Bažnyčios kulto šerdis yra sakramentas. Tai reiškia, jog pirma ne mes, žmonės, ką nors darome, bet savo veikimu mums į priekį užbėga Dievas, pažvelgia į mus ir veda savęs link. Yra ir dar kai kas ypatingo: Dievas palyti mus per materialią tikrovę, per kūrinijos dovanas, kurias pasitelkia padarydamas Jo susitikimo su mumis priemonėmis. Sakramentų kosmosas sudarytas iš keturių kūrinijos elementų – vandens, kvietinės duonos, vyno ir alyvų aliejaus. Vanduo, kaip visos gyvybės pagrindinis elementas ir pagrindinė sąlyga, yra esminis tapimo krikščionimi per Krikštą, gimimo naujam gyvenimui ženklas. Vanduo yra gyvybės elementas apskritai ir per tai visų bendra prieiga prie naujojo gimimo kaip krikščioniui, tuo tarpu kiti trys elementai priklauso Viduržemio jūros regiono kultūrai. Taip jie kreipia į konkrečią istorinę erdvę, kurioje išsiplėtojo krikščionybė. Dievas veikė apibrėžtoje Žemės vietoje, tikrai bendravo su žmonėmis. Šie trys elementai, viena vertus, yra kūrinijos dovanos, bet, kita vertus, ir pažymi Dievo ir mūsų istorijos vietą. Jie kūrinijos ir istorijos sintezė – Dievo dovanos, visada susiejančios mus su tomis pasaulio vietomis, kuriose Dievas panoro su mumis bendrauti, tapti vienu iš mūsų istorijos laike.

Tarp šių trijų elementų vėl yra laipsniškumas. Duona žymi kasdienybę. Tai pagrindinė gyvybės dovana diena iš dienos. Vynas žymi šventę, kūrinijos gardumą, kuriuo ypatingu būdu gali reikštis atpirktųjų džiaugsmas. Alyvmedžio aliejus daugiareikšmis. Jis yra maistas, vaistas, teikia grožio, parengia kovai ir duoda jėgų. Aliejumi patepami karaliai ir kunigai, taigi tai kilnumo ir atsakomybės, iš Dievo kylančios jėgos ženklas. Aliejaus slėpinys glūdi mūsų varde „krikščionis“. Juk žodis „krikščionis“, kuriuo jau nuo pat iš pagonių kilusios Bažnyčios pradžios buvo vadinami Kristaus mokiniai (plg. Apd 11, 20 ir t.), kyla iš žodžio „Kristus“, iš graikų kalbos išvertus reiškiančio „Mesijas“, „Pateptasis“. Būti krikščionimi reiškia kilti iš Kristaus, priklausyti Kristui, Dievo Pateptajam, tam, kuriam Dievas dovanojo karalystę ir kunigystę. Tam, kurį patepė pats Dievas, – ne materialiu aliejumi, bet tuo, ką aliejus žymi: savo Šventąja Dvasia. Taigi alyvų aliejus ypatingu būdu simbolizuoja žmogaus Jėzaus perskverbtumą Šventąja Dvasia.

Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišių liturginio vyksmo centre yra šventieji aliejai. Katedroje vyskupo jie pašventinami visiems metams. Taip jais išreiškiama vyskupo tarnybos laiduojama Bažnyčios vienybė ir kreipiama į Kristų, tikrąjį, anot šventojo Petro, „mūsų sielų ganytoją ir sargą“ (1 Pt 2, 25). Įsišaknydami Didžiajame ketvirtadienyje, jie visus liturginius metus išlaiko kaip vieningą visumą. Pagaliau jie žymi Alyvų sodą, kur Jėzus vidujai prisiėmė kančią. Tačiau Alyvų sodas yra ir ta vieta, kur jis užkopė pas Tėvą, taigi atpirkimo vieta: Dievas nepaliko Jėzaus mirties naguose. Jėzus visada gyvena pas Tėvą ir kaip tik todėl yra visur esantis, visada su mumis. Šis dvigubas Alyvų kalno slėpinys visada glūdi sakramentiniame Bažnyčios aliejuje. Keturiuose sakramentuose aliejus yra mus palytinčio Dievo gerumo ženklas: per Krikštą, per Sutvirtinimą kaip Šventosios Dvasios sakramentą, įvairiose Šventimų sakramento pakopose ir galiausiai per Ligonių patepimą, kai aliejus siūlomas nelyginant Dievo vaistas, dabar laiduojantis mums jo gerumą, turintis mus sustiprinti ir paguosti, bet kartu kreipiantis nuo ligos akimirkos į galutinį pasveikimą, į prisikėlimą (plg. Jok 5, 14). Taip aliejus įvairiais pavidalais lydi mus visą gyvenimą nuo katechumenato ir Krikšto iki akimirkos, kai rengiamės susitikti su teisiančiu ir gelbėjančiu Dievu. Pagaliau Krizmos šv. Mišios, kuriose sakramentinis aliejaus ženklas mums pateikiamas Dievo kūrinijos kalba, ypatingu būdu užkalbina mus, kunigus: jis kalba mums apie Kristų, kurį Dievas patepė karaliumi bei kunigu, – apie Jį, kuris per Kunigystės šventimus leidžia mums dalytis savo kunigyste, savo „patepimu“.

Tad dabar norėčiau pamėginti glaustai paaiškinti šio šventojo ženklo esminį ryšį su kunigiškuoju pašaukimu. Liaudies etimologijoje jau senovėje graikų kalbos žodis elaion – „aliejus“ sietas su žodžiu eleos – „pasigailėjimas“. Ir iš tiesų, pašventintasis aliejus įvairiuose sakramentuose visuomet žymi Dievo gailestingumą. Todėl patepimas kunigystei visada reiškia ir užduotį nešti žmonėms Dievo pasigailėjimą. Mūsų gyvenimo šviestuve pasigailėjimo aliejaus niekada neturi pritrūkti. Laiku pasiimkime jo iš Viešpaties susitikdami su jo žodžiu, priimdami sakramentus, pabūdami su juo maldoje.

Per istoriją apie tvano pabaigą ir naują Dievo taiką su žmonių pasauliu skelbiantį balandį su alyvmedžio šakele taikos simboliu tapo ne tik balandis, bet ir alyvmedžio šakelė, ir pats aliejus. Pirmųjų amžių krikščionys savo mirusiųjų kapus mėgdavo puošti pergalės vainiku ir alyvmedžio šakele, ramybės simboliu. Jie žinojo, kad Kristus nugalėjo mirtį ir kad jų mirusieji ilsisi Kristaus ramybėje, kad jie patys yra laukiami Kristaus, pažadėjusio jiems ramybę, kurios negali suteikti pasaulis. Jie atmindavo, jog pirmutiniai Prisikėlusiojo žodžiai saviesiems buvo: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Jis pats, taip sakant, atneša alyvmedžio šakelę, atneša į pasaulį ramybę. Jis skelbia Dievo išgelbėjantį gerumą. Jis yra mūsų ramybė. Tad krikščionys turi būti ramybės žmonės, kryžiaus slėpinį suvokiantys ir išgyvenantys kaip susitaikymo slėpinį. Kristus nugali ne kalaviju, bet kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą. Nugali savo didesnės meilės jėga. Kristaus kryžius reiškia „ne“ smurtui. Ir kaip tik per tai yra Dievo pergalės ženklas, skelbiantis naują Jėzaus kelią. Kaip kunigai esame pašaukti bendrystėje su Jėzumi Kristumi būti taikos žmonėmis, priešintis smurtui ir pasitikėti didesne meilės galia.

Nuo aliejaus simbolikos neatsiejama ir tai, kad jis stiprina kovai. Tai neprieštarauja ramybės temai, bet yra jos dalis. Kovoti krikščionims reiškė ir reiškia ne naudoti smurtą, bet būti pasirengusiems kentėti dėl gėrio, dėl Dievo. Tai reiškia, jog krikščionys kaip geri piliečiai laikosi teisės, daro tai, kas teisinga ir gera. Tai reiškia, kad jie nedaro to, kas galiojančioje teisės tvarkoje yra ne teisė, bet neteisingumas. Kankinių kova buvo jų konkretus „ne“ neteisingumui: atsisakydami dalyvauti stabų kulte, garbinti imperatorių jie atsisakydavo nusilenkti netiesai, garbinti žmones ir jų galią. Savuoju „ne“ netiesai ir visiems jos padariniams jie palaikė teisės ir tiesos galią, taip tarnaudami tikrajai taikai. Ir šiandien krikščionims svarbu laikytis teisės, kuri yra taikos pagrindas. Ir šiandien krikščionims svarbu nepriimti neteisingumo, pakelto į teisės rangą, pavyzdžiui, kai kalbama apie nekaltų negimusių vaikų žudymą. Kaip tik taip tarnaujame taikai ir kaip tik taip sekame Jėzumi Kristumi, apie kurį šventasis Petras sako: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui“ (1 Pt 2, 23 ir t.).

Bažnyčios tėvus žavėjo vienas 45 psalmės pasakymas – pasak tradicijos, tai Saliamono vestuvių psalmė, krikščionių iš naujo perskaityta kaip naujojo Saliamono Jėzaus Kristaus vestuvių su savo Bažnyčia psalmė. Ten karaliui – Kristui – sakoma: „Tu brangini, kas teisu, ir nekenti, kas nedora. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus“ (8 eil.). Kas yra tas džiaugsmo aliejus, kuriuo buvo pateptas tikrasis karalius – Kristus? Bažnyčios tėvai neabejojo: džiaugsmo aliejus – tai pati Šventoji Dvasia, išlieta ant Jėzaus Kristaus. Šventoji Dvasia yra iš Dievo kylantis džiaugsmas. Iš Jėzaus tas džiaugsmas srūva į mus per jo Evangeliją, Gerąją Naujieną, skelbiančią, jog Dievas mus pažįsta, kad jis yra geras, jo gerumas galingesnis už visas galias, kad mes jo trokštami ir mylimi. Džiaugsmas – tai meilės vaisius. Džiaugsmo aliejus, išlietas ant Kristaus ir iš jo pasiekiantis mus, yra Šventoji Dvasia, meilės dovana, leidžianti mums džiaugtis egzistencija. Pažindami Kristų ir Kristuje tikrąjį Dievą, žinome, jog gera būti, gera būti žmogumi. Gera gyventi, nes esame mylimi, nes pati tiesa yra gera.

Ankstyvojoje Bažnyčioje pašventintasis aliejus laikytas ypatingu ženklu, žyminčiu Šventosios Dvasios, kurią mums perduoda Kristus kaip dovaną, buvimą čia ir dabar. Ji džiaugsmo aliejus. Tas džiaugsmas yra visai kas kita, negu pramoga ar išorinis linksmumas, kurio geidžia šiuolaikinė visuomenė. Pramoga tinkamu laiku – visiškai geras ir pageidautinas dalykas. Juoktis yra gera. Tačiau pramoga nėra viskas. Ji tik nedidelė mūsų gyvenimo dalis, o kur kėsinasi tapti viskuo, tampa kauke, už kurios slepiasi neviltis ar bent abejonė, ar gyventi tikrai gera, gal geriau nebūti negu būti. Džiaugsmas, srūvantis į mus iš Kristaus, yra kitoks. Jis teikia mums linksmumo, tačiau labai gerai gali sugyventi ir su kančia. Jis teikia mums gebėjimą kentėti ir kenčiant giliai viduje likti linksmiems. Jis teikia mums gebėjimą dalytis kito kančia ir per pasirengimą vienas kitam padėti leisti apčiuopiamai suspindėti Dievo šviesai ir gerumui. Man visada sukelia minčių Apaštalų darbų pasakojimas, jog apaštalai, nuplakdinti aukščiausiojoje taryboje, džiaugėsi, „kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Kas myli, tas pasirengęs kentėti dėl mylimojo ir savo meilės ir kaip tik dėl to išgyvena stipresnį džiaugsmą. Kankinių džiaugsmas būdavo didesnis nei jiems keliamos kančios. Tas džiaugsmas galiausiai nugalėjo ir Kristui atvėrė istorijos vartus. Būdami kunigai esame, pasak šventojo Pauliaus, „jūsų džiaugsmo talkininkai“ (2 Kor 1, 24). Per alyvmedžio vaisių, pašventintąjį aliejų, mus palyti Kūrėjo gerumas, Atpirkėjo meilė. Todėl melskime, kad Jo džiaugsmas mus vis giliau perskverbtų ir mes jį iš naujo gebėtume nešti į pasaulį, kuriam taip reikia iš tiesos kylančio džiaugsmo. Amen.