Brangūs broliai ir seserys!

Velyknakčio liturgijos šventimui būdingi du didūs ženklai. Pirmiausia ugnis, virstanti šviesa. Velykų žvakės šviesa, procesijoje nusidriekianti per nakties apgaubtą bažnyčią ir virstanti šviesų jūra, byloja mums apie Kristų kaip tikrą ryto žvaigždę, kuri niekada nenusileidžia, apie prisikėlusįjį, kuriame šviesa nugalėjo tamsą. Antras ženklas yra vanduo. Jis, viena vertus, primena Raudonosios jūros vandenis, žūtį ir mirtį, kryžiaus slėpinį. Bet paskui prieš mūsų akis iškyla kaip šaltinio vanduo, kaip elementas, sausroje teikiantis gyvastį. Taip jis virsta Krikšto sakramento, leidžiančio mums tapti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo dalininkais, įvaizdžiu.

Tačiau nuo Velyknakčio liturgijos neatsiejami ne tik didieji kūrinijos ženklai, šviesa ir vanduo. Jai esmiškai būdinga ir tai, kad ji veda mus į platesnį susitikimą su Šventojo Rašto žodžiu. Iki liturgijos reformos būta dvylikos Senojo Testamento ir dviejų Naujojo Testamento skaitinių. Naujojo Testamento skaitiniai išliko. Senojo Testamento skaitinių nustatyta septyni, tačiau, atsižvelgiant į vietines situacijas, jų gali būti sumažinta iki trijų. Pateikdama plačią panoramą, Bažnyčia nori mus pravesti išganymo istorijos keliu nuo sukūrimo, Izraelio išrinkimo bei išgelbėjimo iki pranašų liudijimų, kuriais ši istorija vis aiškiau krypsta į Jėzų Kristų. Liturginėje tradicijoje visi šie skaitiniai vadinti pranašystėmis. Nors tiesiogiai iš anksto ir nenumato būsimų įvykių, jie išsiskiria pranašišku pobūdžiu, atskleidžia istorijos vidinį pagrindą ir kryptį. Taip mes tarsi paimami už rankos ir nuvedami pas Kristų, mums parodoma tikroji šviesa.

Kelionė Šventojo Rašto keliais Velyknaktį prasideda pasakojimu apie sukūrimą. Liturgija mums nori pasakyti, kad pranašystė yra ir pasakojimas apie sukūrimą. Tai nėra informacija apie išorinę kosmoso ir žmogaus tapsmo raidą. Bažnyčios tėvai tai labai gerai suvokė. Jie suprato pasakojimą ne kaip daiktų kilmės raidos išdėstymą, bet kaip to, kas esminga, mūsų būties tikrojo prado ir tikslo priminimą. Dabar galima paklausti: ar tikrai svarbu Velyknaktį kalbėti apie sukūrimą? Ar nebūtų galima pradėti nuo įvykių, kuriais Dievas pašaukia žmogų, susikuria sau tautą ir kuria savo istoriją su žmonėmis žemėje? Atsakymas turėtų būti „ne“. Praleisti pro akis sukūrimą reikštų neteisingai suprasti pačią Dievo santykio su žmonėmis istoriją, ją sumenkinti, neįžvelgti jos tikrojo didingumo. Dievo įsteigtos istorijos spindulys nusidriekia iki ištakų, iki sukūrimo. Mūsų Tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais: „Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją.“ Jei šios Credo pradžios atsisakome, visa išganymo istorija tampa per ankšta ir per maža. Bažnyčia nėra kokia nors asociacija, besirūpinanti religiniais žmonių poreikiais ir siekianti riboto tos asocia­cijos tikslo. Ne, ji įgalina žmogų sueiti į sąlytį su Dievu ir per tai – su visų daiktų pradu. Todėl Dievas mums svarbus kaip Kūrėjas, todėl mums tenka atsakomybė už kūriniją. Mūsų atsakomybė nutįsta iki kūrinijos, nes ji kyla iš Kūrėjo. Tik todėl, kad sukūrė viską, Dievas gali dovanoti mums gyvybę ir vadovauti mūsų gyvenimui. Gyvenimas Bažnyčios tikėjimu apima ne tik emocijų, jausmų ir galbūt moralinių pareigų sritį. Jis aprėpia visą žmogų nuo jo pradžios iki amžinybės perspektyvos. Tik todėl, kad kūrinija priklauso Dievui, galime kliautis juo iki galo. Ir todėl, kad yra Kūrėjas, jis gali dovanoti mums amžiną gyvenimą. Džiaugimasis kūrinija, dėkingumas už sukūrimą ir atsakomybė už ją neatsiejami.

Pagrindinę pasakojimo apie kūriniją ištarą galima dar tiksliau nusakyti. Šventasis Jonas pirmais savo Evangelijos žodžiais vienu sakiniu apibendrino esminę pasakojimo apie sukūrimą prasmę: „Pradžioje buvo Žodis.“ Iš tiesų mūsų prieš tai girdėtam pasakojimui apie sukūrimą būdingas reguliariai pasikartojantis pasakymas: „Dievas tarė...“ Pasaulis yra žodžio, logos, kaip Jonas tai išreiškia pagrindiniu graikų kalbos žodžiu, vaisius. Logos reiškia protą, prasmę, žodį. Jis ne vien protas, bet kalbantis, save dovanojantis, kūrybingas Protas. Protas, kuris yra prasmė ir pats vėlgi kuria prasmę. Tad pasakojime apie sukūrimą mums sakoma štai kas: pasaulis yra kūrybingo Proto vaisius. Ir per tai mums pasakoma: visų daiktų ištakose yra ne tai, kas neprotinga, nelaisva, bet visų daiktų pradas yra kūrybingasis protas, meilė, laisvė. Čia atsiduriame prieš galutinę alternatyvą, turimą galvoje tikėjimo ir netikėjimo tarpusavio dispute: ar visa pradas yra tai, kas neprotinga, nelaisva, atsitiktina, ar būties pradas yra protas, laisvė, meilė? Kas galioja – neproto ar proto primatas? Galiausiai sprendžiamas šis klausimas. Kaip tikintieji kartu su pasakojimu apie sukūrimą ir šventuoju Jonu atsakome: pradžioje yra protas. Pradžioje yra laisvė. Todėl gera būti žmogumi. Nėra taip, kad besiplečiančios Visatos pakraštyje, kažkokiame nereikšmingame Visatos užkampyje, atsitiktinai atsirado rūšis gyvų būtybių, galinčių mąstyti ir bandyti protą atrasti kūrinijoje ar į ją įnešti. Jei žmogus būtų toks atsitiktinis evoliucijos kažkur Visatos pakraštyje vaisius, jo gyvenimas būtų beprasmis ar trikdytų gamtą. Tačiau ne – pirma yra Protas, kūrybingas dieviškasis Protas. O kadangi yra Protas, jis sukūrė ir laisvę, o kadangi laisve galima piktnaudžiauti, egzistuoja ir tai, kas kūrinijai prieštarauja; todėl per Visatos statinį ir žmogaus esmę tarsi nusidriekia storas, tamsus brūkšnys. Tačiau nepaisant to, kūrinija, kaip tokia, išlieka gera, gyvybė išlieka gera, nes pradžioje yra gerasis Protas, kūrybingoji Dievo meilė. Todėl pasaulį galima išganyti. Todėl galime ir privalome stoti proto, laisvės ir meilės pusėn – pusėn Dievo, kuris mus taip myli, kad kentėjo dėl mūsų, idant iš jo mirties rastųsi naujas, galutinis, išgydytas gyvenimas.

Mūsų girdėtasis Senojo Testamento pasakojimas apie sukūrimą aiškiai rodo tokią tikrovės tvarką. Bet jis mus nuveda dar vienu žingsniu toliau. Sukūrimo vyksmą mums perteikė savaitės, krypstančios į šabą ir jo atbaigiamos, įvaizdžiu. Šabas Izraeliui buvo diena, kai visi gali būti Dievo poilsio dalininkai, kai Dievo laisvė suvienija žmogų ir gyvūną, šeimininką ir vergą, didelį ir mažą. Tad šabas buvo Dievo, žmogaus ir kūrinijos sandoros išraiška. Šitaip Dievo ir žmogaus bendrystė pasirodo ne kaip koks nors išorinis priedėlis prie jau iki galo sukurto pasaulio. Sandora, Dievo ir žmogaus bendrystė, glūdi pačioje kūrinijos gelmėje. Taip, sandora yra vidinė sukūrimo priežastis, lygiai kaip sukūrimas yra išorinė sandoros sąlyga. Dievas sukūrė pasaulį, kad būtų vieta, kur jis galėtų parodyti savo meilę ir iš kur galėtų sulaukti meilės atsako. Dievui atsakanti žmogaus širdis yra didesnė ir svarbesnė negu visas galingas materialus kosmosas, leidžiantis, žinoma, mums kažkiek nujausti Dievo didybę.

Tačiau per Velykas ir remdamiesi velykine krikščionių patirtimi turėtume dabar žengti dar vieną žingsnį. Šabas yra septintoji savaitės diena. Po šešių dienų, kurių metu žmogus tam tikra prasme dalyvauja Dievo kuriamajame darbe, šabas yra poilsio diena. Tačiau gimstančiojoje Bažnyčioje įvyko šis tas negirdėta: šabą, septintąją dieną, pakeičia pirmoji diena. Kaip liturginio susirinkimo diena, tai toji diena, kai susitinkama su Dievu per Jėzų Kristų, kuris prisikėlęs sutiko savuosius pirmą dieną, kai tie kapą atrado tuščią. Savaitės struktūra dabar priešinga. Ji dabar nebekrypsta į septintą dieną kaip dalyvavimo Dievo poilsyje laiką. Ji prasideda pirmąja diena – susitikimo su Prisikėlusiuoju diena. Šis susitikimas vis iš naujo įvyksta švenčiant Eucharistiją, kurios metu Viešpats vėl įžengia tarp savųjų ir jiems save dovanoja, tartum leidžia save palytėti, sėdasi kartu už stalo. Toks pokytis yra negirdėtas vyksmas, ypač turint galvoje, kad šabas, septintoji diena kaip susitikimo su Dievu diena, Senajame Testamente giliausiai įsišaknijęs. Šios pervartos dramatiškumas dar labiau išryškėja turint prieš akis, kad kelias nuo darbo prie poilsio dienos atitinka ir natūralią logiką. Šis revoliucinis vyksmas, nutikęs pačioje Bažnyčios tapsmo pradžioje, paaiškintinas tik tuo, kad tą dieną įvyko negirdėtas dalykas. Pirmoji savaitės diena buvo trečioji diena po Jėzaus mirties, diena, kai Prisikėlusysis pasirodė saviesiems. Šis susitikimas iš tikrųjų reiškė pervartą. Pasaulis pasikeitė. Mirusysis gyveno gyvenimu, kuriam nebegrėsė mirtis. Atsivėrė naujas gyvenimo būdas, naujas kūrimo matmuo. Pasak Pradžios knygos pasakojimo, pirmoji diena yra diena, kai prasideda kūrimas. Dabar ji naujaip tapo kūrimo diena, naujojo kūrimo diena. Švenčiame pirmąją dieną. Per tai švenčiame Dievą, Kūrėją ir jo kūriniją. Taip, tikiu į Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją. Ir švenčiame Dievą, tapusį žmogumi, kentėjusį, mirusį, palaidotą ir prisikėlusį. Švenčiame galutinę Kūrėjo ir jo kūrinijos pergalę. Švenčiame šią dieną kaip mūsų gyvenimo ištakas ir kartu tikslą. Švenčiame ją, nes Prisikėlusysis galutinai parodė, kad protas stipresnis už neprotą, tiesa stipresnė už melą, meilė stipresnė už mirtį. Švenčiame pirmąją dieną, nes žinome, jog tamsusis brūkšnys, nusidriekiantis per kūriniją, nėra amžinas. Švenčiame ją, nes žinome, kad dabar galutinai galioja, kas pasakyta pasakojimo apie sukūrimą pabaigoje: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Amen.