Brangūs broliai ir seserys!

„Kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“ (Iz 9, 5). Ką Izaijas, iš tolo žvelgdamas į ateitį, sako norėdamas paguosti Izraelį išbandymų ir tamsybių metu, tą angelas, iš kurio sklinda šviesos debesis, piemenims skelbia kaip dabartį: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Viešpats yra čia ir dabar. Nuo tos akimirkos Dievas tikrai yra „Dievas su mumis“. Nebėra tolimas Dievas, kurį kažkaip iš tolo gali nujausti per kūriniją ir sąžinę. Jis įžengė į pasaulį. Jis yra Artimasis. Prisikėlęs Kristus saviesiems – mums – pasakė: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jums gimė Išganytojas: tai, ką angelas skelbė piemenims, Dievas dabar mums sako per Evangeliją ir savo šauklius. Ši žinia negali palikti mūsų abejingų. Jei tai tiesa, viskas yra kitaip. Jei tai tiesa, ji svarbi ir man. Tuomet ir aš, kaip piemenys, turiu pasakyti: bėgsiu į Betliejų pažiūrėti to Žodžio, kuris tapo tikrove. Evangelija ne be pagrindo pasakoja istoriją apie piemenis. Jie mums parodo, kaip deramai atsiliepti į mums skirtą žinią. Tad ką gi sako šie pirmutiniai Dievo įsikūnijimo liudytojai?

Apie piemenis pirmiausia sakoma, kad jie budėjo, ir žinia juos kaip tik todėl ir galėjo pasiekti. Kad žinia pasiektų mus, turime pabusti. Reikia tikrai tapti budriems. Ką tai reiškia? Sapnuojantysis nuo būdraujančiojo pirmiausia skiriasi tuo, jog pirmasis yra savo ypatingame pasaulyje. Su savuoju „aš“ jis uždarytas šiame sapno pasaulyje, kuris yra tik jo ir nesieja jo su kitais. Pabusti reiškia iš to ypatingojo „aš“ pasaulio įeiti į bendrąją tikrovę, į tiesą, kuri vienintelė mus visus vienija. Konfliktai pasaulyje, abipusis nesutaikomumas kyla iš to, kad esame užsisklendę savo interesuose bei nuomonėse, savo menkučiame asmeniniame pasaulyje. Savanaudiškumas – ir grupinis, ir individualus – laiko mus įkalinęs mūsų interesuose bei troškimuose, prieštaraujančiuose tiesai bei atskiriančiuose mus vienus nuo kitų. Pabuskite, sako mums Evangelija. Išeikite laukan ir įženkite į bendrą didžiąją tiesą, į vienatinio Dievo bendrystę. Pabusti – tai tarsi išsiugdyti jautrumą, leidžiantį pajusti Dievą, išvysti jo tylius ženklus, kuriais Jis nori mus vesti, daugialypes jo artumo žymes. Kai kurie žmonės apibūdina save kaip „religiškai nemuzikalius“. Gebėjimas suvokti Dievą atrodo kaip nedaugeliui rezervuota dovana. Ir iš tikrųjų, mūsų mąstysena ir elgsena, šiandienio pasaulio mentalitetas, mūsų įvairialypio patyrimo gama labai slopina Dievo pajautą, daro mus jo atžvilgiu „nemuzikalius“. Ir vis dėlto kiekvienoje sieloje atvirai ar paslėptai glūdi Dievo lūkestis, gebėjimas jį sutikti. Šio budrumo, šio pabudimo esminiams dalykams melskime sau ir kitiems, menamai „nemuzikaliesiems“, kurie iš tikrųjų trokšta, kad Dievas pasirodytų. Didis teologas Origenas kartą pasakė, jog jei turėtų malonę regėti taip, kaip regėjo Paulius, dabar (liturgijos metu) regėtų didžiulį angelų būrį (plg. In Lc 23, 9). Iš tiesų per šventąją liturgiją mus supa Dievo angelai ir šventieji. Jų viduryje yra pats Viešpats. Viešpatie, atverk mūsų širdžių akis, idant taptume budintys bei regintys ir tavo artybę galėtume atnešti kitiems!

Grįžkime prie Kalėdų Evangelijos. Ji mums pasakoja, kad piemenys, išgirdę angelo žinią, vieni kitiems kalbėjo: „Bėkime į Betliejų... Jie nusiskubino“ (Lk 2, 15 ir t.). Taip, jie nusiskubino. Kas jiems buvo paskelbta, buvo taip svarbu, kad jie iškart nuskubėjo. Iš tiesų, kas jiems buvo pasakyta, pranoko visus įprastinius dalykus. Tai pakeitė pasaulį. Gimė Išganytojas. Lauktasis Dovydo sūnus atėjo į pasaulį savo mieste. Kas galėjo būti už tai svarbiau? Žinoma, juos akino ir smalsumas, tačiau pirmiausia jaudulys dėl didžio dalyko, pasakyto jiems, mažutėliams ir tariamai nereikšmingiems žmonėms. Jie nusiskubino – nedelsdami. Mūsų kasdieniniame gyvenime būna kitaip. Dievo dalykai didžiumai žmonių neatrodo pirmutinės svarbos, neatrodo, kad yra jiems skirti tiesiogiai. Ir mes, absoliuti dauguma, mielai linkę juos atidėti. Pirmiausia čia ir dabar daroma tai, kas neatidėliotina. Dievas gana dažnai atsiduria prioritetų sąrašo paskutinėje vietoje. Manoma, jog tai visada bus galima padaryti. Tuo tarpu Evangelija mums sako: didžiausia pirmenybė teiktina Dievui. Jei kas mūsų gyvenime ir padarytina neatidėliotinai, tai tik Dievo dalykai. Viena iš šventojo Benedikto regulos maksimų skamba taip: „Dievo darbo (t. y. liturgijos) atžvilgiu niekam neteiktina pirmenybė.“ Liturgija vienuoliams yra pirmutinis prioritetas. Visa kita eina po to. Šis pasakymas iš esmės galioja kiekvienam žmogui. Dievas yra svarbus, mūsų gyvenime apskritai svarbiausias. Šio prioriteto mus moko piemenys. Iš jų pasimokykime neleisti, kad mus prispaustų neatidėliotini kasdienio gyvenimo reikalai. Iš jų mokykimės vidinės laisvės, mokėjimo atidėti visa kita, kad atsivertume Dievui, įsileistume jį į savo gyvenimą bei laiką. Laikas, skirtas Dievui ir, pradedant nuo Jo, artimui, niekada nėra prarastas laikas. Tai laikas, kuriame iš tikrųjų gyvename, kuriame gyvename visa savo žmogiškąja būtimi.

Kai kurie komentuotojai atkreipia dėmesį, kad pirmieji prie Jėzaus prakartėlėje prisiartino ir su pasaulio Atpirkėju susitiko piemenys, paprastos sielos. Išminčiai iš Rytų, atstovaujantys rangą ir vardą turintiems žmonėms, atėjo daug vėliau. Komentuotojai priduria: tai savaime suprantama. Juk piemenys gyveno greta. Jiems tereikėjo „nubėgti“ (plg. Lk 2, 15), kaip nubėgama pas kaimyną. O išminčiai gyveno toli. Norint pasiekti Betliejų, teko sukarti ilgą ir sunkų kelią. Jiems prireikė vadovo ir kelrodžio. Ir šiandien Viešpaties artybėje gyvena paprastos ir nuolankios sielos. Jos yra Jo, taip sakant, kaimynės ir nesunkiai gali nubėgti pas Jį. Tačiau dauguma mūsų, šiuolaikinių žmonių, gyvename toli nuo Jėzaus Kristaus, to, kuris tapo žmogumi, nuo pas mus atėjusio Dievo. Gyvename visiškai perimti filosofijų, reikalų ir darbų, nuo kurių kelias ligi prakartėlės tolimas. Dievui tenka įvairiopai mus vis pastūmėti ir mums padėti išsiveržti iš mūsų minčių bei užduočių brūzgynų ir atrasti Jo link vedantį kelią. Tačiau kelias visiems yra vienas. Visiems Viešpats duoda tinkamus ženklus. Jis visus kviečia, kad ir mes galėtume pasakyti: „Bėkime į Betliejų – pas prie mūsų prisiartinusį Dievą. Taip, Dievas leidosi kelionėn pas mus. Patys pas jį negalėtume nukakti. Jis ateina mūsų pasitikti. Jis nuėjo didžiąją kelio dalį. O dabar prašo: „Ateikite ir pamatykite, kaip aš jus myliu. Ateikite ir pamatykite – aš esu čia.“ Transeamus usque Bethleem – parašyta lotyniškojoje Biblijoje. Nueikime ten. Perženkime save. Leiskimės kelionėn pas Dievą įvairiais būdais – keliaukime pas Jį savo vidumi, tačiau kartu ir praktiniais keliais – per Bažnyčios liturgiją, tarnavimą artimui, kuriame manęs laukia Kristus.

Dar kartą tiesiogiai pasiklausykime Evangelijos. Piemenys kalbėjo vieni kitiems, kodėl turėtų leistis į kelią: „...pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Graikiškajame tekste paraidžiui parašyta: „pažiūrėti to Žodžio, kuris ten tapo tikrove“. Štai šios nakties naujybė: Žodis, kurį galima pamatyti. Juk jis tapo kūnu. Dievas, kurio paveikslo nevalia dirbdinti, nes kiekvienas paveikslas jį tik sumenkina, negana to, iškreipia, pats save leido pamatyti tame, kuris yra jo tikrasis paveikslas, kaip teigia Paulius (2 Kor 4, 4; Kol 1, 15). Jėzuje Kristuje, jo visame gyvenime ir veikloje, mirtyje ir prisikėlime galime patys regėti Dievo Žodį ir per tai gyvojo Dievo slėpinį. Štai toks yra Dievas. Angelas piemenims pasakė: „Štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12. 16). Dievo ženklas, ženklas, duodamas piemenims ir mums, nėra sujaudinantis stebuklas. Dievo ženklas yra jo nusižeminimas. Dievo ženklas yra tai, kad jis padaro save mažą. Tampa kūdikiu. Leidžia save paliesti ir prašo mūsų meilės. Kaip labai mes, žmonės, trokštume kitokio, galingo ir nepaneigiamo Dievo galios bei didybės ženklo. Tačiau jo ženklas kviečia tikėti bei mylėti ir todėl teikia vilties: štai toks yra Dievas. Jis galingas ir Jis geras. Jis kviečia, kad mes pasidarytume panašūs į jį. Taip, į Dievą daromės panašūs, kai leidžiame šiam ženklui mus formuoti, kai patys mokomės nusižeminimo ir per tai tikrosios didybės, kai atsisakome prievartos ir naudojamės vien tiesos bei meilės ginklais. Origenas, vadovaudamasis Jono Krikštytojo žodžiais, pagonybės esmę įžvelgė išreikštą akmenų įvaizdžiu: pagonybė yra nejautra, reiškia akmens širdį, negebančią mylėti ir pajusti Dievo meilės. Apie pagonis jis sako: „Stokojantys jausmo ir proto jie pavirsta į akmenį ir medį“ (In Lc 22, 9). O Kristus trokšta dovanoti mums kūno širdį. Kai išvystame jį, Dievą, tapusį kūdikiu, mūsų širdys atsiveria. Šventosios nakties liturgijoje Dievas prisiartina prie mūsų kaip žmogus, kad taptume tikrai žmogiški. Dar kartą pasiklausykime Origeno: „Iš tiesų, kokia tau būtų nauda, jei Kristus kadaise būtų pasirodęs kūnu, bet neatėjęs į tavo sielą? Todėl melskimės, kad jis kasdien pas mus ateitų, ir mes galėtume ištarti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20)“ (In Lc 22, 3).

Taip, to melskime šią Šventąją naktį. Viešpatie Jėzau Kristau, kuris gimei Betliejuje, ateik pas mus. Įženk į mane, į mano sielą. Perkeisk mane. Atnaujink mane. Mane ir mus visus iš akmens ir medžio paversk gyvaisiais žmonėmis, kuriuose reiškiasi tavo meilė ir perkeičiamas pasaulis. Amen.