Sutrumpinta

<...> Kardinolo Newmano šūkis Cor ad cor loquitur, arba „Širdis kalba širdžiai“, leidžia mums žvilgterėti į jo krikščioniškojo gyvenimo supratimą: krikščioniškąjį gyvenimą jis laikė pašaukimu šventėti, pašaukimu, kuris išgyvenamas kaip gilus žmogaus širdies troškimas susivienyti su Dievo širdimi. Jis primena mums, kad ištikimybė maldai pamažu mus perkeičia darydama panašius į Dievą. Viename iš savo puikių pamokslų jis rašė: „Įprotis melstis, kreipimosi į Dievą ir neregimąjį pasaulį bet kuriuo metų laiku, bet kurioje vietoje, bet kuria proga praktika – malda, sakyčiau, turi tai, ką galima pavadinti savaiminiu sielos sudvasinimo ir pakėlimo poveikiu. Žmogus tada nebėra toks, koks buvo prieš tai; pamažu <...> jis įgeria naują idėjų rinkinį ir persiima naujais principais“ (Parochial and Plain Sermons, iv, 230–231). Šios dienos Evangelija mums sako, kad nė vienas negali tarnauti dviem šeimininkams (plg. Lk 16, 13), o palaimintojo Johno Henry‘io mokymas apie maldą paaiškina, kaip ištikimas krikščionis galutinai priimamas į tarnybą vieno tikrojo Šeimininko, galinčio reikalauti besąlygiško atsidavimo (plg. Mt 23, 10). Newmanas padeda mums suprasti, ką tai reiškia mūsų kasdieniam gyvenimui: jis mums sako, kad mūsų dieviškasis Šeimininkas kiekvienam iš mūsų paskyrė savitą užduotį, „apibrėžtą tarnystę“, patikėtą tik tam vienam asmeniui: „Aš turiu misiją, – rašė jis, – aš esu grandis grandinėje, asmenis sujungiančioji jungtis. Jis nesukūrė manęs tuščiai. Darysiu tai, kas gera, darysiu jo darbą, būsiu taikos angelas, tiesos skelbėjas <...>, jei tik laikysiuosi jo įsakymų ir tarnausiu jam savuoju pašaukimu“ (Meditations and Devotions, 301–302).

Apibrėžta tarnystė, kuriai palaimintasis Johnas Henry‘is buvo pašauktas, reikalavo savo aštrų intelektą ir produktyvią plunksną panaudoti daugybei neatidėliotinų „kasdienių dalykų“ spręsti. Jo įžvalgos apie tikėjimo ir proto santykį, apie apreikštosios religijos gyvybiškai svarbų vaidmenį civilizuotoje visuomenėje ir apie gerai pagrįsto ir plataus požiūrio į auklėjimą poreikį ne tik buvo labai reikšmingos Viktorijos Anglijai, bet ir šiandien įkvepia ir apšviečia daugybę žmonių pasaulyje. Ypač norėčiau pabrėžti jo požiūrį į auklėjimą, tiek daug prisidėjusį prie atsiradimo etoso, kuris ir šiandien tebėra katalikiškųjų mokyklų ir kolegijų varomoji jėga. Tvirtai nusistatęs prieš redukcinę ar utilitarinę prieigą, jis siekė auklėjamosios aplinkos, kur derėtų intelektinis lavinimas, moralinė drausmė ir religinis įsipareigojimas. Sumanymas įsteigti Airijoje katalikiškąjį universitetą suteikė jam galimybę išplėtoti šias idėjas, o iš iškelto idealo, paskelbto kalbų rinkinyje The Idea of a University („Universiteto idėja“), ir šiandien tebesimoko įsitraukusieji į akademinį ugdymą. Ir iš tiesų, kokį geresnį tikslą tikybos mokytojai galėtų išsikelti už palaimintojo Johno Henry‘io garsųjį kreipimąsi į inteligentiškus, apsišvietusius pasauliečius: „Norėčiau, kad pasauliečiai būtų ne arogantiški, ne greiti kalbėti, ne mėgstantys ginčytis, bet žmonės, pažįstantys savo religiją, besigilinantys į ją, žinantys, ko laikosi, ką tiki ir kuo ne, išmanantys savo Tikėjimo išpažinimą taip gerai, kad gali jį paaiškinti, išmanantys istoriją taip, kad gali jį apginti“ (The Present Position of Catholics in England, ix, 390). Šią dieną, kai šių žodžių autorius iškeliamas į altorių garbę, meldžiu, kad per jo užtarimą ir pavyzdį jo vizija, taip aiškiai pateikta mums prieš akis, visus mokytojus ir katechetus uždegtų dar didesnėms pastangoms.

Nors gausioje raštijoje, skirtoje jo gyvenimui ir kūrybai, didžiausias dėmesys, savaime suprantama, skiriamas Johno Henry‘io Newmano intelektiniam palikimui, šia proga užbaigti norėčiau trumpomis pastabomis apie jo kaip kunigo, sielų ganytojo, gyvenimą. Šiluma ir žmoniškumas, ženklinę jo kunigiškąją tarnybą, gražiai išreikšti kitame jo garsiame pamoksle: „Broliai, jei kunigais būtų angelai, jie negalėtų jūsų paguosti, jausti jums simpatiją, jūsų atjausti, būti jums jautrūs ir atlaidūs, kaip mes; jie negalėtų būti jūsų pavyzdžiai ir vadovai ir vesti jus iš senojo aš į naująjį, kaip gali tie, kilę iš jūsų“ („Men, not Angels: the Priests of the Gospel“, Discourses to Mixed Congregations, 3). Jis šį iš pagrindų žmogišką požiūrį į kunigo tarnybą įgyvendino rūpindamasis Birmingamo žmonėmis jo paties įsteigtoje oratorijoje, lankydamas ligonius ir vargšus, guosdamas ištiktus sielvarto, rūpindamasis kalinčiaisiais. Nestebėtina, kad per jo laidotuves tiek daug tūkstančių žmonių juosė vietines gatves, kai jo kūnas buvo nešamas į palaidojimo vietą mažiau nei pusė mylios nuo čia. Po šimto dvidešimties metų didžiulės minios dar kartą susirinko pasidžiaugti šio daugelio mylimo sielų tėvo išskirtinio šventumo iškilmingu bažnytiniu pripažinimu. Niekaip kitaip neįmanoma geriau išreikšti šios akimirkos džiaugsmo, kaip tik kreipiantis į mūsų Tėvą danguje su nuoširdžia padėka, meldžiantis žodžiais, kuriuos palaimintasis Johnas Henry‘is Newmanas įdėjo į danguje giedančių angelų lūpas:

Šlovė Švenčiausiajam
Aukštybėse ir žemėje,
Žodžiais įstabiausiajam,
Darbais patikimiausiajam!
(The Dream of Gerontius)