Brangūs broliai ir seserys!

Velykos yra naujojo sukūrimo šventė. Jėzus prisikėlė ir nebemirs. Jis atlapojo vartus į naują gyvenimą, kur nėra nei ligos, nei mirties. Jis priėmė žmogų į patį Dievą. „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“, – sakė Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (15, 50). Bažnyčios rašytojas Tertulijonas III amžiuje apie Kristaus ir mūsų prisikėlimą išdrįso parašyti: „Būkit ramūs, kūnas ir kraujas Kristaus dėka įgijo vietą danguje ir Dievo karalystėje“ (CCL II 994). Žmogui atsivėrė naujas matmuo. Kūrinija pasidarė didesnė ir platesnė. Velykos yra naujojo sukūrimo diena, bet kaip tik dėl to Bažnyčia šios dienos liturgiją pradeda senuoju sukūrimu, kad išmoktume teisingai suprasti naująjį. Todėl Velyknakčio Žodžio liturgija pradedama pasakojimu apie pasaulio sukūrimą. Jame labai svarbūs yra du su šios dienos liturgija susiję dalykai. Pirma: sukūrimas vaizduojamas kaip visuma, kurios dalį sudaro ir laikas. Septynios dienos yra visumos, besiplėtojančios laike, įvaizdis. Dienos krypsta į septintąją, visų kūrinių laisvės Dievui ir vienas kitam dieną. Vadinasi, kūrinija orientuota į Dievo ir kūrinio bendrystę; ji egzistuoja tam, kad būtų erdvė atsakui į didžią Dievo šlovę, kad susitiktų meilė ir laisvė. Antra, Bažnyčia Velyknaktyje iš pasakojimo apie sukūrimą pirmiausia girdi pirmąjį sakinį: „Dievas tarė: Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3). Pasakojimas apie sukūrimą simboliškai pradedamas šviesos sukūrimu. Saulė ir mėnulis sukuriami tik ketvirtą dieną. Pasakojime apie sukūrimą jie vadinami šviesuliais, Dievo pakabintais dangaus skliaute. Tuo sąmoningai paneigiamas dieviškasis pobūdis, kokį jiems priskirdavo didžiosios religijos. Ne, tai ne dievai, tik Dievo sukurti šviečiantys kūnai. Bet pirmesnė negu jie yra šviesa, per kurią Dievo šlovė atsispindi sukurtosios būties prigimtyje.

Kas pasakojime apie sukūrimą tuo norima pasakyti? Šviesa daro galimą gyvybę, susitikimą, bendravimą, pažinimą, priėjimą prie tikrovės, tiesos. O įgalindama pažinimą, ji įgalina laisvę ir pažangą. Blogis pasislepia. Todėl šviesa išreiškiamas ir gėris, kuris yra šviesumas ir kuria šviesumą. Būtent dieną veikiame ir mes. Tai, kad Dievas sukūrė šviesą, reiškia, jog Dievas sukūrė pasaulį kaip pažinimo ir tiesos erdvę, kaip susitikimo ir laisvės, gėrio ir meilės erdvę. Pasaulio pirminė medžiaga gera, pati būtis gera. O blogis kyla ne iš Dievo sukurtosios būties, bet egzistuoja tik neigimo galia. Jis yra „ne“.

Per Velykas, savaitės pirmosios dienos rytą, Dievas vėl ištarė: „Tebūna šviesa!“ Pirma to buvo naktis Alyvų kalne, saulės užtemimas per Jėzaus kančią ir mirtį, kapo naktis. Bet dabar vėl pirmoji diena – kūrinija prasideda iš naujo. „Tebūna šviesa, – taria Dievas, – ir šviesa pasirodė.“ Jėzus prisikelia iš kapo. Gyvybė stipresnė už mirtį. Gėris stipresnis už blogį. Meilė stipresnė už neapykantą. Tiesa stipresnė už melą. Praėjusių dienų tamsa išsisklaido akimirką, kai Jėzus prisikelia iš kapo ir pats tampa gryna Dievo šviesa. Tačiau tai susiję ne tik su juo ir anų dienų tamsa. Su Jėzaus prisikėlimu iš naujo sukuriama pati šviesa. Jėzus mus visus įtraukia į naują prisikėlimo gyvenimą ir nugali visą tamsą. Jis nauja Dievo diena, skirta mums visiems.

Bet kaip tai turi įvykti? Kaip visa turi nusigauti iki mūsų, kad tai neliktų vien žodžiu, bet taptų tikrove, į kurią būtume įtraukti? Tiltą, per kurį mus pasiekia nauja diena, Viešpats nutiesė Krikšto sakramentu ir tikėjimo išpažinimu. Per Krikštą Viešpats sako jį priimančiajam: Fiat lux – Tebūna šviesa. Tada ir pas mus ateina naujoji Dievo diena – nesugriaunamo gyvenimo diena. Kristus paima mus už rankos. Nuo tada esi jo laikomas ir taip eini į šviesą, į tikrąjį gyvenimą. Todėl senoji Bažnyčia Krikštą vadino photismos – apšvietimu.

Kodėl? Žmogui tikrai grėsminga tamsa yra tai, kad jis gali regėti ir tyrinėti apčiuopiamus materialius daiktus, bet nemato, kur link eina ir iš kur kyla pasaulis. Nemato, kur link eina mūsų pasaulis, kas yra gera ir bloga. Tikroji grėsmė mūsų egzistencijai ir apskritai pasauliui yra Dievo ir vertybių užtemimas. Jei Dievas ir vertybės, skirtumas tarp gėrio ir blogio skendi tamsoje, tada ir visi kiti apšvietimai, suteikiantys mums tokios neįsivaizduojamos galios, yra ne tik pažanga, bet kartu ir grėsmė mums ir pasauliui. Šiandien galime savo miestus taip ryškiai apšviesti, kad dangaus žvaigždės nebus matomos. Ar tai nėra mūsų apšviestumo problematikos įvaizdis? Materialių daiktų plotmėje žinome ir galime daug, bet to, kas tą plotmę pranoksta, – Dievo ir gėrio, nebeįstengiame įžiūrėti. Todėl tikėjimas, parodantis mums Dievo šviesą, yra tikrasis apšvietimas, Dievo šviesos įsiveržimas į mūsų pasaulį, akių atvėrimas tikrajai šviesai.

Brangūs bičiuliai, baigdamas norėčiau pridurti dar vieną mintį apie šviesą ir apšvietimą. Velyknaktį, naujojo sukūrimo naktį, Bažnyčia išreiškia šviesos slėpinį labai savitu ir nuolankiu simboliu – Velykų žvake. Tai – šviesa, kuri gyva auka. Žvakė šviečia degindama save pačią. Ji teikia šviesą pati save atiduodama. Ji įstabiai vaizduoja Kristaus, kuris save atiduoda taip dovanodamas didžią šviesą, velykinį slėpinį. Antra, mes turime atsiminti, kad žvakės šviesa – tai ugnis. Ugnis yra pasaulį formuojanti jėga, perkeičianti galia. Ugnis šildo. Čia ir vėl išryškėja Kristaus slėpinys. Kristus, šviesa, yra ugnis, liepsna, sudeginanti blogį ir taip perkeičianti pasaulį bei mus pačius. „Kas arti manęs, tas arti ugnies“, – šitaip skamba vienas Origeno perteikiamas Jėzaus pasakymas. O ši ugnis kartu yra šiluma, ne šalta šviesa, bet šviesa, per kurią iki mūsų atsklinda Dievo šiluma ir gerumas.

Didysis himnas Exsultet, diakono giedamas Velykų liturgijos pradžioje, labai švelniai kreipia mus į dar vieną aspektą. Juo primenama, kad šis gaminys, žvakė, pirmiausia yra bičių darbo vaisius. Taigi įtraukiama visa kūrinija. Kūrinija žvakėje tampa šviesos nešėja. Tačiau, pasak Bažnyčios tėvų, joje kažkaip glūdi ir tyli užuomina apie Bažnyčią. Gyvos tikinčiųjų bendruomenės bendradarbiavimas Bažnyčioje yra tartum bičių veikla, statydina šviesos bendruomenę. Tad žvakėje galime įžvelgti ir raginimą mums patiems bei mūsų bendrystei Bažnyčioje, kuri yra čia tam, kad Kristaus šviesa galėtų apšviesti pasaulį.

Šią valandą prašykime Viešpaties, kad jis leistų mums patirti jo šviesos džiaugsmą ir kad patys taptume jo šviesos nešėjais, idant pasaulyje per Bažnyčią suspindėtų Kristaus veidas (plg. Lumen gentium, 1). Amen.