Sutrumpinta

<...> Šiandien mus apie altorių subūrė palaimintas šventojo kankinio Vaclovo, kurio relikvijas prieš šv. Mišias galėjau pagerbti jam dedikuotoje bazilikoje, atminimas. Jis praliejo savo kraują jūsų žemėje, jo erelis, kurį pasirinkote kaip šiandienio apsilankymo simbolį <...>, yra istorinis taurios čekų tautos herbo ženklas. Šis didysis šventasis, kurį mėgstate vadinti „amžinuoju“ čekų kunigaikščiu, kviečia mus nuolatos ištikimai sekti Kristumi, kviečia būti šventus. Jis pats yra šventumo pavyzdys visiems, ypač tiems, kurie valdo žmonių ir tautų likimus. Tačiau kyla klausimas: ar mūsų dienomis šventumas dar aktualus? Ar tai veikiau nėra nepatraukli ir nesvarbi tema? Argi šiandien labiau neieškoma sėkmės ir prestižo žmonių akyse? Tačiau ar tvari žemiška sėkmė ir ko ji verta?

Praėjusiame šimtmetyje – jūsų šalis pati išgyveno tuos įvykius – žlugo ne vienas galingasis, pakilęs iki, regis, nepasiekiamų aukštumų. Kas neigė ir toliau neigia Dievą ir todėl negerbia žmonių, atrodo gyvenąs gerai ir pasiekiąs materialinės gerovės. Tačiau vos prakrapščius paviršių, paaiškėja, kad šį žmogų užvaldęs liūdesys ir nepasitenkinimas. Tik tas, kuris širdyje išsaugoja „Dievo baimę“, taip pat pasitiki ir žmonėmis ir savo gyvenimą paskiria teisingo ir broliško gyvenimo statydinimui. Mums šiandien reikia žmonių, kurie būtų „tikintys“ ir „įtikimi“, pasirengę kiekvienoje visuomenės srityje skleisti krikščioniškuosius principus ir idealus, kuriais patys grindžia savo elgesį. Būtent šventumas, visuotinis visų pakrikštytųjų pašaukimas, skatina mus ištikimai ir drąsiai vykdyti savo pareigas, rūpinantis ne savo nauda, bet visuotine gerove ir visur ieškoti Dievo valios.

Evangelijoje girdėjome labai aiškius žodžius: „Kokia gi žmogui nauda, – sako Jėzus, – jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“(Mt 16, 26). Jis mus skatina pamąstyti, kad tikroji žmogaus gyvenimo vertė matuojama ne tik žemiškosiomis gėrybėmis ir laikinais interesais. Mat gilaus prasmės ir laimės troškulio, glūdinčio kiekvieno žmogaus širdyje, materialūs daiktai nenumalšina. Todėl Jėzus nesvyruodamas parodo mokiniams „siaurą“ šventumo kelią: „Kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (25 eil.). O šiandien rytą jis mums vėl ryžtingai sako: „Kas nori išgelbėti gyvybę, tas ją praras“ (24 eil.). Tai, žinoma, griežti žodžiai, sunkiai priimami ir įgyvendinami, tačiau šventieji liudija, jog tai visiems žmonėms įmanoma, jei pasitikime Kristumi ir jam save patikime. Šventųjų pavyzdys padrąsina kiekvieną save vadinantį krikščionimi būti įtikimą, t. y. gyventi pagal išpažįstamus principus ir tikėjimą. Nepakanka vaizduoti, jog esi geras ir garbingas žmogus, privalai tikrai toks būti. Geras ir garbingas yra tas, kuris savojo „aš“ nedangsto Dievo šviesa, nelenda į pirmą planą, bet leidžia sušvisti pačiam Dievui.

Štai to mus moko šventojo Vaclovo, išdrįsusio „labiau už žemišką valdžią branginti dangaus karalystę“ (Dienos malda), gyvenimas. Jis niekada nenugręžė žvilgsnio nuo Kristaus, kentėjusio už mus ir parodžiusio pavyzdį, kad galėtume sekti jo pėdomis, kaip prieš tai girdėjome sakant šventąjį Petrą antrajame skaitinyje. Būdamas klusnus Viešpaties mokinys, jaunasis valdovas Vaclovas ištikimai laikėsi Evangelijos mokymų, kuriuos jam perteikė jo šventoji senelė, kankinė Liud­mila. Jis vadovavosi tuo, ko buvo išmokytas, ir dar prieš imdamasis pastangų taikiai sugyventi savo tėvynėje ir su kaimyniniais kraštais skleidė tautoje krikščioniškąjį tikėjimą, pakviesdamas į šalį kunigus ir statydamas bažnyčias. Pirmajame senųjų slavų pasakojime apie jo gyvenimą parašyta: „Jis buvo Dievo tarnų tarnas ir išpuošė daug bažnyčių. <...> Padėdavo visiems vargšams, aprengdavo nuogus, maitindavo alkstančius, priimdavo benamius, kaip parašyta Evangelijoje. Nepakęsdavo našlėms daromos neteisybės ir mylėjo visus žmones, turtingus ir vargšus.“ Jis išmoko iš Viešpaties būti „geras ir gailestingas“ (atsakomoji psalmė), kupinas Evangelijos dvasios, atleido net savo broliui, pasikėsinusiam į jo gyvybę. Todėl pagrįstai vadinate jį savo šalies „paveldu“ ir jūsų gerai žinoma giesme prašote jo, kad neleistų pražūti jūsų tautai.

Vaclovas mirė kankinio mirtimi dėl Kristaus. Įdomu pastebėti, kad, jo brolio Boleslovo, kuris nužudydamas Vaclovą paveržė jo sostą, karūnoje, uždedamoje ant jo įpėdinių galvos, būdavo ne jo, bet Vaclovo vardas, liudijantis, kad „vargšus teisingai teisiančio karaliaus sostas įsitvirtina amžinai“ (plg. šiandienį Valandų liturgijos skaitinį). Tai laikoma įstabiu Dievo, niekada neapleidžiančio ištikimųjų, įsikišimu: nugalėtas nekaltasis, panašiai kaip Kristus ant kryžiaus, nugalėjo žiaurųjį nugalėtoją (plg. legendą apie Vaclovą), o kankinio kraujas pagimdė ne neapykantą ir kerštą, bet atleidimą ir taiką. <...>