Brangūs broliai ir seserys,

Šiose Mišiose, kuriomis džiaugiuosi vadovaudamas ir koncelebruodamas su daugeliu brolių vyskupų bei daugybe kunigų, dėkoju Viešpačiui už visas čia susirinkusias brangias šeimas, taip pat už tas, kurios prisijungia prie mūsų per radiją ar televiziją. Ypač dėkoju Zagrebo arkivyskupui kardinolui Josipui Bozanićiui už jo malonius žodžius Mišių pradžioje. Skiriu savo sveikinimus jums visiems ir reiškiu savo didžią meilę taikos apkabinimu.

Neseniai šventėme Viešpaties Žengimą į dangų ir rengiamės priimti didžią Šventosios Dvasios dovaną. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip apaštališkoji bendruomenė buvo susivienijusi maldoje Aukštutiniame kambaryje su Jėzaus motina Marija (plg. Apd 1, 12–14). Tai giliai įsišaknijusios Velykų įvykyje Bažnyčios atvaizdas: iš tikrųjų Aukštutinis kambarys yra vieta, kur per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją ir Kunigystę, taip pat prisikėlęs iš numirusiųjų apaštalams išliejo Šventąją Dvasią Velykų sekmadienio vakare (plg. Jn 20, 19–23). Viešpats nurodė savo mokiniams „nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado“ (Apd 1, 4). Jis prašė, kad jie liktų drauge ir rengtųsi priimti Šventosios Dvasios dovaną. Taigi mokiniai susibūrė maldoje drauge su Marija Aukštutiniame kambaryje, laukdami pažadėto įvykio (plg. Apd 1, 14). Pasilikti drauge buvo Jėzaus jiems duota sąlyga, idant patirtų Parakleto atėjimą, o ilga malda padėjo išlaikyti darną tarpusavyje. Čia įžvelgiame puikią pamoką kiekvienai krikščionių bendruomenei. Kartais manoma, jog misionieriškas veiksmingumas pirmiausia priklauso nuo rūpestingo pasirengimo ir jo protingo įgyvendinimo ypatinga veikla. Iš tikrųjų Viešpats prašo mūsų bendradarbiavimo, tačiau prieš bet kokį mūsų atsaką pirma būtina jo iniciatyva: jo Dvasia yra tikroji Bažnyčios veikėja, kurios reikia šauktis ir ją svetingai priimti.

Evangelijoje girdėjome vadinamosios Jėzaus „kunigiškosios maldos“ pirmąją dalį (plg. Jn 17, 1–11a); pilna pasitikėjimo, švelnumo ir meilės ši malda užbaigia jo atsisveikinimo kalbas. Ji vadinama „kunigiškąja malda“, nes joje Jėzus besirengdamas palikti šį pasaulį pasirodo kaip kunigas, užtariantis saviškius. Šioje ištraukoje vyrauja dvejopa tema: valandos ir šlovės. Čia kalbama apie mirties valandą (plg. Jn 2, 4; 7, 30; 8, 20), valandą, kai Kristus turi iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą (13, 1). Tačiau tuo pat metu tai valanda, kai per Kryžių įvykdomas jo pašlovinimas, kurį evangelistas Jonas vadina „išaukštinimu“, tai yra iškėlimu, pakėlimu į šlovę: Jėzaus mirties valanda, jo didžiausios meilės valanda yra jo aukščiausios šlovės valanda. Taip pat Bažnyčiai ir kiekvienam krikščioniui aukščiausia šlovė yra Kryžius – meilės išgyvenimas, visiškas atsidavimas Dievui ir kitiems.

Brangūs broliai ir seserys! Labai noriai priėmiau Kroatijos vyskupų kvietimą aplankyti šią šalį pirmojo Nacionalinio Kroatijos katalikiškųjų šeimų susitikimo proga. Noriu nuoširdžiai padėkoti už šį dėmesingumą ir įsipareigojimą šeimai, ne tik todėl, kad šiandien ši pamatinė žmogiškoji tikrovė jūsų tautoje, kaip ir kitur, susiduria su sunkumais ir grėsmėmis, taigi jai ypač reikia evangelizacijos ir paramos; bet taip pat todėl, kad krikščioniškosios šeimos yra lemiamas tikėjimo ugdymo šaltinis, ugdant Bažnyčią kaip bendruomenę ir siekiant jos misijinio dalyvavimo įvairiausiose gyvenimo situacijose. Brangieji ganytojai, žinau jūsų didžiadvasiškumą ir atsidavimą, su kuriuo tarnaujate Viešpačiui ir Bažnyčiai. Jūsų kasdieninis darbas ugdant būsimųjų kartų tikėjimą, rengiant santuokai ar palydint šeimas yra pamatinis kelias, vedantis į Bažnyčios atgaivinimą ir socialinio tautos audinio gyvinimą. Išlikite atsidavę šiam svarbiam sielovadiniam įsipareigojimui!

Visiems žinoma, kad krikščioniškoji šeima yra Kristaus buvimo ir meilės ypatingas ženklas ir kad ji pašaukta duoti ypatingą ir nepamainomą įnašą į evangelizaciją. Palaimintasis Jonas Paulius II, kuris tris kartus aplankė šią kilnią šalį, pasakė: „Krikščioniškoji šeima yra pašaukta aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios pasiuntinybėje savitu ir originaliu būdu, atsiduodama Bažnyčios ir visuomenės tarnybai savo buvimu bei veikla kaip tvirta gyvenimo ir meilės bendruomenė“ (Familiaris consortio, 50). Krikščioniškoji šeima visuomet buvo pirmutinis tikėjimo perdavimo kelias, taip pat šiandien joje glūdi didelės galimybės evangelizuoti daugelį sričių.

Brangūs tėvai, visuomet su atsidavimu mokykite vaikus melstis ir melskitės drauge su jais; artinkite juos prie sakramentų, ypač Eucharistijos – šiemet minite eucharistinio stebuklo Ludbrege metines; taip pat supažindinkite juos su Bažnyčios gyvenimu. Namų jaukume nebijokite skaityti Šventąjį Raštą, nušviesdami šeimos gyvenimą tikėjimo šviesa ir šlovindami Dievą kaip Tėvą. Būkite tarsi mažas Aukštutinis kambarys, kuriame buvo Marija ir mokiniai, kur išgyvenama vienybė, bendrystė ir malda.

Ačiū Dievui, šiandien daugelis krikščioniškųjų šeimų vis labiau įsisąmonina savo misionieriškąjį pašaukimą ir rimtai įsipareigoja liudyti Viešpatį Kristų. Palaimintasis Jonas Paulius II kartą sakė: „Tikra šeima, grindžiama santuoka, yra pati savaime geroji naujiena pasauliui.“ Taip pat pridūrė: „Mūsų laikais vis daugėja šeimų, aktyviai bendradarbiaujančių evangelizacijoje… Bažnyčioje pribrendo šeimos valanda, tai taip pat reiškia misionieriškos šeimos valandą“ (2001 m. spalio 21 d. Viešpaties angelo malda). Šiandienos visuomenėje pavyzdingų krikščioniškųjų šeimų buvimas yra kaip niekada reikalingas ir būtinas. Nelaimei, esame priversti konstatuoti, ypač Europoje, sekuliarizacijos plitimą, vedantį prie to, kad Dievas išstumiamas iš gyvenimo, o šeima tolydžio vis labiau patiria dezintegraciją. Absoliutizuojama laisvė be įsipareigojimo tiesai ir idealizuojama individuali gerovė, pasiekiama per medžiaginių gėrybių vartojimą ir efemeriškas patirtis, nepaisant tarpasmeninių santykių kokybės ir gilesnių žmogiškųjų vertybių; meilė sumenkinama iki sentimentalaus jausmo ir instinktyvių impulsų patenkinimo, neįsipareigojant ugdyti tvarių tarpusavio priklausomybės ryšių ir be atvirumo gyvybei. Esame pašaukti priešintis tokiam mentalitetui! Drauge su Bažnyčios žodžiu labai svarbus krikščioniškųjų šeimų liudijimas ir įsipareigojimas – jūsų konkretus liudijimas – ypač kai teigiate, jog žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties, tvirtinate santuoka grindžiamos šeimos vienintelę ir nepakeičiamą vertę ir pabrėžiate būtinumą įstatymais remti šeimas, vykdančias užduotį gimdyti ir auklėti vaikus. Brangios šeimos, būkite drąsios! Nepasiduokite sekuliarizuotam mentalitetui, siūlančiam kohabitaciją kaip pasirengimą santuokai ar net jos pakaitalą! Savo gyvenimo liudijimu parodykite, kad yra įmanoma mylėti kaip Kristui be išlygų, nebijoti įsipareigoti kitam asmeniui! Brangios šeimos, džiaukitės tėvyste ir motinyste! Atvirumas gyvybei yra atvirumo ateičiai ženklas, tai pasitikėjimas ateitimi; taip pat pagarba prigimtiniam įstatymui išlaisvina žmogų, užuot jį pažeminus. Šeimos gėris yra ir Bažnyčios gėris. Norėčiau pakartoti tai, ką esu sakęs praeityje: „Kiekvienos atskiros krikščioniškosios šeimos ugdymas vyksta didesnės Bažnyčios šeimos kontekste, kuri ją remia ir palaiko. <…> Bažnyčia savo ruožtu yra ugdoma šeimos, „mažų namų Bažnyčių“ (Kalba atidarant Romos vyskupijos kongresą 2005 m. birželio 6 d.). Melskimės Viešpačiui, kad šeimos vis labiau būtų mažosiomis Bažnyčiomis ir kad bažnytinės bendruomenės vis labiau taptų šeima.

Brangios kroatų šeimos, išgyvendamos tikėjimo ir meilės bendrystę, kaskart vis labiau liudykite pažadą, kurį žengdamas į dangų Viešpats davė kiekvienam iš mūsų: „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Brangūs kroatų krikščionys, suvokite esą kviečiami evangelizuoti visu gyvenimu, išgirskite galingą Viešpaties žodį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Tegu Mergelė Marija, Kroatijos Karalienė, visuomet lydi jus kelyje. Amen! Garbė Jėzui ir Marijai!