<...> Turėdami prieš akis šiuos palaimintuosius ir šventųjų bei palaimintųjų būrį, galime suprasti, ką reiškia gyventi kaip tikrojo vynmedžio, Kristaus, šakelėms ir duoti vaisių. Šiandienė Evangelija iš naujo sudabartino šio Rytuose vešliai šakeles leidžiančio augalo, gyvybinės jėgos simbolio, įvaizdį, Jėzaus gražios ir dinamiškos bendrystės su savo mokiniais ir draugais bei su mumis metaforą.

Vynmedžio palyginime Jėzus nesako: „Jūs esate vynmedis“, bet: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (plg. Jn 15, 5). Tai reiškia: „Kaip šakelės susijusios su vynmedžiu, taip ir jūs priklausote man! Bet, priklausydami man, priklausote ir vienas kitam.“ Šis priklausymas vienas kitam ir Jam nėra koks nors idealus, mąstomas, simbolinis santykis, bet – beveik norėčiau sakyti – biologinis, gyvybės kupinas priklausymas Jėzui. Tai – Bažnyčia, gyvenimo bendrystė su Jėzumi Kristumi ir vieno su kitu, įsteigta per Krikštą ir kaskart Eucharistijoje pagilinama bei padaroma dar gyvesne. „Aš esu tikrasis vynmedis“ reiškia: „Aš esu jūs, o jūs esate aš“ – negirdėtas Viešpaties susitapatinimas su mumis, su savo Bažnyčia.

Pats Kristus anuomet kelyje į Damaską paklausė Bažnyčios persekiotojo Sauliaus: „Kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Taip Viešpats išreiškia likimo bendrumą, išplaukiantį iš Bažnyčios artimos gyvenimo bendrystės su juo, Prisikėlusiuoju. Šiame pasaulyje jis toliau gyvena savo Bažnyčioje. Jis yra su mumis ir mes su juo. „Kodėl mane persekioji?“ – Bažnyčios persekiotojai galiausiai taikosi į Jėzų. Ir kartu tai reiškia, kad mes, kurie esame engiami dėl savo tikėjimo, nesame vieni. Jėzus Kristus yra tarp mūsų ir su mumis.

Palyginime Viešpats Jėzus dar kartą pasako: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas“ (Jn 15, 1) ir tęsia, jog vynininkas paima peilį, išpjauna kiekvieną nudžiūvusią šakelę ir apvalo kiekvieną vaisingą, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Dievas trokšta – pasitelkiant pranašo Ezekielio įvaizdį iš pirmojo skaitinio – išimti iš mūsų krūtinės negyvą, akmeninę širdį ir duoti jautrią širdį (plg. Ez 36, 26), meilės, gerumo ir taikos žvakę. Jis trokšta dovanoti naują, jėgų kupiną gyvenimą. Kristus atėjo šaukti nusidėjėlių. Jiems, o ne sveikiesiems reikia gydytojo (plg. Lk 5, 31 ir t.). Štai kodėl Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią vadina „visuotiniu išganymo sakramentu“ (LG 48), skirtu nusidėjėliams, mums, atverti kelią į atsivertimą, išganymą ir gyvenimą. Ta Bažnyčios misija yra nuolatinė, patikėta jai Kristaus.

Kai kurie žmonės, žvelgdami į Bažnyčią, mato tik išorinį pavidalą. Tada Bažnyčia atrodo kaip viena iš daugelio organizacijų demokratinėje visuomenėje, pagal kurios matus bei įstatymus toks gremėzdiškas vienetas „Bažnyčia“ ir vertintina bei traktuotina. Prisidėjus dar ir skausmingam patyrimui, kad Bažnyčioje yra gerų ir blogų žuvų, kviečių ir raugių, o žvilgsnį prikausčius vien prie to, kas neigiama, didis ir gražus Bažnyčios slėpinys nebeatsiskleidžia.

Tada nebedžiugina ir priklausymas šiam vynmedžiui, „Bažnyčiai“. Jei Bažnyčia neįgyvendina kieno nors paviršutiniškų ir klaidingų „Bažnyčios“ įsivaizdavimų, „svajonių apie Bažnyčią“, tada plinta susierzinimas ir nepasitenkinimas! Tada nutyla pamaldus: „Ačiū, Viešpačiui, maloningai pašaukusiam mane į savo Bažnyčią“, su įsitikinimu iš kartos į kartą giedotas katalikų.

Bet grįžkime prie Evangelijos. Viešpats taip tęsia: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje, <...> nuo manęs atsiskyrę [taip pat galime versti: nebūdami manyje] jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 4).

Tokį sprendimą tenka priimti kiekvienam iš mūsų. Koks jis svarbus, mums vėlgi palyginime pasako Viešpats: „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“ (Jn 15, 6). Augustinas šitai taip pakomentuoja: „Šakelės laukia viena iš dviejų – arba vynmedis, arba ugnis; jei ji nėra vynmedyje, atsidurs ugnyje; taigi, kad neatsidurtų ugnyje, tegu būna vynmedyje“ (In Ioan. Ev. tract. 8, 3 [PL 35, 1842]).

Pasirinkimas, kurio čia reikalaujama, primygtinai primena mums, koks iš pagrindų svarbus mūsų gyvenimo apsisprendimas. Tačiau vynmedžio įvaizdis kartu žadina viltį ir pasitikėjimą. Pats Kristus, tapdamas žmogumi, atėjo į šį pasaulį būti mūsų tvirčiausias pagrindas. Visuose varguose ir sausrose jis yra gyvybės vandenį teikiantis šaltinis, kuris mus maitina ir stiprina. Jis pats prisiima visas nuodėmes, baimes bei kančias, apvalo ir galiausiai slėpiningai paverčia mus geromis šakelėmis, duodančiomis gerą vyną. Kartais tokiomis valandomis jaučiamės tarsi būtume patekę į spaustuvą lyg vynuogės, kurios visiškai išspaudžiamos. Bet žinome, kad, pasilikdami su Kristumi, virstame brandžiu vynu. Tai, kas mūsų gyvenime slegia ir engia, Viešpats moka paversti meile. Svarbu, kad „pasiliktume“ vynmedyje, su Kristumi. Žodį „pasilikti“ evangelistas šioje trumpoje atkarpoje pavartoja tuziną kartų. Šis „pasilikimas Kristuje“ ženklina visą palyginimą. Šiais bejėgiškumo ir įnoringumo laikais, kai daugybė žmonių netenka orientyrų ir atramos, kai ištikima meilė santuokoje ir draugystė tapo tokios trapios ir trumpalaikės, kai, spaudžiami vargo, trokštame kaip mokiniai iš Emauso sušukti: „Viešpatie, pasilik su mumis, nes jau vakaras (plg. Lk 24, 29), mus gaubia tamsa!“ – šiais laikais Prisikėlusysis mums dovanoja prieglobstį, šviesos, vilties ir pasitikėjimo, ramybės ir saugumo vietą. Kur šakelėms grėsmę kelia sausra ir mirtis, ten Kristuje yra ateitis, gyvenimas ir džiaugsmas, atleidimas ir nauja pradžia, perkeitimas įtraukiant į Jo meilę.

Pasilikti Kristuje, kaip matėme, reiškia ir pasilikti Bažnyčioje. Visa tikinčiųjų bendruomenė tvirtai įskiepyta į Kristaus vynmedį. Kristuje visi sudarome vieną visumą. Išvien priešinamės audrai ir vienas kitą saugome. Kas tiki, tas nėra vienas. Tikime ne vieni, tikime kartu su visa visų vietovių ir laikų Bažnyčia, su Bažnyčia danguje ir žemėje.

Bažnyčia, kaip Dievo žodžio skelbėja ir sakramentų teikėja, susieja mus su Kristumi, tikruoju vynmedžiu. Bažnyčia, „Atpirkėjo pilnatvė ir papildymas“, taip ją pavadino Pijus XII (Pijus XII. Mystici corporis, AAS 35 [1943], 230: plenitudo et complementum Redemptoris), yra dieviškojo gyvenimo laidas ir vaisių, apie kuriuos kalbama palyginime, tarpininkė. Tad Bažnyčia yra puikiausia Dievo dovana. Todėl Augustinas pasakė: „Kiek kas nors myli Bažnyčią, tiek jis turi Šventosios Dvasios“ (In Ioan. Ev. tract. 32, 8 [PL 35, 1646]). Su Bažnyčia ir Bažnyčioje visiems žmonėms galime skelbti, kad Kristus yra gyvybės šaltinis, kad jis yra čia, kad jis yra ta didybė, kurios ieškome ir ilgimės. Jis dovanoja save ir per tai dovanoja mums Dievą, laimę, meilę. Kas tiki į Kristų, tas turi ateitį. Mat Dievas trokšta ne sausros, ne to, kas negyva, dirbtina, kas galiausiai išmetama, bet to, kas vaisinga ir gyva, pilnatviško gyvenimo ir mums pilnatvišką gyvenimą dovanoja. <...>