Brangūs broliai ir seserys!

Qui, pridie quam pro nostra omniumque salute pateretur, hoc est hodie, accepit panem: šiuos žodžius ištarsime per šventųjų Mišių Eucharistijos maldą. Hoc est hodie – Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje į maldos tekstą įterpiamas žodis „šiandien“, taip pabrėžiamas ypatingas šios dienos kilnumas. Būtent „šiandien“ jis tai padarė: visam laikui dovanojo save mums savo Kūno ir Kraujo sakramente. Šiuo „šiandien“ pirmiausia atmenama anuometė Pascha. Tačiau tai ne viskas. Į šį „šiandien“ įžengiame sulig Eucharistijos malda. Mūsų „šiandien“ susiliečia su jo „šiandien“. Jis daro tai dabar. Bažnyčios liturgija šiuo žodžiu „šiandien“ nori sužadinti didelį vidinį dėmesį šios dienos slėpiniui, žodžiams, kuriais jis išreiškiamas. Taigi pamėginkime iš naujo pasiklausyti pasakojimo apie įsteigimą, šį pasakojimą Bažnyčia suformulavo remdamasi Raštu bei kontempliuodama Viešpatį.

Į akis pirmiausia krinta, kad pasakojimas apie įsteigimą nėra savarankiškas tekstas, bet pradedamas santykiniu įvardžiu: qui, pridie. Šiuo qui visas pasakojimas susiejamas su ankstesniais maldos žodžiais: „…kad mums taptų tavo mylimojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju“. Pasakojimas taip sujungiamas su ankstesne malda, su visa Eucharistijos malda ir pats padaromas malda. Jis nebėra tiesiog čia įterptas pasakojimas, tai taip pat nebėra savarankiški autoritetingi žodžiai, pertraukiantys maldą. Tai malda. Ir tiktai meldžiantis įvyksta kunigiškasis mūsų duonos ir vyno atnašų perkeitimo į Kristaus Kūną ir Kraują, transsubstanciacijos, aktas. Melsdamasi šiuo pagrindiniu momentu, Bažnyčia yra visiškoje darnoje su vyksmu Paskutinės vakarienės menėje, nes tai, ką daro Jėzus, nusakoma žodžiais: gratias agens benedixit – „dėkodamas laimino“. Šiuo pasakymu Romos liturgijoje dviem žodžiais pasakoma tai, kas hebrajų kalboje išreiškiama vienu žodžiu berakha, o graikų kalboje irgi perteikiama dviem žodžiais – eucharistia ir eulogia. Viešpats dėkoja. Dėkodami pripažįstame, jog kas nors yra dovana, duodama kito. Viešpats dėkoja ir taip grąžina Dievui duoną, „žemės ir žmogaus darbo vaisių“, kad iš jo gautų ją iš naujo. Dėkojimas virsta laiminimu. Kas atiduota Dievui į rankas, grįžta iš jo palaiminta, perkeista. Tad Romos liturgija teisi mūsų meldimąsi šiuo momentu aiškindama žodžiais: „aukojame“, „prašome“, „maloniai priimki“, „teikis palaiminti“. Visa tai glūdi žodyje eucharistia.

Romos Eucharistijos maldos pasakojimui apie įsteigimą būdinga dar viena ypatybė, kurią šią valandą apmąstykime. Besimeldžianti Bažnyčia žvelgia į Viešpaties rankas ir akis. Ji tarytum trokšta stebėti, matyti, kaip jis šią nepakartojamą valandą meldžiasi ir ką daro, tartum juslėmis išvysti Jėzaus pavidalą. „Jis paėmė duoną į savo šventas, garbingas rankas…“ Žvelgiame į rankas, kuriomis jis gydė žmones, laimino vaikus, kurias dėjo ant žmonių, kurios buvo prikaltos prie kryžiaus ir į kurias visiems laikams įspaustos žaizdų žymės kaip mirti pasirengusios meilės ženklas. Dabar esame įpareigoti daryti tai, ką darė jis: imti į rankas duoną, kad ji būtų perkeista eucharistine malda. Per kunigystės šventimus mūsų rankos patepamos, idant taptų laiminimo rankomis. Melskime šią valandą Viešpatį, jog mūsų rankos vis labiau tarnautų išganymui, laiminimui, jo gerumo sudabartinimui!

Iš Jėzaus kunigiškosios maldos įžangos (plg. Jn 17, 1) į Eucharistijos maldą perimami žodžiai: „Jis pakėlė akis į dangų – į tave, Dieve, savo visagalį Tėvą.“ Viešpats moko mus kelti savo akis ir pirmiausia širdį. Atplėšti žvilgsnį nuo šio pasaulio daiktų ir meldžiantis kreipti bei kelti jį į Dievą. Viename Valandų liturgijos himne prašome Viešpatį sergėti mūsų akis, kad jos neįleistų į mūsų vidų vanitates – tai, kas tuščia, nieko verta, kas yra vien regimybė. Prašome, kad blogis neįžengtų į mus per akis ir nesuklastotų bei nesupurvintų mūsų vidinės būties. Tačiau pirmiausia prašykime, kad turėtume akis, matančias visa, kas tiesu, šviesu, gera, kad įstengtume išvysti Dievo buvimą pasaulyje. Prašykime, kad į pasaulį žvelgtume meilės akimis, Jėzaus akimis ir atpažintume brolius ir seseris, kuriems mūsų reikia, kurie laukia mūsų žodžių ir darbų.

Laimindamas Viešpats laužia duoną ir duoda ją savo mokiniams. Laužti duoną rezervuota šeimos tėvui, besirūpinančiam šeima ir duodančiam jai tai, ko reikia gyvenimui. Tačiau tai taip pat svetingumo gestas, kuriuo ateivis, svečias priimamas į šeimą, jam leidžiant dalyvauti jos gyvenime. Dalyti – iš-dalyti reiškia vienyti. Dalijimu kuriama bendrystė. Sulaužytą duoną Viešpats išdalija pats. Laužimo gestu taip pat daroma slėpininga užuomina į jo mirtį, į meilę ligi mirties. Jis dalija save – „duoną už pasaulio gyvybę“ (plg. Jn 6, 51). Juk maistas, kurio žmogui labiausiai reikia, yra bendrystė su pačiu Dievu. Dėkodamas ir laimindamas Jėzus perkeičia duoną, duoda nebe žemišką duoną, bet bendrystę su savimi pačiu. Tačiau toks perkeitimas turėtų būti pasaulio perkeitimo pradžia, kad jis taptų prisikėlimo pasauliu, Dievo pasauliu. Taip, čia kalbama apie perkeitimą, apie naują žmogų ir naują pasaulį, auštantį pašventintoje, perkeistoje, transubstancijuotoje duonoje.

Sakėme, kad duonos laužimas yra bendrystės, vienijimo dalijant gestas. Šiuo pačiu gestu jau nužymima vidinė Eucharistijos prigimtis: ji yra agape, įsikūnijusi meilė. Žodyje agape susipina Eucharistijos ir meilės reikšmės. Jėzui laužiant duoną, save dalijanti meilė pasiekia savo radikaliausią ribą: Jėzus leidžia save perlaužti kaip gyvąją duoną. Dalijamoje duonoje atpažįstame mirštančio ir per tai vaisių duodančio kviečių grūdo slėpinį. Atpažįstame naująjį duonos padauginimą, kylantį iš kviečių grūdo mirties ir trunkantį iki pasaulio pabaigos. Sykiu suvokiame, kad Eucharistija niekada negali būti vien liturginis veiksmas. Ji pilnatviška tik tada, kai liturginė agape virsta meile kasdienybėje. Krikščioniškajame kulte abu momentai yra viena – buvimas apdovanotam Viešpaties per kulto aktą ir meilės artimui kultas. Melskime šią valandą Viešpatį pamokyti vis labiau gyventi Eucharistijos slėpiniu, idant taip prasidėtų pasaulio perkeitimas.

Po duonos Jėzus paima taurę vyno. Romos Eucharistijos maldoje taurė, kurią Viešpats duoda mokiniams, vadinama praeclarus calix („brangiausioji taurė“), taip daroma užuomina į 23 psalmę, kurioje apie Dievą kalbama kaip apie galingą ir gerą ganytoją. Ten parašyta: „Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje <…> – sklidina mano taurė“ – calix praeclarus. Romos Eucharistijos maldoje šie psalmės žodžiai suvokiami kaip pranašystė, tikrove tampanti Eucharistijoje: taip, Viešpats padengia stalą šio pasaulio grėsmių viduryje ir duoda šlovingąją taurę – didžio džiaugsmo, visų trokštamos tikros šventės taurę. Taurė sklidina jo meilės vyno. Taurė reiškia vestuves: dabar atėjo valanda, kurią slėpiningai žymėjo vestuvės Kanoje. Taip, Eucharistija yra daugiau negu pokylis, tai – vestuvės. O šios vestuvės remiasi Dievo dovanojimusi ligi mirties. Jėzaus Paskutinės vakarienės ir Bažnyčios Eucharistijos maldos žodžiuose už pasakymo Novum Testamentum glūdi šventiškas vestuvių slėpinys. Ši taurė yra Naujasis Testamentas – „Naujoji Sandora mano kraujyje“, taip Paulius Jėzaus žodžius apie taurę perteikia antrajame skaitinyje (1 Kor 11, 25). Eucharistijos maldoje dar priduriama: „Naujosios ir Amžinosios Sandoros“, siekiant išreikšti šių Dievo jungtuvių su žmonija neišardomumą. Priežastis, dėl kurios senuose Biblijos vertimuose kalbama ne apie Sandorą, bet apie Testamentą, yra ta, kad čia susitinka ne du lygiaverčiai partneriai, bet įsiterpia begalinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus. Ką vadiname Naująja ir Amžinąja Sandora, yra ne dviejų lygių partnerių aktas, bet gryna dovana Dievo, kaip palikimą mums paliekančio savo meilę – save patį. Žinoma, tokia savo meilės dovana jis tada, peržengdamas visus atstumus, tikrai padaro mus savo „partneriu“ ir įgyvendina jungtuvinį meilės slėpinį.

Kad galėtume suprasti, kas čia gilumoje vyksta, turime dar atidžiau įsiklausyti į Biblijos žodžius ir jų pirminę reikšmę. Tyrinėtojai mums sako, jog ankstyvaisiais laikais, apie kuriuos kalbama Izraelio protėvių istorijose, „sudaryti sandorą“ reikšdavo „su kitu užmegzti krauju pagrįstą ryšį, priimti partnerį į savo sąjungą ir taip įžengti į tarpusavio teisinę bendrystę“. Taip sukuriama reali, nors ir ne materiali, kraujo giminystė. Partneriai tampa „broliais iš to paties kūno ir kaulo“. Sandora įsteigiama visuma, reiškianti taiką (plg. ThWNT II 105–137). Ar dabar nuvokiame, kas įvyko Paskutinės vakarienės metu ir kas nuo tada visada vyksta švenčiant Eucharistiją? Dievas, gyvasis Dievas, steigia taikos su mumis bendrystę, tarp savęs ir mūsų kuria „kraujo giminystę“. Dėl Jėzaus tapimo žmogumi, dėl jo pralieto kraujo esame įtraukti į visiškai realią kraujo giminystę su Jėzumi ir per tai su pačiu Dievu. Jėzaus kraujas yra jo meilė, kurioje dieviškasis ir žmogiškasis gyvenimas tapo viena. Melskime Viešpatį, kad vis geriau suvoktume šio slėpinio didybę ir kad šis slėpinys mūsų viduje išskleistų savo perkeičiančią jėgą, idant tikrai taptume Jėzaus kraujo giminaičiais, perskverbtais jo taikos ir per tai sujungtais tarpusavyje bendrystės ryšio.

Tačiau dabar dar kartą iškyla klausimas. Paskutinės vakarienės menėje Kristus duoda mokiniams savo Kūną ir Kraują, t. y. visą savo asmenį. Tačiau ar jis gali tai padaryti? Juk dar fiziškai yra tarp jų, jų akivaizdoje! Atsakymas štai toks: šią valandą Jėzus daro tai, ką jau iš anksto yra paskelbęs savo kalboje apie gerąjį ganytoją: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti…“ (Jn 10, 18). Niekas negali atimti iš jo gyvybės: jis pats ją atiduoda. Šią valandą jis užbėga į priekį nukryžiavimui ir prisikėlimui. Kas ten įvyks, taip sakant, fiziškai, tą jis dabar iš anksto atlieka savo meilės laisvėje. Jis atiduoda savo gyvybę ir vėl ją atsiima prisikeldamas, kad galėtų dalyti amžinai.

Viešpatie, šiandien tu dovanoji mums savo gyvybę, dovanoji save patį. Perskverbk mus savo meile. Leisk mums gyventi tavajame „šiandien“. Padaryk mus savo taikos įrankiais. Amen.