Brangūs broliai ir seserys!

Jėzaus Paaukojimo šventykloje šventės dieną švenčiame Kristaus gyvenimo slėpinį, susijusį su Mozės įstatymo priesaku, liepusiu tėvams, praėjus 40 dienų nuo pirmagimio gimimo, užkopus į Jeruzalės šventyklą paaukoti savo sūnų Viešpačiui ir atlikti motinos apvalymo ritualą (plg. Iš 13, 1–2.11–16; Kun 12, 1–8). Marija ir Juozapas irgi atliko šias apeigas, paaukodami, kaip reikalavo įstatymas, porą purplelių arba du balandžiukus. Žvelgdami giliau, suvokiame, kad tą akimirką pats Dievas aukojo savo viengimį Sūnų žmonėms senojo Simeono ir pranašės Onos žodžiais. Juk Simeonas paskelbė Jėzų kaip žmonijos „išgelbėjimą“, visų tautų „šviesą“ ir „prieštaravimo ženklą“, nes jis atskleis daugelio širdžių mintis (plg. Lk 2, 29–35). Rytuose ši šventė vadinama Hypapante, susitikimo švente: juk Simeonas ir Ona, sutinkantys Jėzų šventykloje ir atpažįstantys jame lauktąjį Mesiją, atstovauja žmonijai, sutinkančiai savo Viešpatį Bažnyčioje. Vėliau ši šventė paplito ir Vakaruose, išplėtodama pirmiausia šviesos simbolį ir procesiją su žvakėmis <…>. Šiuo regimu ženklu norima pažymėti, kad Bažnyčia tikėjime sutinka tą, kuris yra „žmonių šviesa“, ir priima jį su visu tikėjimo polėkiu, kad šią „šviesą“ neštų į pasaulį.

Garbingasis Jonas Paulius II panoro, kad nuo 1997 m. kartu su šia liturgine švente visoje Bažnyčioje būtų švenčiama ypatinga Pašvęstojo gyvenimo diena. Juk Dievo Sūnaus atnašavimas – simbolizuojamas jo paaukojimu šventykloje – yra pavyzdys visiems vyrams ir moterims, pašvenčiantiems savo gyvenimą Viešpačiui. Šios dienos tikslas trejopas: pirma, pašlovinti Viešpatį ir jam padėkoti už pašvęstojo gyvenimo dovaną; antra, skatinti Dievo tautą šią dovaną pažinti ir branginti; galiausiai kviesti tuos, kurie visą gyvenimą paskiria Evangelijos reikalui, švęsti įstabius darbus, kuriuos Viešpats nuveikė juose. Dėkodamas jums, taip gausiai susirinkusiems šią ypač jums dedikuotą dieną, su didele meile trokštu visus iki vieno pasveikinti – vienuolius, vienuoles, pašvęstuosius asmenis, parodydamas nuoširdų artumą jums ir kaip branginu visa, ką atliekate tarnaudami Dievo tautai.

Ką tik paskelbtame trumpame skaitinyje iš Laiško žydams puikiai pristatomi motyvai, davę pradžią šiai gražiai ir reikšmingai šventei. Tai duoda mums progą apmąstyti kelis momentus. Šiuo tekstu – dviem eilutėmis, tačiau labai prisotintomis prasmės – pradedama Antrojo laiško žydams dalis, įvesdinanti mus į pagrindinę Kristaus kaip vyriausiojo Kunigo temą. Iš tikrųjų dar reikėtų atsižvelgti į prieš tai esančią eilutę, kurioje sakoma: „Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo“ (Žyd 4, 14). Šioje eilutėje Jėzus parodomas kylantis pas Tėvą; kitoje – kaip nužengiantis pas žmones. Kristus pristatomas kaip Tarpininkas: jis – tikras Dievas ir tikras žmogus ir todėl tikrai priklauso ir dieviškajam, ir žmogiškajam pasauliui. Iš tikrųjų tik remiantis tokiu tikėjimu, tokiu tikėjimo į Jėzų Kristų, vienatinį ir galutinį Tarpininką, išpažinimu, pašvęstasis gyvenimas – gyvenimas, pašvęstas Dievui per Kristų, – yra prasmingas Bažnyčioje. Jis prasmingas tik tada, kai Kristus tikrai yra Tarpininkas tarp Dievo ir mūsų, kitaip tai būtų sublimacijos ar nusišalinimo forma. Jei Kristus nebuvo tikras Dievas ir kartu visiškas žmogus, krikščioniškojo gyvenimo pamatas, kaip toks, tampa niekiniu, juolab ir visas vyro ir moters krikščioniškojo savęs pašventimo pagrindas. Juk pašvęstuoju gyvenimu „galingai“ liudijama ir išreiškiama tai, kad Dievas ir žmogus vienas kito ieško, juos vieną prie kito traukia meilė. Pašvęstasis asmuo pačiu savo buvimu yra savotiškas „tiltas“ Dievop visiems, kurie jį sutinka, – paraginimas, sugrįžimas pas Dievą. Ir visa tai dėl Jėzaus Kristaus, Tėvo Pašvęstojo, tarpininkavimo. Jis pamatas! Jis, kuris yra mūsų trapumo dalininkas, kad galėtume dalytis jo dieviškąja prigimtimi.

Mūsų tekste daugiau negu tikėjimas pabrėžiamas „pasitikėjimas“, kurio kupini galime artintis prie „malonės sosto“ nuo tada, kai mūsų vyriausiasis Kunigas pats buvo „kaip ir mes, visaip mėgintas“. Galime artintis, kad „patirtume gailestingumą“, „rastume malonę“ ir gautume „pagalbą deramu laiku“. Mano akimis, šiuose žodžiuose glūdi didi tiesa ir sykiu didelė paguoda mums, kurie gavome ypatingo pašvęstumo Bažnyčioje dovaną ir įpareigojimus. Pirmiausia galvoje turiu jus, pašvęstieji broliai ir seserys. Kupini pasitikėjimo, jūs prisiartinote prie „malonės sosto“ – Kristaus, jo Kryžiaus, jo Širdies, prie jo dieviškojo buvimo Eucharistijoje. Kiekvienas iš jūsų prisiartinote prie jo kaip prie tyros ir ištikimos meilės versmės, tokios didelės ir gražios meilės, kad ji verta visko, ji vertesnė už visa, ką turime, nes viso gyvenimo neužtenka atlyginti už tai, kas yra Kristus ir ką jis dėl mūsų padarė. Tačiau jūs prisiartinote prie jos ir kasdien artinatės, kad gautumėte pagalbą deramu laiku ir išbandymo valandą.

Pašvęstieji asmenys pašaukti ypatingu būdu liudyti tą Viešpaties gailestingumą, kuris žmogui reiškia išgelbėjimą. Jie sergsti gyvą Dievo atleidimo patirtį, nes suvokia esą išgelbėti, esą didūs, kai pripažįsta, kad yra maži; jaučiasi atnaujinti bei gaubiami Dievo šventumo, kai pripažįsta savo nuodėmę. Kaip tik todėl ir šiandieniam žmogui pašvęstasis gyvenimas išlieka pirmutinė „nuoširdaus sąžinės gailesčio“, nuolankaus savo varganumo pripažinimo mokykla, bet kartu ir pasitikėjimo Dievo gailestingumu, jo niekados nenuviliančia meile mokykla. Iš tikro, juo labiau priartėjame prie Dievo, juo arčiau esame prie jo, juo naudingesni esame kitiems. Pašvęstieji asmenys patiria Dievo malonę, gailestingumą ir atleidimą ne tik dėl savęs, bet ir dėl brolių, būdami pašaukti savo širdyje nešioti žmonių būgštavimus ir lūkesčius, ypač tų, kurie nutolę nuo Dievo. Pirmiausia klauzūroje gyvenančios bendruomenės, ypatingu būdu pasižadėjusios ištikimai „būti su Viešpačiu“, „būti Kryžiaus papėdėje“, dažnai atlieka šį pavaduojamąjį vaidmenį vienydamosi su Kristaus kančia, prisiimdamos kitų kančias ir išmėginimus ir viską džiugiai aukodamos pasaulio išganymo labui.

Pagaliau, brangūs bičiuliai, kelkime į Viešpatį padėkos ir šlovinimo himną dėl paties pašvęstojo gyvenimo. Be jūsų pasaulis būtų skurdesnis! Pašvęstasis gyvenimas pranoksta paviršutiniškus funkcionalistinius vertinimus ir yra svarbus kaip tik kaip neužsitarnaujamumo ir meilės ženklas, juo labiau visuomenėje, kuriai gresia uždusti to, kas efemeriška ir naudinga, sūkuryje (plg. posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 105). Pašvęstasis gyvenimas, priešingai, liudija Viešpaties meilės begalinį apstumą – Viešpaties, kuris pirmas „neteko“ gyvybės dėl mūsų. Šią akimirką turiu galvoje pašvęstuosius asmenis, jaučiančius kasdienių pastangų naštą ir nesulaukiančius žmogiškojo dėkingumo, turiu galvoje pagyvenusius vienuolius bei vienuoles, ligonius, visus, kuriems sunku apaštalauti. Nė vienas iš jų nėra nereikalingas, nes Viešpats sujungė juos su „malonės sostu“. Priešingai, jie yra brangi dovana Bažnyčiai ir pasauliui, ištroškusiam Dievo ir jo Žodžio.

Kupini pasitikėjimo ir dėkingumo, atnaujinkime visiško savęs paaukojimo veiksmą paaukodami save šventykloje. Kunigų metai tebūna dar viena proga kunigams vienuoliams uoliau žengti šventumo keliu, o visiems pašvęstiesiems vyrams ir moterims paskata remti ir palaikyti jų tarnybą karšta malda. Šiuos malonės metus birželio mėnesį Romoje vainikuos tarptautinis kunigų susitikimas, į kurį kviečiu visus vykdančius šventąją tarnybą. Artinamės prie triskart švento Dievo, kad paaukotume mūsų, Dievo karalystei pašvęstųjų vyrų ir moterų, asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą ir misiją. Tas vidinis aktas tesuvienija mus artimai ir dvasiškai su Mergele Marija: kontempliuodami ją, Kūdikėlį Jėzų aukojančią šventykloje, pagerbiame ją kaip pirmąją ir tobulą pašvęstąją, laikomą Dievo, kurį ji laiko savo rankose, kaip neturtingą ir klusnią Mergelę, visiškai mums save atidavusią dėl to, kad ji yra visa Dievo. Jos mokykloje ir jos motiniškai padedami atnaujinkime savo „štai aš“ ir savo fiat. Amen.