Brangūs broliai ir seserys!

Prieš šešerius metus į šią aikštę buvome susirinkę per popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves. Didelis buvo netekties skausmas, bet dar didesnis patyrimas begalinės malonės, aprėpusios Romą ir visą pasaulį, – malonės, kuri buvo tarsi mano pirmtako viso gyvenimo ir pirmiausia jo liudijimo kančia vaisius. Jau tą dieną jutome jo šventumo kvapą, o Dievo tauta įvairiopai rodė jam savo pagarbą. Todėl pageidavau, kad skelbimo palaimintuoju procesas, deramai gerbiant Bažnyčios nuostatus, gana sparčiai judėtų į priekį. Šiandien atėjo lauktoji diena: ji atėjo greitai, nes tai patiko Viešpačiui: Jonas Paulius yra palaimintasis!

Nuoširdžiai sveikinu visus šia džiugia proga gausiai atvykusius į Romą iš viso pasaulio – kardinolus, Rytų katalikų Bažnyčių patriarchus, brolius vyskupus ir kunigus, oficialias delegacijas, pasiuntinius ir viešojo gyvenimo atstovus, pašvęstuosius asmenis ir tikinčius pasauliečius. Taip pat sveikinu visus, prisijungusius prie mūsų per radiją ir televiziją.

Šis sekmadienis yra antrasis Velykų sekmadienis, kurį palaimintasis Jonas Paulius II pavadino Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Šiandieniam šventimui ši data buvo parinkta todėl, kad Apvaizdos valia mano pirmtakas Dievui savo dvasią atidavė kaip tik per šios šventės vigiliją. Be to, šiandien yra Marijos mėnesio – gegužės pirmoji diena, lygia greta ir šventojo Juozapo Darbininko atminimo diena. Visi šie elementai kartu praturtina mūsų maldą ir padeda mums, kurie tebekeliaujame per erdvę ir laiką. Visiškai kitaip švenčia angelai ir šventieji danguje! Nepaisant to, Dievas yra tik vienas ir vienas yra Viešpats Kristus, kaip tiltas jungiantis žemę ir dangų. Ir šią akimirką labiau nei kada nors jaučiame artumą, tarsi dalyvautume dangiškojoje liturgijoje.

„Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Šį palaiminimą, tikėjimo palaiminimą, Jėzus ištaria šiandienėje Evangelijoje. Jis mus ypatingu būdu palyti, nes susirinkome švęsti skelbimo palaimintuoju; negana to, palaimintuoju skelbiamas popiežius, Petro įpėdinis, pašauktas stiprinti brolių tikėjimą. Jonas Paulius II palaimintas dėl savo tvirto bei dosnaus apaštališkojo tikėjimo. Ir iškart į galvą ateina kitas palaiminimas: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje!“ (Mt 16, 17). Ką dangiškasis Tėvas apreiškė Simonui? Kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Dėl to tikėjimo Simonas tampa Petru, uola, ant kurios Jėzus gali statyti savo Bažnyčią. Amžiną Jono Pauliaus II palaimintumą, kurį šiandien Bažnyčia džiugiai skelbia, kaip tik ir sudaro šie Kristaus žodžiai: „Palaimintas tu, Simonai“ ir: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“. Tai tikėjimo palaiminimas, kurį kaip dovaną iš Dievo Tėvo Bažnyčiai statydinti gavo ir Jonas Paulius II.

Bet mūsų mintys krypsta į dar vieną palaiminimą, Evangelijoje pirmesnį už visus kitus. Tai Mergelės Marijos, Atpirkėjo Motinos, palaiminimas. Jai, ką tik pradėjusiai savo įsčiose Jėzų, šventoji Elzbieta taria: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Tikėjimo palaiminimo provaizdis yra Marija. Visi džiaugiamės, kad Jonas Paulius II palaimintuoju skelbiamas Marijos mėnesio pirmąją dieną, motiniškai žvelgiant Marijai, kuri savo tikėjimu parėmė apaštalų tikėjimą ir nuolatos remia jų įpėdinių, ypač tų, kurie pašaukiami į Petro sostą, tikėjimą. Marija pasakojimuose apie Kristaus prisikėlimą neminima, tačiau yra visur tartum paslapčia: ji yra motina, Jėzaus patikėta kiekvienam iš mokinių ir visai bendruomenei. Pirmiausia šventieji Jonas ir Lukas mini Marijos realų ir motinišką buvimą ankstesniuose nei šiandienė Evangelija ir pirmasis skaitinys tekstuose: pasakojime apie Jėzaus mirtį, kai Marija stovi kryžiaus papėdėje (Jn 19, 25), ir Apaštalų darbų pradžioje, kur ji vaizduojama melstis Paskutinės vakarienės menėje susirinkusių mokinių viduryje (Apd 1, 14).

Antrajame šiandieniame skaitinyje irgi kalbama apie tikėjimą, ir kaip tik Petras, kupinas dvasinio entuziaz­mo, nurodo, kas yra neseniai pakrikštytųjų vilties ir džiaugsmo pagrindas. Norėčiau atkreipti dėmesį, Petras šiame tekste, esančiame jo Pirmojo laiško pradžioje, kalba ne ragindamas, bet konstatuodamas. Jis rašo: „Jūs džiaugsitės“, – ir priduria: „Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 6. 8–9). Viskas reiškiama tiesiogine nuosaka, nes egzistuoja nauja, Kristaus prisikėlimo sukurta, tikėjimui prieinama tikrovė. „Taip Viešpaties padaryta, – sakoma psalmėje, – koks mums nuostabus reginys“ (Ps 118, 23), reginys tikėjimo akims.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien prieš mūsų akis visoje dvasinėje prisikėlusio Kristaus šviesoje sušvyti mylimo ir gerbiamo Jono Pauliaus II asmuo. Šiandien jo vardas pridedamas prie būrio šventųjų ir palaimintųjų, kuriuos jis per 27 savo pontifikato metus paskelbė šventaisiais ir palaimintaisiais, galingai primindamas visų pašaukimą į krikščioniškojo gyvenimo aukštumas – į šventumą, kaip patvirtinta ir Susirinkimo konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium. Visi Dievo tautos nariai – vyskupai, kunigai, diakonai, pasauliečiai, pašvęstieji asmenys – visi esame pakeliui į dangiškąją tėvynę, kur pirma mūsų nuėjo Mergelė Marija, nepakartojamai ir tobulai susijusi su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu. Karolis Wojtyła iš pradžių kaip vyskupas augziliaras, o paskui kaip Krokuvos arkivyskupas dalyvavo Vatikano II Susirinkime ir gerai žinojo, kad Susirinkimo sprendimas paskutinį dokumento apie Bažnyčią skyrių paskirti Marijai reiškė Atpirkėjo Motiną padaryti šventumo įvaizdžiu ir pavyzdžiu kiekvienam krikščioniui ir visai Bažnyčiai. Tokį teologinį požiūrį palaimintasis Jonas Paulius II atrado jaunystėje ir puoselėjo bei gilino visą gyvenimą – požiūrį, išreikštą bibliniu Kristaus ant kryžiaus ir jo motinos Marijos kryžiaus papėdėje įvaizdžiu. Tą vaizdą, randamą Jono evangelijoje (Jn 19, 25–27), Karolis Wojtyła įkėlė į savo vyskupiškąjį ir paskui popiežiškąjį herbą: auksinis kryžius, dešinėje apačioje raidė „M“ ir šūkis „Totus tuus“, kylantis iš šventojo Liudviko Marijos Grinjono de Monforo garsaus posakio, kuriame Karolis Wojtyła įžvelgė pagrindinį savo gyvenimo principą: „Totus tuus ego sum et omnia mea tua sunt. Accipio te in mea omnia. Praebe mihi cor tuum, Maria – Esu visas tavo, ir viskas, ką turiu, yra tavo. Tave priimu į viską, kas mano. Dovanok man savo širdį, Marija“ (Traktatas apie tikrąjį maldingumą Švenčiausiajai Mergelei, 266).

Naujasis palaimintasis savo testamente rašė: „Kardinolų konklavai 1978 m. spalio 16 d. išrinkus Joną Paulių II, Lenkijos primas kardinolas Stefanas Wyszyńskis man pasakė: Naujajam popiežiui teks užduotis nuvesti Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį.“ Toliau Jonas Paulius II pridūrė: „Trokštu dar kartą padėkoti Šventajai Dvasiai už didžiulę Vatikano II Susirinkimo dovaną; kartu su visa Bažnyčia – ir pirmiausia su visu episkopatu – jaučiuosi jo skolininkas. Esu įsitikinęs, kad būsimos kartos dar ilgai sems turtus, dovanotus mums šio XX a. Susirinkimo. Kaip vyskupas, nuo pirmosios iki paskutinės dienos dalyvavęs Susirinkimo vyksme, šį didų paveldą norėčiau patikėti tiems, kurie ateityje bus pašaukti jį įgyvendinti. O pats dėkoju Amžinajam Ganytojui, kad leido man tarnauti šiam didingam reikalui per visus mano pontifikato metus.“ Kas tas „reikalas“? Tai tas pats, apie ką Jonas Paulius II prakalbo per savo pirmas iškilmingas šv. Mišias Šv. Petro aikštėje įsimintinais žodžiais: „Nebijokite! Atverkite, ne, plačiai atlapokite duris Kristui!“ Tai, ko naujai išrinktasis popiežius visų prašė, padarė pats pirmas – atvėrė Kristui visuomenę, kultūrą, politikos ir ekonomikos sistemas, milžino jėgomis, gautomis iš Dievo, apgręždamas, regis, nebeapgręžiamą tendenciją. Tikėjimo, meilės ir apaštališkosios drąsos liudijimu, lydimu didžiulio žmogiškojo jautrumo, šis lenkų tautos sūnus padėjo viso pasaulio krikščionims nusikratyti baimės vadinti save krikščionimis, priklausyti Bažnyčiai ir kalbėti apie Evangeliją. Vienu žodžiu, jis mums padėjo atsikratyti tiesos baimės, nes tiesa yra laisvės laidas. Kalbant dar glausčiau, jis grąžino mums jėgą tikėti į Kristų, nes Kristus yra Redemptor hominis, žmogaus Atpirkėjas: tokia buvo jo pirmos enciklikos tema ir visų kitų leitmotyvas.

Karolis Wojtyła, sėsdamas į Petro sostą, kartu atsinešė savo gilius marksizmo ir krikščionybės sankirtos apmąstymus, kurių centre yra žmogus. Jo žinia buvo štai ši: žmogus yra Bažnyčios kelias, o Kristus – žmogaus kelias. Šia žinia, kuri yra didysis Vatikano II Susirinkimo ir jo „vairininko“, Dievo tarno popiežiaus Pauliaus VI, palikimas, Jonas Paulius II rodė kelią Dievo tautai ir pervedė ją per trečiojo tūkstantmečio slenkstį, kurį, žvelgdamas į Kristų, pavadino „vilties slenksčiu“. Per ilgą pasirengimo Didžiajam jubiliejui kelionę jis suteikė krikščionims naujas gaires ateičiai, Dievo, kuris pranoksta istoriją, tačiau kartu ir daro jai tiesioginį poveikį, ateičiai. Šią vilties tarnybą, tam tikru būdu paliktą marksizmui ir pažangos ideologijai, jis vėl pagrįstai sugrąžino krikščionybei, atkurdamas pastarosios autentišką vilties veidą – vilties, įgalinančios gyventi istorijoje „advento“ dvasia, asmeninį ir bendruomeninį buvimą nukreipus į Kristų, žmogaus pilnatvę ir jo puoselėjamų teisingumo bei taikos lūkesčių atbaigą.

Galiausiai Dievui norėčiau padėkoti ir už dovanotą galimybę ilgą laiką būti palaimintojo Jono Pauliaus II bendradarbiu. Jau anksčiau buvau su juo susipažinęs ir išmokęs jį branginti, tačiau per tuos dvidešimt trejus metus nuo tada, kai 1982 m. jis pašaukė mane į Romą būti Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, būdamas šalia ėmiau jį gerbti dar labiau. Mano tarnybą palaikė jo dvasinė gelmė ir turtingos įžvalgos. Visada jaudindavo ir įkvėpdavo jo pavyzdinga malda: net savo tarnybos gausių pareigų verpete panirdavo į susitikimą su Dievu. O paskui tas liudijimas kančia: Viešpats pamažu iš jo atėmė viską, bet jis liko „uola“, kaip to troško Kristus. Jo gilus nuolankumas, grįstas artima vienybe su Kristumi, leido jam toliau vadovauti Bažnyčiai ir pateikti pasauliui žinią, dar iškalbingesnę kaip tik tada, kai menko fizinės jėgos. Taip jis nepakartojamu būdu įgyvendino kiekvieno kunigo ir vyskupo pašaukimą būti visiškai viena su Jėzumi, kurį jis Bažnyčioje kasdien gauna ir atnašauja.

Palaimintas tu, mylimas popiežiau Jonai Pauliau II, nes tikėjai! Prašome tavęs, iš dangaus toliau stiprink Dievo tautos tikėjimą. Taip dažnai šioje aikštėje laimindavai mus iš rūmų. Šiandien prašome: Šventasis Tėve, palaimink mus! Amen.