Brangūs broliai ir seserys!

„Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22, 15): būtent šiais žodžiais Jėzus pradėjo savo paskutinį pokylį ir šventosios Eucharistijos įsteigimą. Jėzus troško šios valandos. Giliai viduje laukė akimirkos, kai saviesiems galės save dovanoti duonos ir vyno pavidalais. Laukė akimirkos, kuri tam tikru būdu turėjo būti jo tikrosios mesijinės vestuvės, kai perkeičiamos žemės dovanos ir susivienijama su savaisiais, kad jie būtų perkeisti ir per tai perkeitimas atvertas pasauliui. Jėzaus troškime galime įžiūrėti paties Dievo troškimą – jo meilę žmonėms, savo kūrinijai, laukiančią meilę. Meilę, laukiančią susivienijimo akimirkos, norinčią patraukti žmones prie savęs, kad taip būtų patenkintas ir pačios kūrinijos troškimas, besiilginčią Dievo vaikų pasirodymo (Rom 8, 19). Jėzus ilgisi, laukia mūsų. O mes jo ar ilgimės? Ar jaučiame poreikį jį sutikti? Ar trokštame jo artumo, susivienijimo su juo, kurį jis mums dovanoja Eucharistijoje? O gal esame abejingi, išsiblaškę, pilni ko kita? Iš Jėzaus palyginimų apie pokylį žinome, kad jam pažįstama tuščių vietų tikrovė, atsisakymas, abejingumas jam ir jo artumui. Tuščios vietos per Viešpaties vestuvių pokylį, pateisinamos ar ne, mums jau seniai yra ne palyginimas, bet dabartinė tikrovė kaip tik tose šalyse, kurioms jis parodė ypatingą artumą. Jėzui buvo pažįstami ir tie svečiai, kurie ateina, bet be vestuvių rūbo – nesidžiaugiantys jo artumu, spiriami tik įpročio ir gyvenantys visiškai kitokios pakraipos gyvenimą. Šventasis Grigalius Didysis vienoje iš savo homilijų klausė: kas tie žmonės, ateinantys be vestuvinių drabužių? Kas yra tie drabužiai ir kaip jie įgyjami? Jo atsakymas: tie, kurie pakviesti ir ateina, turi kokį nors tikėjimą. Būtent tikėjimas atveria duris. Tačiau jiems stinga vestuvinio meilės apdaro. Kas negyvena tikėjimu kaip meile, vestuvėms nėra pasirengęs ir išprašomas. Nuo Eucharistinės bendrystės tikėjimas neatsiejamas, bet nuo tikėjimo neatsiejama meilė, kitaip ir tikėjimas yra negyvas.

Iš visų keturių evangelijų žinome, kad Jėzaus paskutinis pokylis prieš kentėjimą buvo ir skelbimo vieta. Jėzus dar kartą primygtinai pateikė pamatinius savo žinios elementus. Žodis ir sakramentas, žinia ir dovana vienas nuo kito neatsiejami. Tačiau Jėzus per paskutinį pokylį pirmiausia meldėsi. Matas, Morkus ir Lukas, nusakydami Jėzaus meldimąsi kaip pagrindinį Paskutinės vakarienės momentą, vartoja du žodžius: eucharistesas ir eulogesas – dėkoti ir laiminti. Kylantis dėkojimo judesys ir besileidžiantis laiminimo judesys vienas nuo kito neatsiejami. Perkeitimo žodžiai yra šios Jėzaus maldos dalis. Tai – maldos žodžiai. Jėzus savo kančią paverčia malda, savęs atidavimu Tėvui dėl žmonių. Šis jo kančios perkeitimas į meilę turi perkeičiamosios galios dovanoms, kuriomis jis dabar save dovanoja. Jis duoda mums jas, kad būtume perkeisti mes ir pasaulis. Galutinis ir tikrasis eucharistinio perkeitimo tikslas – mūsų pačių perkeitimas bendrystėje su Kristumi. Eucharistija yra nukreipta į naują žmogų, naują pasaulį, koks gali rastis tik remiantis Dievu per Dievo tarno darbą.

Iš Luko ir pirmiausia Jono žinome, kad Jėzus, melsdamasis per Paskutinę vakarienę, kreipė į Tėvą prašymus – prašymus, kuriuose kartu glūdi raginimai ano meto ir visų laikų jo mokiniams. Šią valandą norėčiau atsirinkti tik vieną iš jų, kurį Jėzus, anot Jono, savo Vyriausiojo Kunigo maldoje pakartojo keturiskart. Kaip smarkiai tai jam turėjo rūpėti! Jis visada lieka prašymu Tėvui dėl mūsų: tai – prašymas būti viena. Jėzus nedviprasmiškai pasako, kad tas prašymas galioja ne tik ten dalyvaujantiems mokiniams, bet ir visiems, kurie jį tiki (Jn 17, 20). Jis prašo, kad visi būtų viena, „kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, ... kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Krikščionys gali būti viena tik tada, kai jie yra nuoširdžiai susivieniję su Jėzumi. Tikėjimas ir meilė Jėzui, tikėjimas jo buvimu viena su Tėvu ir vartų atvėrimas į vienybę su juo yra esminiai dalykai. Todėl ta vienybė nėra vien vidinė, mistinė. Ji turi būti regima, tokia regima, kad pasauliui taptų Jėzaus atsiuntimo iš Tėvo įrodymu. Šiuo požiūriu prašymui būdinga slėpininga eucharistinė prasmė, kurią Pauliaus iškėlė aikštėn Pirmajame laiške korintiečiams: „Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16 ir t.). Su Eucharistija atsiranda Bažnyčia. Mes visi valgome tą pačią duoną, priimame tą patį Viešpaties kūną, o tai reiškia: jis atveria kiekvieną tam, kas pranoksta mus. Eucharistija yra kiekvieno iš mūsų didžiausio artumo ir bendrystės su Viešpačiu slėpinys. Ir ji kartu yra regimas mūsų visų tarpusavio suvienijimas. Eucharistija – vienybės sakramentas. Ji siekia Trejybės slėpinį ir per tai drauge steigia regimą vienybę. Pakartokime tai: ji yra asmeniškiausias susitikimas su Viešpačiu ir vis dėlto niekada vien individualaus maldingumo aktas. Ją neišvengiamai švenčiame bendrai vieni su kitais. Kiekvienoje bendruomenėje Viešpats yra visas. Tačiau visose bendruomenėse jis tėra vienintelis. Todėl nuo bažnytinės Eucharistijos maldos neatsiejami žodžiai: una cum Papa nostro et cum Episcopo nostro. Tai nėra išorinis priedėlis prie vidinio vyksmo, bet būtina pačios eucharistinės tikrovės išraiška. O popiežių ir vyskupą įvardijame vardais: vienybė yra visiškai konkreti, ji turi vardus. Taip vienybė tampa regima, tampa ženklu pasauliui ir mums patiems pateikia konkretų matą.

Jėzaus prašymo, jog mokiniai būtų viena, vieną konkretų elementą mums išsaugojo šventasis Lukas: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus kaip kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31 ir t.). Šiandien vėl skausmingai išgyvename, kad šėtonui leista viso pasaulio akivaizdoje regimai persijoti mokinius. Ir mes žinome, kad Jėzus meldžiasi dėl Petro ir jo įpėdinių tikėjimo. Žinome, kad Petras, einantis pasitikti Viešpaties virš neramių istorijos vandenų ir lydimas pavojaus paskęsti, visada yra prilaikomas Viešpaties rankos ir vedamas vandeniu. Bet tada eina pranašystė ir užduotis: „O tu sugrįžęs...“: visiems žmonėms, išskyrus Mariją, nuolat reikia atsivertimo. Jėzus išpranašauja Petrui jo nuo­puolį ir atsivertimą. Taigi kur Petras turi sugrįžti? Savo pašaukimo pradžioje, išsigandęs Viešpaties dieviškosios galios ir savo varganumo, jis pasakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Viešpaties šviesoje Petras suvokia savo nepakankamumą. Kaip tik tada, kai nusižeminęs suvokia, kad yra nusidėjėlis, jis pašaukiamas. Prie tokio nusižeminimo jam vis reikia sugrįžti. Pilypo Cezarėjos apylinkėse jis nenorėjo susitaikyti, kad Jėzus turėsiąs kentėti ir būti nukryžiuotas. Tai nederėjo su jo turėtu Dievo ir Mesijo įsivaizdavimu. Paskutinės vakarienės menėje nenorėjo susitaikyti, kad Jėzus mazgotų jam kojas: tai prieštaravo jo įsivaizdavimui apie Mokytojo didybę. Alyvų kalne kirto kalaviju. Norėjo parodyti savo bebaimiškumą. Tačiau tarnaitės akivaizdoje teigė Jėzaus nepažįstąs. Tą akimirką jam atrodė, jog tai nedidelis melas, pateisinamas noru būti arti Jėzaus. Jo didvyriškumas subliuško dėl smulkmeniškos pretenzijos būti vietos įvykių centre. Visiems mums nuolat privalu mokytis priimti Dievą ir Jėzų Kristų tokius, kokie jie yra, o ne kokius juos įsivaizduojame. Mums irgi nesinori susitaikyti su mintimi, kad jis susisaistė su Bažnyčios ir jos tarnų ribotumu. Ir mes nenorime priimti, jog jis šiame pasaulyje bejėgis. Irgi slapstomės išsisukinėdami, kai priklausomybė jam mums tampa per brangi ir pavojinga. Mums visiems reikia atsivertimo, pripažįstančio Jėzų kaip Dievą ir kaip žmogų. Mokinio, vykdančio Mokytojo valią, nuolankumo. Melskime šią valandą, kad jis į mus, kaip į Petrą, reikiamą akimirką savo žvilgsnį nukreiptų ir mus atverstų.

Petras, atsivertėlis, pašauktas stiprinti brolius. Ši užduotis Paskutinės vakarienės menėje jam paskiriama ne kaip išoriškas dalykas. Vienybės tarnybos regima vieta yra šventosios Eucharistijos šventimas. Mieli bičiuliai, popiežiui didelis ramstis žinoti, kad per kiekvieną Eucharistijos šventimą visi už jį meldžiasi. Kad mūsų malda susijungia su Viešpaties malda už Petrą. Tik remdamasis Jėzaus ir Bažnyčios malda, popiežius gali atlikti savo užduotį stiprinti brolius – ganyti Viešpaties kaimenę ir laiduoti vienybę, kuri tampa regimu Jėzaus atsiuntimo iš Tėvo liudijimu.

„Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę.“ Viešpatie, tu ilgiesi mūsų, manęs. Trokšti dovanoti save mums šventojoje Eucharistijoje, su mumis susivienyti. Viešpatie, pažadink ir mums tavęs ilgesį. Sustiprink mūsų vienybę su tavimi ir tarp savęs. Dovanok savo Bažnyčiai vienybę, kad pasaulis įtikėtų. Amen.