Homilija Nikozijos Šventojo Kryžiaus bažnyčioje Kipre

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ištrauka. Apaštališkasis apsilankymas Kipre / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 385
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: VIAGGIO APOSTOLICO A CIPRO (4-6 GIUGNO 2010) SANTA MESSA CON SACERDOTI, RELIGIOSI, RELIGIOSE, DIACONI, CATECHISTI ED ESPONENTI DI MOVIMENTI ECCLESIALI DI CIPRO OMELIA DEL SANTO PADRE BENEDETTO XVI Chiesa parrocchiale latina della Santa Croce - Nicosia Sabato, 5 giugno 2010
DATA: 2010-06-05
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (348), 2010, p. 4–5.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (348), 2010, p. 4–5.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Homilija Nikozijos Šventojo Kryžiaus bažnyčioje Kipre

2010 m. birželio 5 d.

(Ištrauka)

<...> Šiandien liturginio šventimo dėmesio centre yra Kristaus kryžius. Daugeliui gali magėti paklausti, kodėl mes, krikščionys, aukštiname kankinimo įrankį, kančios, pralaimėjimo ir nesėkmės ženklą. Tiesa, kad kryžius visa tai išreiškia. Tačiau dėl to, kuris mūsų išganymo labui buvo pakeltas ant kryžiaus, jis taip pat yra Dievo meilės galutinės pergalės prieš visą blogį pasaulyje ženklas.

Pasak senos tradicijos, kryžiaus medis paimtas iš medžio, Adomo sūnaus Seto pasodinto ten, kur palaidotas Adomas. Kaip tik toje vietoje, žinomoje kaip Golgota, Kaukolės vieta, Setas pasodino sėklą nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, augusio viduryje Edeno sodo. Dievo apvaizdos dėka piktojo darbas buvo sugriautas atsukant jo ginklą prieš jį patį.

Žalčio suviliotas Adomas atsisakė savo vaikiško pasitikėjimo Dievu ir nusidėjo atsikąsdamas vaisiaus nuo sodo medžio, kuris jam buvo uždraustas. Dėl šios nuodėmės į pasaulį atėjo kančia ir mirtis. Tragiški nuodėmės padariniai – kančia ir mirtis perdėm akivaizdžiai iškilo aikštėn Adomo palikuonyse. Atgarsiai apie nuopuolį ir atpirkimo per Kristų nuvokimas mums nuskambėjo ir skaitytame pirmame šios dienos skaitinyje.

Baudžiama už savo nuodėmes Izraelio tauta, besikamuojanti dykumoje, buvo kandžiojama nuodingųjų žalčių ir galėjo išsigelbėti nuo mirties tik pažvelgdama į Mozės iškeltą ženklą, pranašaujantį kryžių, vienąkart ir visiems laikams padarysiantį galą nuodėmei ir mirčiai. Aiškiai regime, kad žmogus savo jėgomis neįstengia išsivaduoti iš nuodėmės padarinių. Tik Dievas gali išgelbėti jį iš moralinės ir fizinės vergijos. Kadangi taip labai pamilo pasaulį, jis atsiuntė savo viengimį Sūnų ne pasmerkti pasaulio, kaip to, rodės, reikalavo teisingumas, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Dievo viengimis Sūnus turėjo būti pakeltas lygiai taip, kai dykumoje buvo pakeltas žaltys, idant visi, žvelgiantys į jį su tikėjimu, turėtų gyvenimą.

Kryžiaus medis tapo mūsų atpirkimo priemone, lygiai kaip medis, iš kurio jis buvo pagamintas, paskatino mūsų protėvius nusidėti. Kančia ir mirtis, nuodėmės padariniai, tapo priemonėmis, kuriomis buvo nugalėta nuodėmė. Ant kryžiaus buvo paskerstas nekaltas Avinėlis, ir jau iš aukos atnašavimo ištryško naujas gyvenimas: blogio galią palaužė pasiaukojančios meilės galia.

Kryžius yra daug didingesnis ir slėpiningesnis, negu iš pradžių atrodo. Jis iš tiesų yra kankinimo, kančios ir pralaimėjimo įrankis, tačiau sykiu išreiškia visišką perkeitimą, galutinį šio blogio apgręžimą: būtent tai jį daro pasaulyje iškalbingiausiu vilties simboliu. Jis užkalbina visus, kurie kenčia – engiamuosius, ligonius, vargšus, išstumtuosius, smurto aukas, – ir suteikia jiems vilties, kad Dievas jų kančias pavers džiaugsmu, jų vienatvę – bendryste, mirtį – gyvenimu. Jis į mūsų nupuolusį pasaulį atneša beribę viltį.

Štai kodėl pasauliui reikia kryžiaus. Kryžius nėra vien asmeninis pamaldumo simbolis, tam tikros visuomeninės grupės nario ženklelis ir savo giliausia prasme neturi nieko bendra su kokios nors išpažinimo ar filosofijos primetimu jėga. Kryžius byloja apie viltį, apie meilę, apie neprievartos pergalę prieš priespaudą, apie Dievą, išaukštinantį mažuosius, sustiprinantį silpnuosius, panaikinantį susiskaldymus ir neapykantą nugalintį meile. Pasaulis be kryžiaus būtų pasaulis be vilties, pasaulis, kuriame toliau tęstųsi kankinimai ir žiaurybės, būtų išnaudojami silpnieji ir paskutinį žodį tartų godumas. Vis baisiau reikštųsi žmonių nežmoniškumas, o velniškas smurto ratas niekaip nesibaigtų. Tik kryžius padaro tam galą. Jokia žemiška galia negali išgelbėti iš nuodėmės padarinių ir iš pagrindų nugalėti neteisingumą, tuo tarpu mus mylinčio Dievo išganingasis įsikišimas nuodėmės ir mirties tikrovę pavertė jos priešingybe. Būtent tai ir švenčiame, šlovindami mūsų Atpirkėjo kryžių. Pagrįstai Andriejus Kretietis apibūdina kryžių kaip „kilnesnį, brangesnį už viską žemėje“, „nes jame, per jį ir dėl jo mums buvo sudėti ir grąžinti visi mūsų išganymo turtai“ (Oratio X; PG 97, 1018–1019).

Brangūs broliai kunigai, vienuoliai, katechetai, kryžiaus žinia patikėta mums, kad suteiktume pasauliui viltį. Skelbdami nukryžiuotą Kristų, skelbiame ne patys save, bet jį. Pasauliui siūlome ne savo išmintį nei reiškiame pretenzijas į kokius nors savo nuopelnus, bet tiesiog veikiame kaip jo išminties, jo meilės, jo išganingųjų nuopelnų kanalai. Žinome, jog tesame moliniai indai, tačiau, stebėtina, jis mus išsirinko būti išganingosios tiesos šaukliais, kuriuos turi išgirsti pasaulis. Niekada nenustokime stebėjęsi nepaprasta mums dovanota malone, niekada nenustokime pripažinti savo nevertumo, bet sykiu visados stenkimės būti vis mažiau neverti savo tauraus pašaukimo, idant savo trūkumais ir suklydimais nesusilpnintume savo liudijimo įtikimumo. <...>