Garbingieji broliai,
gerbiami ponai ir ponios,
brangūs broliai ir seserys!

Pirmąją Naujųjų metų dieną turime džiaugsmo ir malonės kartu švęsti Švenčiausiosios Dievo Motinos ir Pasaulinės taikos dieną. Abiem atvejais švenčiame Kristų, Dievo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, ir mūsų taiką! Visiems čia susirinkusiems, atstovaujantiems pasaulio tautoms, Romos Bažnyčiai ir pasaulinei Bažnyčiai, kunigams ir tikintiesiems bei visiems, kurie girdi ir mato mus per radiją ir televiziją, kartoju seno palaiminimo žodžius: „Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 26). Kaip tik Veido ir veidų temą šiandien norėčiau paplėtoti Dievo žodžio šviesoje. Dievo veidas ir žmonių veidai – tai tema, įgalinanti suvokti taikos pasaulyje problemas.

Pirmajame skaitinyje iš Skaičių knygos ir atsakomojoje psalmėje išgirdome kelis pasakymus, kuriuose minima Dievo veido metafora: „Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas“ (Sk 6, 25); „Tebūna mums Dievas maloningas, telaimina mus ir tešviečia mums jo veidas, kad tavo kelias būtų žinomas žemėje, visoms tautoms tavo išgelbėjimas“ (Ps 67, 2–3). Veidas išreiškia asmenį, tai, kas daro jį atpažįstamą ir kas atspindi jausmus, mintis, širdies sumanymus. Dievas savo prigimtimi neregimas, tačiau Biblijoje jam šis įvaizdis vis dėlto taikomas. Parodyti veidą – tai parodyti savo palankumą, veido slėpimas reiškia pyktį ir panieką. Išėjimo knygoje sakoma: „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Ir būtent Mozei Viešpats pažada amžiams savo artumą nepakartojama formule: „Palengvindamas tau naštą, mano veidas eis su tavimi“ (Iš 33, 14). Psalmėse tikintieji apibūdinami kaip ieškantys Dievo veido (Ps 27, 8; 105, 4), besistengiantys išvysti jį per kulto apeigas (Ps 42, 3), jose sakoma, kad jie, dorieji, galės regėti „jo veidą“ (Ps 11, 7).

Visame Biblijos pasakojime matome, kad Dievo veidas vis labiau atidengiamas, kol galiausiai pilnatviškai apreiškiamas Jėzuje Kristuje. „Atėjus laiko pilnatvei, – ir šiandien primena mums apaštalas Paulius, – Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Gal 4, 4); ir iškart priduria: „gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“. Dievo veidas įgijo žmogaus veido pavidalą, tapo regimas ir atpažįstamas Mergelės Marijos Sūnuje. Todėl ją pagerbiame iškiliausiu Dievo Motinos titulu. Ji, širdyje saugojusi dieviškosios motinystės paslaptį, pirmutinė išvydo žmogumi tapusio Dievo veidą menkučiame savo įsčių vaisiuje. Motiną su ką tik gimusiu kūdikiu sieja labai ypatingas, nepakartojamas ir tam tikru būdu išskirtinis ryšys. Pirmas veidas, kurį kūdikis išvysta, yra motinos veidas, ir šis vaizdas esmingai nulemia jo santykį su gyvenimu, su kitais, su Dievu, esmingai nulemia, ar jis galės tapti „ramybės sūnumi“ (plg. Lk 10, 6). Tarp gausių Mergelės Marijos ikonų tipų bizantinėje tradicijoje yra „švelnumo Dievo Motinos“ tipas, kai kūdikėlis Jėzus ir motina vaizduojami skruostas prie skruosto. Kūdikis žvelgia į motiną, o ši į mus, tarsi trokšdama besimeldžiančiam stebėtojui atspindėti švelnumą Dievo, nužengusio iš dangaus ir tapusio kūnu Žmogaus Sūnuje, kurį ji laiko rankose. Šioje Marijos ikonoje galime kontempliuoti tai, kas yra paties Dievo, – neapsakomos meilės, paakinusios jį atiduoti „savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), ženklą. Tačiau toje pačioje ikonoje per Mariją mums parodomas veidas Bažnyčios, mums ir visam pasauliui atspindinčios Kristaus šviesą, tos Bažnyčios, kurioje Geroji Naujiena pasiekia kiekvieną žmogų: „Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis“ (Gal 4, 7) – vėl skaitome šventojo Pauliaus laiške.

Broliai vyskupai ir kunigai, ponai pasiuntiniai, brangūs bičiuliai! Apmąstyti Dievo ir žmogaus veido slėpinį yra tinkamiausias kelias į taiką. Juk ši prasideda nuo pagarbaus žvilgsnio, kuriuo kito veide atpažįstamas asmuo, kad ir kokios būtų spalvos, tautybės, kalbos ir religijos. Tačiau kas, jeigu ne Dievas, gali garantuoti, taip sakant, žmogaus veido „gylį“? Iš tiesų, tik turėdami Dievą širdyje, pajėgiame kito veide atpažinti brolį, ne priemonę tikslui siekti, bet tikslą patį savaime, ne varžovą ir priešą, bet kitą „aš“, žmogiškosios būties begalinio slėpinio aspektą. Mūsiškasis pasaulio ir ypač į mus panašiųjų suvokimas iš esmės priklauso nuo Dievo Dvasios buvimo mumyse. Tai savotiškas „aidas“: kieno širdis tuščia, tas suvokia tik plokščius vaizdus be gylio. Ir priešingai, juo daugiau mumyse apsigyvena Dievas, juo imlesni esame jo buvimui visame kame, kas mus supa, – visuose kūriniuose, pirmiausia kituose žmonėse. Vis dėlto kai kada nelengva atšiauraus gyvenimo ir blogio paženklintą veidą branginti ir laikyti Dievo apsireiškimu. Norėdami vieni kitus pripažinti bei gerbti tokius, kokie iš tikrųjų esame, turime remtis bendrojo Tėvo, kuris mus visus nepaisydamas mūsų ribotybių bei klaidų myli, veidu.

Nuo mažens svarbu ugdyti pagarbą artimui, net jei jis kitoks negu mes. Šiandien vis įprastesnės darosi mokyklos klasės, sudarytos iš įvairių tautybių vaikų, tačiau net jei to nėra, jų veidai pranašauja žmoniją, kurią ugdyti esame pašaukti, – šeimų ir tautų šeimą. Juo mažesni šie vaikai, juo labiau kelia mums švelnumą ir džiaugsmą dėl nekaltumo bei broliškumo, kuris gana akivaizdus: nors ir skirtingi, jie lygiai taip pat verkia ir juokiasi, spontaniškai bendrauja, kartu žaidžia... Vaikų veidai yra tartum Dievo žvilgsnio į pasaulį atspindys. Tad kodėl turėtume nuginti jų šypsenas? Užnuodyti jų širdis? Deja, tragiška švelnumo Dievo Motinos ikonos priešingybė yra skausmingi daugybės vaikų bei jų motinų, kamuojamų smurto ir karo, – pabėgėlių, išvarytųjų, mig­rantų vaizdai. Veidai, paženklinti bado ir ligų, iškreipti skausmo ir nevilties. Nekaltų vaikų veidai tyliai žiūri į mūsų atsakomybę: jų bejėgiškumo akivaizdoje griūva visi neteisingi karo ir smurto pateisinimai. Tiesiog turime grįžti prie taikos projektų, atsisakyti bet kokių ginklų ir visi kartu statydinti žmogaus vertesnį pasaulį.

Mano žinia šiandienės 43-iosios Pasaulinės taikos dienos proga „Jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją“ kaip tik ir pateikiama Dievo veido ir žmonių veidų perspektyvoje. Išties galime patvirtinti, kad žmogus kūrinius gerbti geba tiek, kiek savo dvasioje nešioja pilnatvišką gyvenimo prasmę, priešingu atveju, jis links menkai vertinti save bei savo aplinką ir negerbs nei aplinkos, nei kūrinijos. Kas kosmose geba atpažinti Kūrėjo neregimojo veido atspindį, tas linkęs labiau mylėti kūrinius, būti jautresnis jų simbolinei vertei. Pirmiausia Psalmių knyga kupina tokio tikrai žmogiško santykio su gamta – dangumi, jūra, kalnais, kalvomis, upėmis, žvėrimis – liudijimų: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! – sušunka psalmininkas. – Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė“ (Ps 104, 24).

Ypač „veido“ perspektyva kviečia apmąstyti tai, ką toje žinioje pavadinau „žmogiškąja ekologija“. Iš tiesų pagarba žmogui ir kūrinijos apsauga artimai susijusios. „Pareigos aplinkai išplaukia iš pareigų asmeniui, kuris palaiko santykį su kitais“ (ten pat, 12). Kai žmogus save pažemina, pažeminama ir aplinka, kurioje jis gyvena; kai kultūra linksta į nihilizmą, to padarinių neišvengia nė gamta. Žmogaus veidas ir aplinkos „veidas“ daro vienas kitam įtaką: „Jei visuomenėje žmogiškoji ekologija gerbiama, iš to nauda ir aplinkos ekologijai“ (ten pat; plg. Enciklika Caritas in veritate, 51). Todėl dar kartą kviečiu investuoti į ugdymą ir, nesitenkinant būtinu techninių-mokslinių sąvokų perteikimu, taikytis į erdvesnį ir gilesnį „ekologinės atsakomybės suvokimą“, besiremiantį pagarba žmogui ir jo pagrindinėmis teisėmis bei pareigomis. Tik taip įsipareigojimas aplinkai tikrai galės tapti taikos siekio ugdymu ir taikos statydinimu.

Brangūs broliai ir seserys, Kalėdų laikotarpiu yra viena psalmė, kurioje, be kitų, pateikiamas didingas pavyzdys, kaip Dievo atėjimas perkeičia kūriniją ir duoda pradžią savotiškai kosminei šventei. Šis himnas prasideda visuotiniu kvietimu garbinti Dievą: „Giedokite Viešpačiui naują giesmę, visa žeme, giedok Viešpačiui! Giedokite Viešpačiui, garbinkite jo vardą“ (Ps 96, 1–2). Nuo tam tikro momento tas akinimas džiaugtis imamas taikyti visai kūrinijai: „Dangūs tesilinksmina, žemė tedžiūgauja; jūra ir visa, kas joje, teūžia! Laukai ir visa, kas juose, tebūna smagūs! Tada visi miško medžiai giedos iš džiaugsmo“ (Ps 96, 11–12). Tikėjimo šventė virsta žmogaus ir kūrinijos švente – švente, kuri per Kalėdas išreiškiama medžių, gatvių, namų puošimu. Mergelė Marija parodo Kūdikėlį Jėzų Betliejaus piemenims, garbinantiems ir šlovinantiems Dievą (plg. Lk 2, 20); Bažnyčia atnaujina slėpinį kiekvienos kartos žmonėms ir rodo jiems Dievo veidą, idant jie, Jo palaiminti, galėtų žengti taikos keliu.