Brangūs broliai ir seserys!

Iškilmingu Sekminių šventimu esame kviečiami išpažinti savo tikėjimą Šventosios Dvasios artumu bei veikimu ir šauktis jos išliejimo ant mūsų, Bažnyčios ir viso pasaulio. Intensyviai persiimkime Bažnyčios invokacija: Veni, Sancte Spiritus! Ta invokacija paprasta ir netarpiška, tačiau sykiu nepaprastai gili, pirmąkart ištrūkusi iš Kristaus širdies. Dvasia, tiesą sakant, yra dovana, kurios Jėzus prašė ir nepaliaudamas tebeprašo Tėvo savo draugams, pirmutinė ir pagrindinė dovana, kurią jis mums laimėjo prisikėlimu ir įžengimu į dangų.

Apie šią Kristaus maldą kalbama šiandieniame Evangelijos skaitinyje, kurios kontekstas yra Paskutinė vakarienė. Viešpats Jėzus sako savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15–16). Čia mums atsiskleidžia maldinga Jėzaus širdis, jo sūniškoji ir broliškoji širdis. Malda pasiekia viršūnę ir įvykdoma ant kryžiaus, kur Jėzaus invokacija tampa viena su jo visišku dovanojimusi, tampa, taip sakant, jo pilnatviškos meilės Tėvui ir žmonijai kupino dovanojimosi antspaudu: Dvasios šaukimasis ir dovanojimasis susitinka, vienas kitą perskverbia, tampa viena tikrove. „Aš prašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius.“ Iš tiesų Jėzaus malda – Paskutinės vakarienės malda ir malda ant kryžiaus – yra viena malda, tebesitęsianti net danguje, kur Kristus sėdi Tėvo dešinėje. Jėzus iš tikrųjų nuolatos gyvena savąja Dievo tautos bei žmonijos užtarimo kunigyste ir meldžiasi už mus visus, prašydamas Tėvo dovanoti Šventąją Dvasią.

Pasakojime apie Sekmines Apaštalų darbuose – klausėmės jo per pirmąjį skaitinį (Apd 2, 1–11) – pateikiama „nauja kryptis“ darbo, Dievo pradėto Kristaus prisikėlimu, darbo, kuris apima žmogų, istoriją ir kosmosą. Dievo Sūnus, numiręs, prisikėlęs ir grįžęs pas Tėvą, su neapsakoma energija kvepia žmonijai dieviškąjį dvelksmą – Šventąją Dvasią. O kokių vaisių duoda šis naujas ir galingas Dievo savęs davimas? Kur susiskaldymai ir susvetimėjimas, randasi vienybė ir tarpusavio supratimas. Dvasia duoda pradžią susiskaldžiusios ir išsiblaškiusios žmonių šeimos vienijimuisi; žmonės, dažnai konkurencijos ar konfliktų nužeminti iki individų, palytėti Šventosios Dvasios atsiveria bendrystės patirčiai, galinčiai paversti juos nauju organizmu, nauju subjektu – Bažnyčia. Štai Dievo veikimo vaisius – vienybė. Tad vienybė yra atpažinimo ženklas, Bažnyčios „vizitinė kortelė“ jos visuotinėje istorijoje. Nuo pat pradžių, nuo Sekminių dienos, ji kalba visomis kalbomis. Visuotinė Bažnyčia pirmesnė už dalines Bažnyčias, o pastarosios visada privalo lygiuotis į pirmąją vadovaudamosi vienybės ir visuotinumo kriterijais. Bažnyčia niekada nelieka įkalinta politinių, rasinių ir kultūrinių ribų, jos nevalia painioti su valstybėmis ar valstybių federacijomis, nes jos vienybė kitokia, siekianti pranokti kiekvieną žmogiškąją sieną.

Iš to, brangūs broliai, kyla praktinis krikščioniškojo gyvenimo atpažinimo kriterijus: jei asmuo ar bendruomenė apsiriboja savo mąstysena ir veiksena, tai rodo, kad nuo Šventosios Dvasios nutolta. Krikščionių ir dalinių Bažnyčių kelias visada turėtų susieiti su vienos visuotinės Bažnyčios keliu ir su juo derėti. Tai nereiškia, kad Šventosios Dvasios kuriama vienybė yra savotiška homogenizacija. Tada tai būtų Babelio modelis, t. y. primetimas vienybės kultūros, kurią galima apibrėžti kaip „techninę“. Biblija mums išties sako (plg. Pr 11, 1–9), kad Babelyje visi kalbėjo viena kalba. Tačiau per Sekmines apaštalai kalba skirtingomis kalbomis taip, kad kiekvienas supranta žinią savo kalba. Dvasios vienybė reiškiasi daugeriopu supratimu. Bažnyčia iš prigimties yra viena ir daugialypė, skirta gyventi tarp visų tautų, žmonių ir įvairiausiose socialinėse aplinkose. Ji atsiliepia į savo pašaukimą būti žmonių giminės vienybės ženklu ir įrankiu (plg. Lumen gentium, 1) tik tada, kai išlieka nepriklausoma nuo kiekvienos valstybės ir kiekvienos dalinės kultūros. Bažnyčia visur ir visada turi būti tikrai visuotinė ir katalikiška, namai, kuriuose kiekvienas gali atrasti sau vietą.

Apaštalų darbų pasakojime mums pateikiama dar viena konkreti nuoroda. Bažnyčios visuotinumas išreiškiamas tautų sąrašu pagal senovinę tradiciją: „Mes, partai, medai, elamiečiai...“ ir t. t. Matome, kad šventasis Lukas neapsiriboja skaičiumi dvylika, visada reiškiančiu visuotinumą. Jis meta žvilgsnį už Azijos ir Šiaurės Vakarų Afrikos horizontų ir priduria dar tris elementus: „romėnus“, t. y. Vakarų pasaulį, „žydus ir prozelitus“, naujaip suprantant Izraelio ir pasaulio vienybę, ir galiausiai „kretiečius ir arabus“, atstovaujančius Vakarams ir Rytams, saloms ir žemynams. Tokia horizontų atvertis patvirtina Kristaus naujybę žmogiškojoje erdvėje, tautų istorijoje: Šventoji Dvasia aprėpia žmones ir tautas ir per juos įveikia sienas ir kliūtis.

Per Sekmines Šventoji Dvasia pasirodo kaip ugnis. Jos liepsna nusileido ant susirinkusių mokinių ir įžiebė naują Dievo įkarštį. Taip tikrove tapo ankstesni Jėzaus žodžiai: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Apaštalai kartu su įvairių bendruomenių tikinčiaisiais nunešė šią dieviškąją ugnį iki tolimiausių žemės kampelių, taip atverdami žmonijai švytintį taką ir bendradarbiaudami su Dievu, trokštančiu savo liepsna atnaujinti žemės veidą. Kaip ta ugnis skiriasi nuo karų ir bombų liepsnos! Kaip Bažnyčios skleidžiama Kristaus ugnis skiriasi nuo liepsnos, diktatorių įžiebiamos kiekvienoje epochoje, ypač paskutiniame amžiuje, palikusiame po savęs išdegintą žemę. Dievo ugnis, Šventosios Dvasios ugnis, yra degančio, bet nesudegančio krūmo ugnis (plg. Iš 3, 2). Tai ugnis, kuri dega, bet negriauna, t. y. degdama pagimdo geresnę ir teisingesnę žmogaus dalį, nes lydydama išryškina jo vidinį pavidalą, jo pašaukimą į tiesą ir meilę.

Bažnyčios tėvas Origenas vienoje iš homilijų apie Jeremiją praneša apie tokį Jėzui priskiriamą pasakymą, neįtrauktą į Šventąjį Raštą, bet galbūt autentišką: „Kas arti manęs, tas arti ugnies“ (Homilijos apie Jeremiją, L.I [III]). Kristuje glūdi Dievo, Biblijoje lyginamo su ugnimi, pilnatvė. Ką tik minėjome, kad Šventosios Dvasios liepsna dega, bet negriauna. Vis dėlto ji perkeičia ir dėl tos priežasties žmoguje sunaikina tai, kas jį ardo ir trukdo jo santykiams su Dievu ir artimu. Tas dieviškosios ugnies poveikis mus gąsdina, bijome „apdegti“, todėl mieliau liekame tokie, kokie esame. Todėl dažnai gyvename vadovaudamiesi turėjimo, o ne dovanojimosi logika. Daugelis žmonių tiki į Dievą ir žavisi Jėzaus Kristaus asmeniu, bet, paprašyti kažkiek savęs atsisakyti, atsitraukia, baiminasi tikėjimo reikalavimų. Baiminamės išsižadėti ko nors gražaus, prie ko esame prisirišę, baiminamės, kad sekimas Kristumi atims iš mūsų laisvę, tam tikras patirtis, dalį mūsų pačių. Vienas vertus, norime būti su Jėzumi, artimai jį sekti, o, kita vertus, baiminamės to padarinių.

Brangūs broliai ir seserys, visada turime išgirsti Jėzų Kristų mums sakant, tai jis dažnai kartodavo savo draugams: „Nebijokite.“ Kaip Simonas Petras ir kiti turime leisti jo artumui ir malonei perkeisti mūsų širdį, kuri niekada neapsaugota nuo žmogiškojo silpnumo. Turime išmokti suvokti, jog kažką prarasdami, tiesą sakant, prarasdami save tikrajam Dievui, meilės ir gyvybės Dievui, iš tikrųjų įgyjame, pilnatviškiau save atrandame. Kas patiki save Jėzui, tas jau šiame gyvenime patiria širdyje ramybę ir džiaugsmą, o to negali duoti pasaulis, lygiai kaip ir atimti to, ką kartą mums dovanojo Dievas.

Taigi vertinga leistis būti palytėtiems Šventosios Dvasios ugnies! Jos sukeliama kančia būtina mums perkeisti. Tai kryžiaus tikrovė: ne veltui Jėzaus kalboje „ugnis“ pirmiausia reiškia kryžiaus slėpinį, be kurio krikščionybė neegzistuotų. Todėl apšviesti ir sutvirtinti šių gyvybės žodžių, viršun kelkime savo invokaciją: Ateik, Šventoji Dvasia! Įžiebk mumyse savo meilės ugnį! Žinome, jog tai drąsi malda, kuria prašome būti palytėti Dievo liepsnos; tačiau pirmiausia žinome, kad ši liepsna – ir tik ji – turi galios mus išganyti. Nenorime, gindami savo gyvybę, prarasti amžinojo gyvenimo, kurį Dievas trokšta mums dovanoti. Mums reikia Šventosios Dvasios ugnies, nes atperka tik Meilė. Amen.