Šventasis Jonas savo Evangelijoje jam būdinga maniera išsamiau negu kiti trys evangelistai perteikia Jėzaus atsisveikinimo kalbas, atrodančias kaip jo testamentas ir jo žinios pačios esmės santrauka. Prieš atsisveikinimo kalbas mazgojamos kojos – šiuo nusižeminimo gestu apibendrinamas Jėzaus atperkamasis tarnavimas apvalymo reikalingai žmonijai. Pabaigoje Jėzaus žodžiai virsta malda, jo kunigiška malda, kurios foną egzegetai įžvelgė žydų susitaikinimo šventėje. Tai, kas toje šventėje ir jos apeigose turima galvoje, būtent pasaulio apvalymas, jo sutaikinimas su Dievu, įvykdoma Jėzaus meldimosi aktu, kuriuo sykiu užbėgama į priekį kančiai, ji paverčiama malda. Taip kunigiškojoje maldoje savitai išryškėja nuolatinis Didžiojo ketvirtadienio slėpinys – Jėzaus Kristaus kunigystė ir jos tąsa – apaštalų įšventinimas, mokinių įtraukimas į Viešpaties kunigystę. Iš šio neišsemiamo teksto šią valandą norėčiau atrinkti tris pasakymus, galinčius mus giliau įvesdinti į Didžiojo ketvirtadienio slėpinį.

Iš pradžių sakinys: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (17, 3). Kiekvienas žmogus trokšta gyventi. Trokšta tikro, pilnatviško gyvenimo, kuris apsimokėtų, būtų kupinas džiaugsmo. Su gyvenimo troškimu susijęs priešinimasis mirčiai, kuri vis dėlto neišvengiama. Jėzus, kalbėdamas apie amžinąjį gyvenimą, galvoje turi tikrą, autentišką gyvenimą, kurį verta gyventi. Jis galvoje turi ne tiesiog pomirtinį gyvenimą, bet autentišką gyvenimą – gyvenimą, kuris perdėm yra gyvenimas ir todėl nepavaldus mirčiai, bet gali, maža to, privalo prasidėti jau šiame pasaulyje: tik dabar išmokstant iš tikrųjų gyventi, išmokstant gyvenimo, kurio negali atimti mirtis, amžinybės pažadas tampa prasmingas. Bet kaip tai vyksta? Kas yra tas tikrai amžinasis gyvenimas, kuriam mirtis nieko neįstengia padaryti? Jėzaus atsakymą girdėjome: tikrasis gyvenimas – tai pažinti tave, Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų Kristų. Mūsų nuostabai pasakoma, jog gyvenimas yra pažinimas. Pirmiausia tai reiškia: gyvenimas yra santykis. Nė vienas neturi gyvenimo pats iš savęs ir tik sau. Turime jį iš kito, palaikydami santykį su kitu. Jei tas santykis yra santykis tiesoje ir meilėje, davimas ir gavimas, tai jis gyvenimui suteikia pilnatvę, daro jį gražų. Tačiau mirtis santykį gali skausmingai suardyti, priversti gyvenimu suabejoti. Tik santykis su tuo, kuris pats yra gyvenimas, gali mano gyvenimą išlaikyti mirties vandens paviršiuje, mane gyvą pravesti pro mirtį. Jau graikų filosofijoje būta minčių, jog žmogus galįs atrasti amžinąjį gyvenimą tik laikydamasis to, kas nesugriaunama, – tiesos, kuri amžina. Jis turįs tartum pripildyti save tiesos, kad savyje turėtų amžinybės medžiagos. Tačiau tik jei tiesa yra asmuo, ji gali mane pervesti pro mirties naktį. Tvirtai laikomės Dievo – Jėzaus Kristaus, Prisikėlusiojo. Tada esame nešami to, kuris pats yra gyvenimas. Turėdami tokį santykį, pragyvename ir mirtį, nes tas, kuris yra gyvenimas, mūsų neapleidžia.

Tačiau grįžkime prie Jėzaus žodžių: amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave ir tavo siųstąjį. Dievo pažinimas tampa amžinuoju gyvenimu. Žinoma, pažinimas čia reiškia daugiau negu vien išorinį žinojimą, kaip, pavyzdžiui, žinome, kada garsus žmogus mirė ir kada jis ką nors išrado. Pažinti Šventojo Rašto prasme yra vidujai tapti viena su kitu. Pažinti Dievą, Kristų visada reiškia ir jį mylėti, tapti viena su juo per pažinimą ir meilę. Vadinasi, mūsų gyvenimas tada tampa tikruoju, autentiškuoju ir per tai sykiu amžinuoju, kai pažįstame tą, kuris yra visos būties ir viso gyvenimo šaltinis. Tada Jėzaus žodžiai virsta kvietimu mums: tapkime Jėzaus draugais, stenkimės jį vis labiau pažinti. Gyvenkime dialogu su juo. Išmokime iš jo teisingo gyvenimo, tapkime jo liudytojais. Tada pasidarysime mylinčiaisiais ir elgsimės deramai. Tada tikrai gyvensime.

Dukart per kunigiškąją maldą Jėzus prabyla apie Dievo vardo apreiškimą. „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms“ (6 eil.). „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (26 eil.). Viešpats taip užsimena apie degantį krūmą, iš kurio Dievas, Mozės prašomas, apreiškė savo vardą. Tad Jėzus nori pasakyti, jog jis atbaigia tai, kas buvo pradėta degančiu krūmu. Kad Dievas, leidęs save pažinti Mozei, dabar iki galo save apreiškia. Ir kad jis šitaip sutaikina: kad meile, kuria Dievas myli savo Sūnų Trejybės slėpinyje, į dieviškąją meilės apytaką dabar įtraukia ir žmogų. Tačiau ką tiksliau reiškia, kad apreiškimas iš krūmo atbaigiamas, visiškai pasiekia tikslą? Vyksmo prie Horebo kalno esmė nebuvo slėpiningas vardas, kurį Dievas Mozei, taip sakant, įdavė kaip atpažinimo ženklą kelyje. Pasakyti savo vardą reiškia užmegzti santykį su kitu. Taigi vardo apreiškimas reiškia, kad Dievas, kuris yra begalinis ir subsistuoja savyje, įžengia į žmonių santykių sąrangą. Kad jis tartum išeina iš savęs ir tampa vienu iš mūsų, esančiu tarp mūsų ir mums. Todėl Dievo vardas Izraelyje buvo suvokiamas ne tik kaip paslapties gaubiamas žodis, bet ir kaip Dievo buvimo su mumis faktas. Pasak Šventojo Rašto, šventykla yra vieta, kurioje gyvena Dievo vardas. Dievas neįspraudžiamas į kokią nors žemišką erdvę, jis lieka begalinis virš pasaulio. Tačiau šventykloje jis yra mums kaip tas, kurį galime pašaukti, kuris nori būti su mumis. Toks Dievo buvimas su savo tauta atbaigiamas Sūnaus įsikūnijimu. Įsikūnijimu tikrai atbaigiama tai, kas pradėta degančiu krūmu: Dievas kaip žmogus yra mums artimas ir jį galime pašaukti. Jis yra vienas iš mūsų ir sykiu amžinasis ir begalinis Dievas. Jo meilė, taip sakant, išžengia iš savęs ir įžengia į mus. Eucharistijos slėpinys, Dievo buvimas čia ir dabar duonos ir vyno pavidalais, yra išoriškiausia ir didžiausia šio Dievo naujojo buvimo su mumis koncentracija. „Tikrai, tu esi pasislėpęs Dievas, Izraelio Dieve“, – meldėsi Izaijas (45, 15). Tai tiesa. Tačiau sykiu galime pasakyti: tikrai, tu esi artimas Dievas, tu esi Dievas su mumis. Tu apreiškei mums savo slėpinį ir parodei savo veidą. Tu pats save apreiškei ir atidavei save į mūsų rankas... Šią valandą mus turėtų pagauti džiaugsmas ir dėkingumas, kad jis save parodė. Kad jis, begalinis ir mūsų protui nesuvokiamas, yra artimas ir mylintis Dievas, kurį galime pažinti ir mylėti.

Žinomiausias kunigiškosios maldos prašymas yra maldavimas, kad mokiniai, dabartiniai ir būsimi, būtų viena. Viešpats sako: „Ne tik už juos – t. y. Paskutinės vakarienės menėje susirinkusius mokinius – aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: kad jie būtų viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (20 eil., plg. 11 ir 23 eil.). Ko tiksliai čia prašo Viešpats? Pirmiausia: jis meldžiasi už dabarties ir visų būsimų laikų mokinius. Jis žvelgia į būsimos istorijos platybes. Jis mato pavojus ir patiki šią bendruomenę Tėvui. Jis meldžia iš Tėvo Bažnyčios ir jos vienybės. Sakyta, jog Jono evangelijoje Bažnyčia neminima – tiesa, žodžio ecclesia ten nepasitaiko, – tačiau čia ji išnyra su savo esminėmis savybėmis – kaip bendruomenė mokinių, per apaštalų žodį tikinčių į Jėzų Kristų ir taip tampančių tarpusavyje viena. Jėzus meldžia, kad Bažnyčia būtų viena ir apaštališka. Tad ši malda iš tikrųjų yra Bažnyčią steigiantysis aktas. Viešpats meldžia Bažnyčios iš Tėvo. Ji randasi iš Jėzaus maldos ir per skelbimą apaštalų, darančių Dievo vardą žinomą ir vedančių žmones į meilės bendrystę su Dievu. Tad Jėzus prašo, kad mokinių skelbimas vyktų visais laikais, kad jis burtų žmones, iš to skelbimo pažįstančius Dievą ir jo siųstąjį Sūnų Jėzų Kristų. Jis prašo, kad žmonės būtų vedami į tikėjimą ir per tikėjimą į meilę. Jis prašo Tėvo, kad šie tikintieji būtų „mumyse“ (21 eil.). Vadinasi, kad jie gyventų vidinėje bendrystėje su Dievu ir Jėzumi Kristumi ir iš šio vidinio buvimo bendrystėje su Dievu gimtų regima vienybė. Dukart Viešpats pakartoja, kad ši vienybė turi paskatinti pasaulį įtikėti Kristaus misija. Taigi turi egzistuoti vienybė, kurią būtų galima matyti. Vienybė, taip pranokstanti įprastines žmonių galimybes, kad pasauliui taptų ženklas ir paliudytų Kristaus misiją. Jėzaus malda laiduoja, jog apaštalų skelbimas istorijoje niekada nenutils, kad jis visada žadins tikėjimą ir burs žmones į vienybę – į vienybę, liudijančią Jėzaus Kristaus misiją. Tačiau ši malda reikalauja ir iš mūsų nuolatinio sąžinės tyrimo. Šią valandą Viešpats mūsų klausia: ar per tikėjimą gyveni bendrystėje su manimi ir todėl bendrystėje su Dievu? O gal gyveni tik sau ir toli nuo tikėjimo? Ar nesi kaltas dėl susiskaldymo, aptemdančio mano misiją pasaulyje, užkertančio žmonėms kelią į Dievo meilę? Nuo istorinės Jėzaus kančios neatsiejama ir jo per istoriją nusitęsiančios kančios dalimi lieka tai, kad jis viską, kas vienybei gresia ir ją griauna, įžvelgė ir tebemato. Žvelgdami į Viešpaties kančią turime pajausti Jėzaus skausmą dėl to, kad stojame skersai jo maldai, kad priešinamės jo meilei, kad kliudome vienybei, turinčiai liudyti pasauliui jo misiją.

Šią valandą, kai Viešpats švenčiausiojoje Eucharistijoje dovanoja pats save, savo Kūną ir Kraują, atiduoda save į mūsų rankas ir širdis, leiskimės būti palytėti jo maldos. Įženkime į jo maldą ir prašykime: taip, Viešpatie, dovanok mums tikėjimą į tave, kuris esi viena su Tėvu Šventojoje Dvasioje. Leisk gyventi tavo meilėje ir taip tapti su tavimi viena, kaip tu esi viena su Tėvu, kad pasaulis įtikėtų. Amen.