Brangus jaunime,

Švęsdami Eucharistiją pasiekėme svarbiausią šių Pasaulio jaunimo dienų momentą. Matant jus čia, taip gausiai atvykusius iš įvairių šalių, ir žinant, su kokia ypatinga meile Jėzus į jus žvelgia, mano širdis prisipildo džiaugsmo. Taip, Viešpats jus myli ir vadina savo draugais (plg. Jn 15,15). Jis išeina jūsų pasitikti ir trokšta jus palydėti jūsų kelyje, atidaryti duris į gyvenimo pilnatvę, padaryti jus savojo meilės ryšio su Tėvu dalininkais. Mes, savo ruožtu, suprasdami jo meilės dydį, trokštame į ją atsiliepti pasiryždami dalytis su kitais gautu džiaugsmu. Žinoma, šiandien daug yra susižavėjusių Jėzumi ir trokštančių jį geriau pažinti. Jie supranta, kad jis yra atsakymas į daugelį asmeninių rūpesčių. Bet kas Jis iš tiesų yra? Kaip gali būti, kad, gyvenęs žemėje prieš daugelį metų, Jėzus šiandien turi ką nors bendra su manimi?

Evangelijoje, kurios ką tik klausėmės (plg. Mt 16, 13–20), buvo kalbama apie du skirtingus būdus, kaip pažinti Kristų. Pirmas – išorinis pažinimas, tai daugumos požiūris. Į Jėzaus klausimą: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“, mokiniai atsako: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Kitaip tariant, manoma, kad Kristus – tai dar vienas religinis veikėjas, panašus į kitus žmonėms žinomus. Paskui, kreipdamasis asmeniškai į mokinius, Jėzus klausia: „O kuo jūs mane laikote?“ Petras atsako žodžiais, kurie yra pirmasis tikėjimo išpažinimas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Tikėjimas siekia toliau negu vien paprasti empiriniai ar istoriniai faktai ir jis geba įsismelkti į Kristaus asmens slėpinio gilumą.

Vis dėlto tikėjimas yra ne žmogaus, jo proto pastangų rezultatas, bet Dievo dovana: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.“ Tikėjimas kyla iš Dievo iniciatyvos. Dievas atskleidžia mums savo meilę ir kviečia dalyvauti jo dieviškajame gyvenime. Tikėjimas ne tik suteikia tam tikrą informaciją apie Kristaus asmenį, bet ir sukuria asmeninį ryšį su Juo, reikalauja visu savimi, visu protu, valia ir jausmais pritarti Dievui, kuris mums apsireiškia. Šitaip klausimas: „O kuo jūs mane laikote?“ provokuoja mokinius asmeniškai apsispręsti jo atžvilgiu. Tikėjimas ir Kristaus sekimas labai artimai tarpusavy susiję. Ir žinant, kad tikėjimas reikalauja sekimo, jį reikia nuolat stiprinti ir auginti, gilinti ir brandinti, sykiu stiprinant ir mūsų ryšį su Jėzumi, meilę jam. Taip pat ir Petras su kitais mokiniais turėjo eiti šituo keliu, kol susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu atvėrė jų akis tikėjimo pilnatvei.

Brangus jaunime, ir šiandien Kristus į jus kreipiasi tuo pačiu klausimu kaip ir į apaštalus: „O kuo jūs mane laikote?“ Atsakykite dosniai ir drąsiai, kaip dera jaunai širdžiai. Sakykite jam: „Jėzau, aš žinau, kad tu esi Dievo Sūnus, kad už mane atidavei savo gyvybę. Noriu ištikimai tave sekti ir vadovautis tavo žodžiu. Tu mane pažįsti ir mane myli. Aš tau save atiduodu, į tavo rankas atiduodu visą savo gyvenimą. Noriu, kad tu būtum jėga, kuri mane palaiko, džiaugsmas, kuris manęs niekados neapleidžia.“

Atsakydamas į Petro išpažinimą, Jėzus kalba apie Bažnyčią: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Ką tai reiškia? Jėzus stato Bažnyčią ant Petro, išpažįstančio Jėzaus dieviškumą, tikėjimo uolos.

Iš tiesų Bažnyčia nėra paprasta žmonių institucija kaip kitos, bet yra glaudžiai susieta su Dievu. Pats Kristus ją vadina „savąja“ Bažnyčia. Neįmanoma Kristaus atskirti nuo Bažnyčios, kaip neįmanoma atskirti galvos nuo kūno (plg. 1 Kor 12, 12). Bažnyčia gyvena ne savęs pačios, bet Viešpaties dėka. Jis joje yra, jis ją gaivina, maitina ir stiprina.

Brangus jaunime, leiskite man, Petro Įpėdiniui, jus paraginti stiprinti šitą iš apaštalų paveldėtą tikėjimą ir statyti Kristų, Dievo Sūnų, į jūsų gyvenimo centrą. Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų reiškia eiti su juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tas rizikuoja niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.

Tikėti reiškia remtis brolių tikėjimu ir savuoju tikėjimu paremti kitų žmonių tikėjimą. Prašau jus, brangūs bičiuliai, mylėti Bažnyčią, kuri jus pagimdė tikėjime ir kuri jums padėjo geriau pažinti Kristų, kuri padėjo jums atrasti jo meilės grožį. Kad draugystė su Kristumi augtų, būtina iš esmės pripažinti, koks svarbus jūsų džiugus dalyvavimas parapijų, bendruomenių ir judėjimų veikloje, kaip svarbu kiekvieną sekmadienį dalyvauti Eucharistijoje, dažnai švęsti Sutaikinimo sakramentą, melstis ir medituoti Dievo žodį.

Iš šitokios draugystės su Jėzumi rasis taip pat paskata liudyti tikėjimą įvairiausiose aplinkose, įskaitant ir tas, kuriose vyrauja tikėjimo atmetimas arba abejingumas. Sutikus Kristų neįmanoma jo neskelbti kitiems. Tad nesisavinkite Kristaus. Skelbkite kitiems savo tikėjimo džiaugsmą.

Pasauliui reikia jūsų tikėjimo liudijimo, pasauliui tikrai reikia Dievo. Manau, kad jūsų buvimas čia, jaunime, atvykęs iš penkių kontinentų, yra puikus įrodymas, koks buvo vaisingas Kristaus Bažnyčiai suteiktas siuntimas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Ir jums skirta nepaprasta užduotis būti Kristaus mokiniais ir misionieriais tose šalyse, kur daugybė jaunų žmonių trokšta didesnių dalykų, savo širdyse skiria vietos tikrosioms vertybėms, nesileidžia sugundomi melagingais gyvenimo be Dievo pažadais.

Brangus jaunime, meldžiuosi už jus visa širdimi. Prašau, kad Mergelė Marija visada jus globotų, kad jos motiniškas užtarimas padėtų jums būti ištikimiems Dievo žodžiui. Ir jus prašau melstis už popiežių, kad vykdydamas Petro Įpėdinio tarnystę stiprintų brolių tikėjimą. Visi Bažnyčios nariai, ganytojai ir tikintieji, kiekvienas teartėja prie Viešpaties, tebrandina gyvenimo šventumą ir patikimai teliudija, kad Jėzus Kristus tikrai yra Dievo Sūnus, visų žmonių Išganytojas ir gyvas jų vilties šaltinis. Amen.