[Ištrauka]

„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Šiais žodžiais, kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje, Jėzus atsisveikina su apaštalais. Iškart po to šventasis autorius priduria, kad, „jiems bežiūrint, Jėzus buvo pakeltas aukštyn, ir debesis paslėpė jį nuo jų akių“ (Apd 1, 9). Šiandien iškilmingai švenčiame Žengimo į dangų slėpinį. Bet ką Biblijoje ir liturgijoje norima perteikti pasakymu, kad Jėzus „pakilo aukštyn“? Šio posakio reikšmę galima suprasti ne iš vieno teksto, ne iš vienos Naujojo Testamento knygos, bet atidžiai klausantis viso Šventojo Rašto. Veiksmažodžio „pakelti“ vartosena kilusi iš Senojo Testamento ir žymi pasodinimą į karališkąjį sostą. Kristaus žengimas į dangų pirmiausia reiškia, kad nukryžiuotam ir prisikėlusiam Žmogaus Sūnui paskiriama karališkoji valdžia pasauliui.

Tačiau dar esama ir gilesnės, iškart neapčiuopiamos reikšmės. Apaštalų darbuose iš pradžių sakoma, kad Jėzus buvo „pakeltas“ (1, 9), po to priduriama, jog jis buvo „paimtas“ (1, 11). Įvykis apibūdinamas ne kaip kelionė aukštyn, bet kaip Dievo veiksmas, kuriuo Jėzus įkeliamas į dievystei artimą sritį. Debesys, paslėpę „jį nuo jų akių“ (1, 9), primena labai seną Senojo Testamento teologijos įvaizdį ir įtraukia dangun žengimą į Dievo ir Izraelio bendravimo istoriją, pradedant debesimi ant Sinajaus kalno ir virš Sandoros palapinės ir baigiant skaisčiu debesimi ant Atsimainymo kalno. Viešpats, apsuptas debesies, galiausiai reiškia tą patį slėpinį, kuris perteikiamas ir „sėdėjimo Dievo dešinėje“ simboliu. Į dangų pakeltame Kristuje žmogus įžengė į naują ir neregėtą Dievo artybę, dabar amžiams atranda vietos Dieve. Žodžiu „dangus“ žymima ne vieta už žvaigždžių, bet kai kas raiškiau bei iškiliau – pats Kristus, dieviškasis Asmuo, visiškai ir visiems laikams prisiimantis žmogystę, tas, kuriame amžiams suvienyti Dievas ir žmogus. Ir prie dangaus priartėjame, tiesą sakant, į dangų įžengiame tiek, kiek priartėjame prie Jėzaus ir su juo susivienijame. Dėl šios priežasties šiandienė Žengimo į dangų iškilmė kviečia mus į glaudžią bendrystę su mirusiu ir prisikėlusiu Jėzumi, neregimai esančiu kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Turėdami tai prieš akis, suprantame, kodėl evangelistas Lukas sako, kad, Jėzui įžengus į dangų, mokiniai grįžo į Jeruzalę „džiaugsmo kupini“ (24, 25). Jie džiaugiasi todėl, kad tai, kas įvyko, buvo ne atsiskyrimas: tiesą sakant, jie dabar tapo tikri, jog nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus yra gyvas ir kad jame amžiams atsivėrė vartai į amžinąjį gyvenimą. Kitaip tariant, įžengimu prasideda ne Kristaus laikinas pasišalinimas iš pasaulio, bet nauja, galutinė ir nepanaikinama jo buvimo forma, jo dalyvavimo karališkojoje Dievo galybėje galia. Jiems, mokiniams, padrąsintiems Šventosios Dvasios galios, teks užduotis leisti pajusti jo buvimą liudijant, skelbiant ir misionieriaujant. Viešpaties Žengimo į dangų iškilmė turėtų ir mus pripildyti giedrumo bei entuziazmo kaip apaštalus, kurie „džiaugsmo kupini“ grįžo nuo Alyvų kalno. Lygiai kaip jie, mes irgi, atsiliepdami į „dviejų vyrų baltais drabužiais” kvietimą, turėtume ne stoviniuoti žiūrėdami į dangų, bet, vadovaujami Šventosios Dvasios, visur skelbti išganingą žinią apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Mus lydi ir guodžia jo paties žodžiai, kuriais užbaigiama Evangelija pagal Matą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19).

Brangūs broliai ir seserys, istorinis Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų pobūdis padeda mums suvokti ir suprasti transcendentinį ir eschatologinį Bažnyčios būvį: ji gimė ir gyvena ne tam, kad užimtų „pranykusio“ Viešpaties vietą; priešingai, ji egzistuoja ir vykdo savo misiją, kad perteiktų Jėzaus, besidarbuojančio kartu su savo Dvasia, neregimą buvimą. Kitaip tariant, galime sakyti, kad Bažnyčia ne rengia dabar „nesančio“ Jėzaus sugrįžimui, bet, priešingai, gyvena ir darbuojasi tam, kad skelbtų jo „šlovingąjį buvimą“ istoriniu ir egzistenciniu matmeniu. Nuo Jėzaus įžengimo į dangų dienos kiekviena krikščionių bendruomenė, keliaudama žemėje, artėja prie mesijinių pažadų, teikiamų Dievo žodžio ir maitinamų savo Viešpaties Kūno ir Kraujo, išsipildymo. Būtent toks yra būvis Bažnyčios, kuri, pasak Vatikano II Susirinkimo, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis“ (Lumen gentium, 8). <...>