Senoje žydų legendoje iš apokrifinės knygos „Adomo ir Ievos gyvenimas“ pasakojama, kad Adomas, mirtinai susirgęs, išsiuntė savo sūnų Setą kartu su Ieva į Rojaus sritį parnešti gailestingumo aliejaus, kad būtų juo pateptas ir pagytų. Po abiejų gyvybės medžio ieškotojų visų maldų ir verksmų jiems pasirodo arkangelas Mykolas ir praneša, jog aliejaus nuo gailestingumo medžio jie negausią ir Adomas turėsiąs mirti. Skaitytojai krikščionys prie šios arkangelo kalbos pridūrė paguodos žodį. Angelas sakęs: po 5500 metų ateisiąs meilės kupinas karalius Kristus, Dievo Sūnus, ir savo gailestingumo aliejumi patepsiąs visus, kurie jį myli. „Gailestingumo aliejaus per amžių amžius turės visi, kurie bus atgimę iš vandens ir Šventosios Dvasios. Tada meilės kupinas Dievo Sūnus, Kristus, nužengs į žemę ir nuves tavo tėvą į Rojų, prie gailestingumo medžio.“ Šioje legendoje išryškėja visas žmogaus liūdesys dėl mums užkrautos ligos, skausmo ir mirties dalios. Aikštėn iškyla žmogaus priešinimasis mirčiai: kažkur, vis tikėdavosi žmonės, turi būti žolelė nuo mirties. Kada nors turįs atsirasti vaistas ne tik nuo vienos ar kitos ligos, bet ir nuo tikrosios fatalinės lemties – mirties. Juk turi būti nemirtingumo vaistas. Žmonės šiandien kaip tik ir ieško šios žolelės. Šiandienė medicina, tiesa, stengiasi panaikinti ne mirtį, bet kuo daugiau jos priežasčių, kuo labiau ją atitolinti ir kuo ilgiau pratęsti gyvenimą. Tačiau pagalvokime, kas būtų, jei pavyktų mirtį jei ne panaikinti, tai bent neribotam laikui atidėti, pasiekti kelių šimtų metų amžių? Ar tai būtų gerai? Žmonija persentų, jaunimui nebeliktų vietos. Gebėjimas sukurti nauja išnyktų, o begalinis gyvenimas būtų ne rojus, bet veikiau prakeikimas. Tikroji žolelė nuo mirties turi būti kitokia. Ji turėtų ne tiesiog be galo prailginti šį dabartinį gyvenimą. Ji turėtų mūsų gyvenimą perkeisti iš vidaus, sukurti mumyse naują gyvenimą, kuris tikrai būtų amžinas: turėtų mus perkeisti taip, kad gyvenimas su mirtimi ne pasibaigtų, bet iš tikrųjų pilnatviškai prasidėtų. Krikščioniškosios žinios, Jėzaus Kristaus Evangelijos, jaudinanti naujybė buvo ir yra tai, kas mums sakoma: taip, ta žolelė nuo mirties, tas tikrasis nemirtingumo vaistas egzistuoja. Jis surastas. Jis prieinamas. Tas vaistas mums dovanojamas per Krikštą. Mumyse prasideda naujas gyvenimas, brandinamas tikėjimo ir senojo gyvenimo mirties ne panaikinamas, bet tik iki galo iškeliamas į šviesą.

Į tai daug kas atsakytų: tą naujieną girdžiu, tačiau man trūksta tikėjimo. O ir tas, kuris tiki, paklaus: ar tikrai taip? Kaip tai įsivaizduoti? Kaip tas senasis gyvenimas perdirbamas, kad jame atsiranda naujasis, mirties nepažįstantis gyvenimas? Vienas senas žydų raštas mums vėl gali padėti įsivaizduoti slėpiningą vyksmą, prasidedantį mumyse sulig Krikštu. Ten pasakojama, kaip protėvis Henochas buvo paimtas prie Dievo sosto. Bet jis išsigando šlovingų angeliškųjų galybių ir iš žmogiško silpnumo neįstengė pažvelgti į Dievo veidą. Henocho knygoje sakoma: „Tada Dievas tarė Mykolui: Paimk Henochą ir nuvilk jam žemiškus drabužius. Patepk jį švelniu aliejumi ir aprenk šlovės apdaru! Ir Mykolas nurengė nuo manęs drabužius ir patepė švelniu aliejumi, ir šitas aliejus buvo daugiau negu spindinti šviesa... Jo spindesys priminė saulės spindulius. Kai į save pažiūrėjau, buvau kaip vienas iš šlovingųjų“ (Ph. Rech. Inbild des Kosmos, II 524).

Pasak krikščioniškojo tikėjimo, būtent per Krikštą mes esame aprengiami nauju Dievo apdaru. Žinoma, šis aprengimas trunka visą gyvenimą. Kas vyksta per Krikštą, yra pradžia proceso, aprėpiančio visą mūsų gyvenimą – padarančio mus tinkamus amžinybei, idant švytinčiais Jėzaus Kristaus drabužiais galėtume stoti prieš Dievo veidą ir su juo amžinai gyventi.

Krikšto apeigose yra du elementai, kuriais tas vyksmas išreiškiamas ir tampa regimas kaip reikalavimas mūsų tolesniam gyvenimui. Pirmiausia tai išsižadėjimo ir pasižadėjimo vyksmas. Ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į vakarus, tamsos, saulėlydžio, mirties ir todėl nuodėmės karalijos simbolį. Krikštijamasis pasisukęs ta kryptimi tris kartus ištaria „ne“ – velniui, jo vilionėms (pompa) ir nuodėmei. Keistu žodžiu pompa, t. y. velnio puošnybe, žymėtas antikinio dievų kulto ir antikinio teatro, kuriame mėgautasi, kaip laukiniai žvėrys drasko gyvus žmones, spindesys. Tad šitaip buvo išsižadama tam tikro pobūdžio kultūros, prikaustančios žmogų prie valdžios garbinimo, geismų pasaulio, melo, žiaurumo. Tai bū­davo išlaisvinimas iš primetamos gyvenimo formos, besisiūliusios kaip pramoga ir kartu skatinusios griauti tai, kas žmoguje geriausia. Tas išsižadėjimas – ne taip dramatiškai – ir šiandien yra esminė Krikšto dalis. Juo nusivelkame „senuosius drabužius“, su kuriais negalime stovėti priešais Dievą. Tiksliau sakant: pradedame juos nusivilkinėti. Mat tas išsižadėjimas yra pasižadėjimas, kurio metu paduodame ranką Kristui, kad jis mus vestų ir aprengtų. Kokius „drabužius“ nusimetame, ką pažadame, paaiškėja skaitant Laiško galatams penktąjį skyrių, kur šventasis Paulius kalba apie „kūno darbus“. Pasak Pauliaus, tai „ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai“ (Gal 5, 19 ir t.). Šiuos apdarus nusivelkame, tai mirties apdarai.

Tada ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į rytus – šviesos, iš naujo patekančios istorijos saulės, Kristaus simbolį. Krikštijamasis pakreipia savo gyvenimą nauja linkme – tikėjimo į trejybišką Dievą, kuriam save atiduoda, linkme. Tad Dievas pats aprengia mus šviesos apdaru, gyvenimo apdaru. Paulius šiuos naujus apdarus vadina „Dvasios vaisiais“ ir nusako juos šiais žodžiais: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 22 ir t.).

Ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis tada būdavo iš tikrųjų nurengiamas. Jis įlipdavo į krikšto šulinį ir būdavo tris kartus panardinamas – mirties simbolis, kuriuo išreiškiamas visas šio nurengimo ir perrengimo radikalumas. Krikštijamasis ir taip mirčiai nuskirtą gyvenimą atiduoda mirčiai su Kristumi ir leidžiasi jo traukiamas ir ištraukiamas į naują gyvenimą, kuris jį perkeičia amžinybei. Paskui, išlipę iš krikšto vandens, ką tik pakrikštytieji būdavo aprengiami baltu drabužiu, Dievo šviesos drabužiu ir kaip naujo gyvenimo paties Dievo įžiebtoje šviesoje ženklą gaudavo degančią žvakę. Jie žinodavo, jog gavo nemirtingumo vaistą, pilnatvišką pavidalą įgyjantį priimant šventąją Eucharistiją. Joje priimame prisikėlusio Viešpaties kūną ir esame patys įtraukiami į tą kūną taip, kad jau tvirtai laikomės už to, kuris mirtį nugalėjo ir mus per mirtį perneša.

Amžių tėkmėje simboliai tapo taupesni, tačiau pagrindinis krikšto vyksmas nepakito. Krikštas nėra tik nuprausimas ir jau tikrai ne sudėtingas priėmimas į naują draugiją. Tai mirtis ir prisikėlimas, atgimimas naujam gyvenimui.

Taip, žolelė nuo mirties egzistuoja. Kristus yra vėl prieinamu tapęs gyvybės medis. Jei jo laikomės, gyvename. Šią Prisikėlimo naktį iš visos širdies giedosime Aleliuja, džiaugsmo giesmę, kuriai nereikia žodžių. Todėl Paulius sako filipiečiams: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Džiaugtis neįmanoma įsakyti. Džiaugsmą galima tik dovanoti. Prisikėlęs Viešpats dovanoja mums džiaugsmą – tikrąjį gyvenimą. Visada esame saugūs meilėje to, kuriam danguje ir žemėje duota visa valdžia (plg. Mt 28, 18). Tad, būdami tikri, jog būsime išgirsti, Bažnyčios atnašų malda šią naktį prašykime: „Priimk, Viešpatie, savo tikinčiųjų atnašas ir maldas, kad Velykų slėpinyje prasidėjusi šventoji Auka mums duotų jėgų pasiekti laimę amžinybėje.“ Amen.