ypatingą reikšmę. Juk pasaulio religijose yra įvairių žmogaus „šventinimo“, pašventimo apeigų. Tačiau visos šios apeigos gali likti tiesiog formaliu dalyku. Kristus prašo tikro pašventinimo, perkeičiančio mokinių būtį, juos pačius, ne vien ritualinio formalumo, bet tikro atidavimo Dievui. Galime pasakyti ir taip: Kristus išprašė mums sakramentą, įsiskverbiantį iki mūsų būties gelmių. Tačiau sykiu jis meldė, kad taip perkeičiami būtume kasdien, kad Dievo šviesos tikrai būtume persmelkti savo kasdienybėje, savo konkrečiame gyvenime.

Savo kunigystės šventimų išvakarėse, prieš 58 metus, atsiverčiau Šventąjį Raštą, nes norėjau sužinoti Viešpaties žodį tai dienai ir visam savo, kaip kunigo, keliui. Mano žvilgsnis nukrypo į žodžius: „Pašventink juos tiesa. Tavo žodis yra tiesa.“ Tada supratau: Viešpats kalba apie mane ir kalba man. Būtent tai rytoj man ir nutiks. Galiausiai įšventinami esame ne apeigomis, nors apeigų tam ir reikia. Maudyklė, į kurią mus panardina Viešpats, yra jis pats – Tiesa asmens pavidalu. Kunigo šventimai reiškia būti panardintam į jį, į Tiesą. Tada naujaip priklausau jam ir kitiems, kad jo Karalystė ateitų. Brangūs bičiuliai, šią šventimų atnaujinimo valandą melskime Viešpatį, kad jis padarytų mus tiesos žmonėmis, meilės žmonėmis, Dievo žmonėmis. Melskime jį, kad jis mus vis labiau į save įtrauktų, idant tikrai taptume Naujosios Sandoros kunigais. Amen.