Brangūs broliai ir seserys!

Šventasis Morkus savo evangelijoje pasakoja, kad, leisdamiesi nuo Atsimainymo kalno, mokiniai tarpusavyje diskutavo, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“ (plg. Mk 9, 10). Viešpats prieš tai buvo jiems paskelbęs apie savo kančią ir prisikėlimą po trijų dienų. Petras paskelbimui apie mirtį paprieštaravo. Dabar jie savęs klausinėjo, ką Jėzus turėjo galvoje kalbėdamas apie prisikėlimą. Ar panašiai nėra ir mums? Kalėdas, dieviškojo Kūdikio gimimą, galima kažkaip iš karto suvokti. Kūdikį galime mylėti, galime įsivaizduoti naktį Betliejuje, Marijos, Juozapo ir piemenų džiaugsmą, angelų džiūgavimą. Tačiau prisikėlimas – kas tai? Mūsų patyrimo akiratyje to nepasitaiko, todėl žinia, dažnai iki galo nesuprasta, lieka praeities dalyku. Bažnyčia mėgina padėti tai suprasti, šį slėpiningą įvykį įvilkdama į simbolių kalbą, taip šį virsmo įvykį galime tam tikru būdu kontempliuoti. Velyknaktį šios dienos reikšmę Bažnyčia parodo pasitelkdama pirmiausia tris simbolius – šviesą, vandenį ir naują giesmę – Aleliuja.

Iš pradžių apie šviesą. Anot ką tik girdėto Biblijos pasakojimo, Dievas kurti pradeda tardamas: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3). Kur šviesa, ten gimsta gyvybė, ten iš chaoso gali atsirasti kosmosas. Biblijos pasakojime šviesa yra netarpiškiausias paties Dievo paveikslas: Dievas visas yra spindesys, gyvenimas, tiesa, šviesa. Velyknaktį Bažnyčia skaito pasakojimą apie sukūrimą kaip pranašystę. Per prisikėlimą iškilesniu būdu tikrove tampa tai, kas šiame tekste vaizduojama esant visų daiktų pradžia. Dievas vėl taria: „Tebūna šviesa!“ Jėzaus prisikėlimas yra šviesos proveržis. Mirtis nugalima, kapas atveriamas. Pats Prisikėlusysis yra šviesa, pasaulio šviesa. Su prisikėlimu Dievo diena įžengia į istorijos naktį. Iš prisikėlimo Dievo šviesa sklinda per pasaulį ir istoriją. Išaušta diena. Tik ši šviesa – Jėzus Kristus – yra tikroji šviesa, daugiau negu fizinis šviesos reiškinys. Jis yra grynoji šviesa, pats Dievas, leidžiantis naujajai kūrinijai gimti senojoje, chaosą paverčiantis kosmosu.

Pamėginkime tai dar geriau suprasti. Kokiu būdu Kristus yra šviesa? Senajame Testamente iš Dievo kylančia šviesa pasauliui ir žmogui laikyta Tora. Ji kūrinijoje atskiria šviesą nuo tamsos, t. y. gera nuo bloga. Ji parodo žmogui teisingą kelią, kad jis tikrai gyventų. Ji parodo jam gėrį, parodo tiesą ir veda į meilę, kuri yra giliausias jos turinys. Ji yra „žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). O krikščionys žinojo: Tora yra Kristuje, Dievo Žodis yra jame kaip Asmuo. Dievo Žodis yra tikroji šviesa, kurios reikia žmogui. Šis Žodis yra jame, Sūnuje. 19 psalmėje Tora lyginama su tekančia saule, regimai parodančia Dievo šlovę visame pasaulyje. Krikščionys suvokė: taip, Dievo Sūnus prisikeldamas patekėjo virš pasaulio kaip šviesa. Kristus yra didžioji šviesa, iš kurios kyla visa, kas gyva. Jis leidžia išvysti Dievo šlovę nuo vieno žemės krašto ligi kito. Jis rodo mums kelią. Jis yra Dievo diena, kuri aušdama sklinda per visą žemę. Gyvendami kartu su juo ir jam, dabar galime gyventi šviesoje.

Velyknaktį Bažnyčia Kristaus šviesos slėpinį perteikia Velykų žvake, kurios liepsna skleidžia ir šviesą, ir šilumą. Šviesos simbolika susijusi su ugnies simbolika: su švytėjimu ir šiluma, su švytėjimu ir ugnyje glūdinčia perkeitimo energija – tiesa ir meilė viena nuo kitos neatsiejamos. Velykų žvakė dega ir save sunaudoja: kryžius ir prisikėlimas neatskiriami. Šviesa, tikrasis šventumas į pasaulį sklinda iš kryžiaus, Sūnaus savęs atidavimo. Nuo Velykų žvakės visi užsidegame savo žvakes, pirmiausia uždegamos žvakės krikštijamųjų, į kurių širdį šiuo sakramentu Kristaus šviesa panardinama. Senoji Bažnyčia Krikštą vadino photismos, apšvietimo sakramentu, šviesos perdavimu ir neatskiriamai siejo jį su Kristaus prisikėlimu. Per Krikštą Dievas taria krikštijamajam: „Tebūna šviesa!“ Krikštijamasis įvedamas į Kristaus šviesą. Kristus dabar atskiria šviesą nuo tamsos. Žvelgdami į jį, pamatome, kas yra gera ir kas bloga, kas šventa ir kas tamsu. Su juo suspindi tiesos šviesa. Kai Kristus kartą pamatė subėgusius jo pasiklausyti ir laukiančius iš jo gairių žmones, jam jų pagailo, nes jie buvo tarsi avys be piemens (plg. Mk 6, 34). Ano meto viena kitai prieštaraujančių srovių sūkuryje jie nežinojo, ko laikytis. Kokį gailestį jis turėtų jausti mūsų metui – dėl visų nepabaigiamų samprotavimų, kuriuose iš tikrųjų slypi didžiulis krypties stygius. Kurlink turime eiti? Kokių vertybių turime laikytis? Kokiomis vertybėmis turėtume remtis auklėdami, kad jaunuoliams neprimestume to, kas netvaru ir ko nevalia primesti? Jis yra šviesa. Velykų žvakė simbolizuoja apšvietimą, dovanojamą mums per Krikštą. Šią valandą mums apie tai kalba ir šventasis Paulius. Laiške filipiečiams jis sako, jog sugedusioje ir iškrypusioje kartoje krikščionys turi spindėti tarsi žiburiai pasaulyje (plg. Fil 2, 15). Melskime Viešpatį, kad mumyse jo uždegta nedidelė žvakės šviesa, tyli jo žodžio bei meilės šviesa šio meto sumaištyje ne užgestų, bet taptų dar skaistesnė ir didesnė, kad, būdami kartu su Juo, būtume dienos žmonėmis, žiburiais mūsų laikui.

Antras didis Velyknakčio – Krikšto nakties – simbolis yra vanduo. Šventajame Rašte ir vidinėje Krikšto sakramento struktūroje jis aikštėn iškyla dviem priešingomis reikšmėmis. Viena vertus, tai jūra, iškylanti kaip gyvybei žemėje priešiška jėga, kaip nuolatinė grėsmė, kuriai, tiesa, Dievas nubrėžė ribas. Todėl Apreiškime Jonui, kalbant apie naują pasaulį, sakoma, jog jūros ten nebeliko (plg. 21, 1). Jūra yra mirties elementas. Todėl ji tampa simboliniu Kristaus mirties ant kryžiaus pavaizdavimu: Kristus nužengė į jūrą, į mirties vandenis, kaip Izraelis į Raudonąją jūrą. Prisikėlęs iš mirties jis dovanoja mums gyvenimą. Tai reiškia, kad Krikštas yra ne tik nuprausimas, bet ir naujas gimimas: tartum kartu su Kristumi nužengiame į mirties jūrą, kad išžengtume iš jos kaip nauji kūriniai.

Antra vandens reikšmė, kurią aptinkame, yra gaivus šaltinis, teikiantis gyvybę, arba didžiulė upė, iš kurios randasi gyvybė. Pagal ankstesnę Bažnyčios tvarką, Krikštas turėjo būti teikiamas gaiviu, trykštančiu vandeniu. Be vandens nėra gyvybės. Šventajame Rašte į akis krinta šuliniams teikiama reikšmė. Jie yra vietos, iš kur trykšta gyvybė. Prie Jokūbo šulinio Kristus paskelbia samarietei apie naują šulinį, tikrą gyvąjį vandenį. Jis pasirodo jai kaip naujas, galutinis Jokūbas, atveriantis žmonijai jos laukiamą šulinį – vandenį, dovanojantį niekada neišsenkantį gyvenimą (plg. Jn 4, 5–15). Šventasis Jonas pasakoja mums, kad vienas kareivis perdūrė Kristaus šoną ietimi, ir iš atverto šono – perdurtos širdies – ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34). Ankstyvoji Bažnyčia čia įžvelgė Krikšto ir Eucharistijos, ištekančių iš perdurtos Jėzaus širdies, simbolį. Jėzus mirdamas pats tapo versme. Pranašas Ezekielis viename regėjime išvydo naują šventyklą, iš kurios tekėjo vanduo, virstantis didžiule, gyvybę teikiančia upe (plg. Ez 47, 1–12), – šalyje, visada varginamoje sausros ir vandens stygiaus, tai buvo didingas vilties regėjimas. Ankstyvoji krikščionija suvokė: šis regėjimas tapo tikrove Kristuje. Jis yra tikroji, gyvoji Dievo šventykla. Ir jis yra gyvojo vandens versmė. Iš jo išteka didžioji upė, per Krikštą padarantį pasaulį vaisingą ir naują, didžioji gyvojo vandens upė, jo Evangelija, įgalinanti žemę duoti vaisių. Tačiau kalbėdamas per Palapinių šventę Jėzus išpranašavo dar didesnių dalykų: „Kas mane tiki…, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38). Per Krikštą Viešpats padaro mus ne tik šviesos žmonėmis, bet ir versmėmis, iš kurių plūsta gyvasis vanduo. Visi pažįstame tokių žmonių, kurie mus kažkaip atgaivina ir atnaujina, žmonių, iš kurių kaip iš versmės trykšta gaivus vanduo. Užtenka prisiminti tokias didžias asmenybes kaip Augustinas, Pranciškus Asyžietis, Teresė Avilietė, Motina Teresė ir t. t., iš kurių į istoriją iš tikro įtekėjo gyvojo vandens srovės. Kasdienybėje, ačiū Dievui, irgi visada sutinkame žmonių, kurie yra versmė. Tiesa, pažįstame ir kitokių – nuodijančių aplinką kaip bala, kurioje vanduo užsistovėjęs ar net nuodingas. Melskime Viešpatį, kuris mums dovanojo Krikšto malonę, kad visada būtume tyro, gaivaus vandens šaltiniai iš jo tiesos bei meilės versmės.

Trečias didis Velyknakčio simbolis yra visiškai savitas; jis susijęs su pačiu žmogumi. Tai naujos giesmės giedojimas – Aleliuja. Didelio džiaugsmo ištiktas žmogus negali jo laikyti vien sau. Jis tai turi parodyti, perteikti kitiems. Bet kas atsitinka, kai žmogus paliečiamas prisikėlimo šviesos ir per tai pats prisiliečia prie gyvybės, tiesos, meilės? Per maža apie tai tik kalbėti. Kalbėjimo nebeužtenka. Jis turi giedoti. Pirmąkart apie giedojimą Biblijoje užsimenama perėjus Raudonąją jūrą. Izraelis pakilo iš vergovės. Jis pakilo iš grėsmingų jūros gelmių. Jis yra tartum naujai gimęs. Jis gyvas ir jis laisvas. Biblijoje tautos reakcija į šį didį išgelbėjimo įvykį nusakyta sakiniu: jis „pasitikėjo Viešpačiu ir jo tarnu Moze“ (Iš 14, 31). Po to eina antras atoveiksmis, neišvengiamai kylantis iš pirmojo: „Tada Mozė ir izraeliečiai giedojo Viešpačiui šią giesmę…“ Velyknaktį mes, krikščionys, po trečiojo skaitinio kasmet giedame šią giesmę kaip savo, nes Dievo galia esame ištraukti iš vandens, išlaisvinti tikrajam gyvenimui.

Įstabų sugretinimą su pasakojimu apie Mozės giesmę Izraeliui išsigelbėjus iš Egipto ir pakilus iš Raudonosios jūros aptinkame Apreiškimešventajam Jonui. Prieš prasidedant paskutinėms septynioms negandoms, skirtoms žemei, regėtojas išvysta „tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmonės, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovėjo su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę…“ (Apr 15, 2 ir t.). Šiuo įvaizdžiu nusakoma Jėzaus Kristaus mokinių padėtis visais laikais, Bažnyčios padėtis šio pasaulio istorijoje. Žmogiškai žvelgiant, ji prieštaringa. Viena vertus, ši bendruomenė yra išėjusi, yra Raudonojoje jūroje. Jūroje, kuri paradoksaliu būdu yra ir ledo, ir ugnies. Ir argi Bažnyčiai netenka nuolatos keliauti, taip sakant, jūra, per ugnį ir šaltį? Žmogiškai kalbant, ji turi pražūti. Tačiau keliaudama šia Raudonąja jūra ji gieda, gieda teisiojo šlovinimo giesmę – Mozės ir Avinėlio giesmę, kurioje darniai aidi Senoji ir Naujoji Sandora. Užuot pražuvusi, ji gieda išgelbėtųjų padėkos giesmę. Ji stovi ant istorijos mirties vandenų ir jau yra prisikėlusi. Giedodama kabinasi į Viešpaties ranką, laikančią ją virš vandens. Ir ji žino, jog tokiu būdu yra ištraukta iš mirties bei blogio traukos jėgos, kuri kitaip nenugalima, ir įkelta į naują Dievo, meilės ir tiesos, traukos jėgą. Ji vis dar yra tarp abiejų traukos laukų. Tačiau nuo tada, kai prisikėlė Kristus, meilės trauka stipresnė už blogio; gyvybės trauka stipresnė už mirties. Argi tai nėra tikroji Bažnyčios padėtis visais laikais? Ji visada atrodo pražūsianti ir visuomet išgelbima. „Kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame“, – taip tokią padėtį apibūdino šventasis Paulius (2 Kor 6, 9). Gelbinti Viešpaties ranka mus laiko, todėl jau dabar galime giedoti išgelbėtųjų giesmę, naują prisikėlusiųjų giesmę – Aleliuja. Amen.